Šiuo metu, kai vis dar neblėsta aštri polemika dėl rasinio aspekto Oskarų apdovanojimuose, kino studija „Gaumont“ šį savaitgalį 587 Prancūzijos kino salėse pristato filmą, pasakojantį apie neįtikėtiną klouno Šokolado (pranc. Chocolat) – pirmojo Prancūzijos juodaodžio artisto, kartu su George‘u Footit pelniusio nepaprastą populiarumą Paryžiuje Belle Epoque laikotarpiu, kol žinomumas, lengvi pinigai, lošimai ir diskriminacija sugriovė jų draugystę ir Šokolado karjerą – likimą.
Režisieriaus Roschdy Zemo, iki šiol sukūrusio komediją „Bloga lemtis“ (pranc. „Mauvaise foi“, 2006 m.), kriminalinę dramą „Omaras mane nužudė“ (pranc. „Omar m‘a tuer“, 2011 m.) ir dramą „Kultūristas“ (pranc. „Bodybuilder“, 2014 m.), ketvirtajame ilgametražiame filme pagrindinius vaidmenis įspūdingai atlieka aktoriai Omaras Sy („Neliečiamieji“/ pranc. „Intouchables“) ir James‘as Thierrée („Vatelis“ / pranc. „Vatel“), jiems puikiai talkina Clotilde Hesme („Meilės dainos“ / pranc. „Les chansons d‘amour“), Olivier Gourmet, Frédéricas Pierrot, Noémie Lvovsky, Alice De Lencquesaing ir Olivier Rabourdin‘as, nepamirštant Bruno ir Denis‘o Podalydès, suvaidinusių kino išradėjus brolius Lumière‘us.
Filmas, pastatytas pagal Gerardo Noirielio knygą „Juodasis klounas Šokoladas“ (pranc. „Chocolat clown nègre“), atskleidžia stebinantį Rafaelio Padilos, gyvenimo kelią. R. Padila, gimęs afrikiečių šeimoje, kuri buvo paversta vergais ir išgabenta į Kubą, buvo parduotas. Po aštuonerių vergovės metų jis pabėgo. Stengdamasis išgyventi jis ėmėsi visokių smulkių darbelių, kol jo keliai susikirto su žymaus baltojo klouno George‘o Footit, kuris ir atrado jo neatskleistą talentą, pasiūlė darbą ir sugalvojo Šokolado slapyvardį. Šokolado ir G. Footit komiškas duetas sulaukė milžiniško pasisekimo.
Anot režisieriaus R. Zemo, filmas pasakoja „istoriją apie porą, kuri susitiko, kartu kūrė, tačiau gyvenimas juos išskyrė. Taip pat tai pasakojimas apie Šokolado – žmogaus, atradusio gyvenimą, tapusio mąstančiu suaugusiuoju, nebe tokiu naiviu, tačiau tuo pačiu ir ne taip lengvai pasiduodančiu, emancipaciją. Šiame pasakojime taip pat tam tikra prasme, kaip mes sakome, atsiskleidžia Prancūzija.
Be kaltės ir be kaltinimų. Šokoladas, savo laiku išgarsėjęs, vėliau buvo pamirštas. Ir jis nėra toks vienintelis. Kalbėjimas apie tai leidžia geriau pažinti jo praeitį. Ir aš visada maniau, kad tai yra būtina sąlyga, norint geriau gyventi dabar. Šokoladas – tai epikūrininkas, išskėstomis rankomis priimantis tai, ką jam siūlo gyvenimas. Nepamiršdamas savo, vergo, praeities, jis išnaudojo visas jam pasiūlytas galimybes ir tapo didele žvaigžde. Būtent su šiuo pozityviu personažu tapo įmanoma neslepiant kolonijinio konteksto be patoso pasakoti apie šį istorijos etapą“.
Prancūzijoje kritikų palankiai sutikta juosta „Šokoladas“, be istorinio intereso, sulaukusi pagyrų už aukštos kokybės darbą atkuriant XX a. pradžios Paryžių, bus parodyta tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, kuris vyks vasario 11 – 21 dienomis.
