Neseniai pasibaigusiame Kanų kino festivalyje vykusioje Europos audiovizualinės observatorijos (EAO) konferencijoje buvo diskutuojama trimis pagrindinėmis temomis: „Kiek Europos kinui yra svarbus eksportas?“; „Kas leidžia Europos filmams keliauti?“ bei buvo aptariami struktūriniai pokyčiai bei politikos priemonės. Šiemet konferencijos pranešėjai buvo prodiuserių kompanijos „Lucky Red“ įsigijimo ir verslo reikalų vadovas Stefano Massenzi, Prancūzijos filmų eksportuotojų asociacijos prezidentė ir tarptautinės europietiškų filmų platinimo organizacijos „Europa International“ valdybos narė Daniela Elstner, prodiusavimo ir platinimo kompanijos prezidentas Andrew Lowe‘as bei „Amazon Studios“ filmų prodiusavimo vadovas Tedas Hope‘as. Diskusiją moderavo „Ffilm Cymru Wales“ valdybos pirmininkas ir „StmpoMedia“ partneris Michaelas Gubbinsas.

EAO pateikė įdomios informacijos, kuri ir suformavo konferencijos diskusijų pagrindą. Štai keletas pristatytų duomenų: iš 1500 filmų, sukuriamų kasmet, kas antras parodomas mažiausiai dar vienoje užsienio šalyje (koprodukcijos atveju skaičiuojama tik pagrindinė šalis, tam kad būtų išvengta duomenų pasikartojimo). Kalbant apie pripažinimą, už Europos rinkos ribų visame likusiame pasaulyje parduota 140 – 160 mln. bilietų į europietiškus filmus (nuo 2014 m. gaunami duomenys ir iš Kinijos – čia europietiškus filmus žiūrėjo 50 mln. žiūrovų, tačiau šioje šalyje buvo rodomi tik 26 europietiški filmai). Daugiau kaip 40 proc. auditorijos europietiški filmai surinko ne savo gimtosiose šalyse. Apibendrintai kalbant, duomenys rodo, kad eksportas yra pakankamai svarbus Europos kino industrijai, tačiau nors eksportuojamų filmų skaičius auga, žiūrovų skaičius išlieka daugiau mažiau stabilus, kas skaldo rinką, o ne padeda jai augti. Duomenys, atskleisdami didžiulę koncentraciją, taip pat parodė, kurioms šalims filmų eksportas yra labai svarbus: iš 2800 filmų, kurie vidutiniškai kasmet yra eksportuojami į kitas šalis, TOP100 filmai surenka 90 proc. auditorijos ir tik 26 europietiški filmai už Europos ribų sugeba pritraukti daugiau kaip 1 mln. žiūrovų, 93 filmai aplankomi nuo 100 tūkst. iki 1 mln. žiūrovų, o didžioji dalis filmų surenka 1 tūkst. – 100 tūkst. žiūrovų.

Dėl to eksportas yra žymus kaupiamajame lygmenyje, tačiau palyginus tik nedideliam europietiškų filmų skaičiui. Analizuojant paskirų šalių duomenis, Didžioji Britanija ir Prancūzija reguliariai surenka po 50 mln. žiūrovų užsienyje, už jų rikiuojasi Vokietija, Ispanija, Belgija, Švedija, Danija ir Italija. Todėl yra labai sunku apie europietiškus filmus kalbėti kaip apie visumą, kai tarp paskirų Europos šalių kino industrijų plyti tokie dideli skirtumai. Tačiau pateikta informacija apima tik kino teatrų duomenis, į juo neįtraukiama DVD, televizijos, ar VoD (video pagal pageidavimą) rezultatai.

EAO taip pat pristatė labai įdomų skirtingų charakteristikų sėkmingų europietiškų filmų paveikslą. Pažymima, kad neįmanoma įvertinti tokių nematerialių vertybių, kaip kad talentas ar originalumas, kas daugeliu atvejų ir yra sėkmingų europietiškų filmų varomoji jėga. Anot pateiktų duomenų, gautų smulkiai išanalizavus 100 sėkmingiausių 2011 – 2014 m. europietiškų filmų, žemiau nurodomos esminės charakteristikos, būdingos didžiausio pasisekimo sulaukusiems europietiškiems filmams:

• Biudžetas – yra ryški koreliacija tarp filmo biudžeto ir vidutinės auditorijos, kurią filmas surenka. Jei norima parduoti 4 mln. bilietų, reikia daugiau kaip 10 mln. eurų biudžeto (pagal paskutinių 5 metų duomenis), kas yra daug daugiau nei vidutinis europietiško filmo biudžetas;
• Anglų kalba – anglakalbiai filmai surenka 90 proc. auditorijos
• Drama – tai sėkmingiausias eksportuojamų europietiškų filmų žanras, sudarantis 4 iš 10 filmų;
• Festivalių apdovanojimai – 70 iš 100 europietiškų filmų yra laimėję tarptautinių festivalių apdovanojimus;
• Pažįstamas turinys – auditorija yra šiek tiek susipažinusi su tam tikrais kultūriniais istorijos aspektais;
• Koprodukcija – 62 iš TOP 100 europietiškų filmų yra sukurti bendradarbiaujant su kitomis šalimis;
• Pardavimų agentas;
• Platintojas JAV – kas aiškiai turi didelę įtaką Europos filmų sėkmei. 72 proc. iš TOP100 europietiškų filmų, į kuriuos buvo parduota daugiau kaip 4 mln. bilietų, turėjo savo platintojus kitoje Atlanto pusėje.

Kalbėdama apie viešosios politikos vaidmenį europietiškų filmų industrijai užtikrinant klestinčią terpę, EAO teisinės informacijos departamento vadovė Maja Cappello, supažindino su trimis svarbiausiais Europos sąjungos politiniais instrumentais, susijusiais su audiovizualiniu sektoriumi: Kūrybingos Europos MEDIA programa (angl. Creative Europe‘s MEDIA programme), kurios 2016 m. biudžetas sudaro 103,6 mln. eurų; Bendroji skaitmeninė rinka (angl. Single Digital Market) ir Audiovizualinė direktyva (angl. Audiovisual Directive). Visi trys instrumentai yra skirti užtikrinti europietiškų filmų prieinamumą ir matomumą. Dalis ES dėmesio kreipiama šio fondo teikiamų galimybių pasiekimams ir politikos bei gerosios praktikos nustatymui nacionaliniu lygiu tokiose srityse kaip kino raštingumas, koprodukcija, autorių teisių apsauga, tarpvalstybinės prieigos, reklamos platinimas ir matomumas.

Apsiginklavusiems šiais duomenimis ir savo pačių nuomonėmis, konferencijos dalyviams teko susidurti su vienu daugiausiai iššūkių Europos kino industrijai keliančių klausimų: ką daryti, kad europietiški filmai keliautų? S. Massenzi nuomone, viskas prasideda kine ir kiekvienas aktorius, vaidinantis filme yra taipogi atsakingas už tai, kad sukurtų auditoriją naujiems talentams ir naujam turiniui. Pasak jo, politikai taip pat yra atsakingi, kadangi jie turi galią šviesti žiūrovus. Jis taip pat pabrėžė, kad anglų kalbos vartojimas kaip raktas į sėkmę yra konservatyvi mintis, kaip pavyzdį pateikdamas Prancūzijos kino pasirodymą, kurio sėkmę iš dalies lemia būtent prancūzų kalbos charakteristika.

Tiesa, daugelis dalykų liko nepakitę: filmų produkcijos grandinė, sėkmingi prekės ženklų naudojimo metodai ir rinką suprantančių kompanijų poreikis. Tačiau auditorija pasikeitė: ji tapo reiklesnė, labiau nusimananti technologijų srityje ir priblokšta pasirinkimų. Todėl tiesiog prašyte prašosi klausimas, kaip filmų industrija tvarkysis su perkrauta rinka, kur vis sunkiau ir sunkiau tampa pateikti produkciją kino teatrams? D. Esthner mano, kad prodiuserių kompanijos privalo visada domėtis ir nuolat analizuoti savo filmus, užtikrindamos, kad imamasi reikiamos temos reikiamu laiku, kadangi tik taip žmonės eis į kino teatrus ir bus provokuojamos diskusijos. Tačiau siekiant sėkmingo platinimo, reikia plėtoti filmų iškėlimo modelius – geras to pavyzdys yra festivalių bendradarbiavimas su VoD platformomis ir televizija. Ji taip pat išvedė įdomią mintį apie piratavimą, ginčydama, kad ši praktika egzistuoja su filmais, kuriuos žmonės iš tiesų nori pamatyti ir esančia paklausa. Todėl, bandydami išspręsti šią problemą, mes galėtume sukurti kitą ir generuojama paklausa turėtų būti prioritetas tam, kad būtų sukurta naujų talentų ir puikių idėjų auditorija, kadangi VoD nesukuria paklausos, ji prisitaiko prie auditorijos, kuri jau egzistuoja.

A.Lowe‘as pateikė labai įdomų požiūrį, pabrėždamas tarptautinės partnerystės aspekto svarbą kuriant tarptautiniu mastu sėkmingą filmą. Jis pažymėjo, kad net ir nauja kompanija, tokia kaip „A24“ Jungtinėse Valstijose, gali pasiekti stebinančių rezultatų, kaip kad buvo su tokiais filmais kaip Lenny‘io Abrahamson‘o „Kambarys“ (angl. „Room“, 2015 m.) ir Yorgos‘o Lanthimos‘o „Omaras“ (angl. „The Lobster“, 2015 m.) ir tokiu būdu užtikrinti būsimą bendradarbiavimą („A24“ kompanija jau dabar pasirinko dar tik būsimą naują Y. Lanthimos‘o filmą). Abiems projektams būdingas unikalus talentas ir tai, kad jie abu turėjo ką įdomaus parodyti žiūrovams. „Omaras“ yra labai įdomus pavyzdys, kaip tipinė europinė koprodukcija, kuri sujungia į vieną režisieriaus poreikius (tokius kaip filmavimo vieta, kūrybinės grupės kilmė, studija, etc.) ir tuo pačiu metu pateikia kai ką, ko žiūrovai iki šiol nėra matę, naują kino kalbą. Paklaustas apie privilegijuotą anglų kalbos poziciją, A. Lowe‘as pažymėjo, kad filmo mintis ir talentas yra vis tiek daug svarbiau, kaip pavyzdį pateikdamas Pawelo Pawlikowskio filmą „Ida“ (2013 m.) lenkų kalba.

Tedas Hope‘as pritarė S. Massenzi, kad filmų rodymas kino teatruose nulemia jų vertę ir tai yra pradinis taškas, nuo kurio galima pradėti burti auditoriją, todėl demonstravimas, žadantis žiūrovams kai ką naujo ir įdomaus yra esminis. Jis taip pat paminėjo, kad kinas turi sukurti aktualumo jausmą ir galimybę pakeisti elgesio rėmus, ko esmė yra specifiškumas. „Aš ieškau specifinių personažų, kultūros ir individualios patirties, kuri yra universali ir kalba tiesiogiai vartotojui“, kas reiškia kad filmų kūrėjai ir platintojai sukuria ryšius su savo auditorija. Taip pat, anot jo, baigtų filmų pristatymas festivaliuose ieškant platintojų dažnai yra neefektyvus, kadangi kompanijoms yra svarbu įsitraukti kuo anksčiau. T. Hope‘as taip pat ginčijo, kad ne ekonominiai kriterijai, o geros idėjos yra pagrindinė sėkmingų europietiškų filmų varomoji jėga, ir, jo manymu, piratavimas egzistuoja dėl to, kad yra paprastas, patogus ir nemokamas. Tačiau yra kompanijų, kurios savo klientams siūlo papildomų privalumų: kokybišką garsą ir vaizdą, paslaugų paketą, be kita ko, kas suteikia šiokių tokių skirtumų. Klausimas keliamas ne tik apie prekių kokybę, bet apskritai apie visą patirtį, kuri, anot T. Hope‘o, dabar yra aktuali kaip niekada anksčiau.