Rumunų režisierius Cristianas Mungiu, kurio drama „4 mėnesiai 3 savaitės ir 2 dienos“ (rum. „4 luni, 3 saptamâni si 2 zile“) 2007 m. Kanų kino festivalyje laimėjo Auksinę palmės šakelę, pernai pagrindinėje konkursinėje programoje pristatė savo naują filmą „Baigiamieji egzaminai“ (rum. „Bacalaureat“). Juostą, paliečiančią tiek asmeninį žmogiškąjį, tiek socialinį aspektus, plėtojamus korupcijos fone, šiuo metu galima pamatyti Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“. Žemiau pateikiami režisieriaus atsakymai į žurnalistų užduotus klausimus Kanų kino festivalyje.
Kaip gimė idėja sukurti „Baigiamuosius egzaminus“?
Visų pirma, aš esu tėvas, aš daug mąstau apie tai, ką turėčiau sakyti savo vaikams. Ir, kadangi mano filmuose visada atsispinti tai, kas man asmeniškai yra svarbiausia esamuoju momentu, aš norėjau kurti filmą apie vaikus, tėvus ir tiesą. Kadangi mes dažnai manome, jog vaikams pakanka tik patogios tiesos: mes gyvename savame, suaugusiųjų pasaulyje ir mes kuriame kitokią tiesą savo vaikams. Tačiau jei iš tikrųjų norime gerai išauklėti savo vaikus, reikia turėti drąsos pažvelgti į savo atvaizdą veidrodyje, pripažinti, kad gyvenime esame padarę blogų dalykų, susitaikyti su tuo ir pasikalbėti apie tai su savo vaikais. Taip pat aš skaitau daug įvairių straipsnių ir juos renku, buvau sudaręs du aplankus: vieną apie įvairius smulkius korupcijos atvejus Rumunijoje, kitą –apie švietimą. Ir vieną dieną tapo akivaizdu, kad kai kurias naujienas yra sunku priskirti vienam ar kitam aplankui. Taigi, supratau, kad reikia susieti mano asmeninį požiūrį į vaikus su visa ta mano surinkta medžiaga, kadangi pamačiau, jog visuomenėje egzistuoja ryšys tarp korupcijos, kompromisų ir auklėjimo, ir, manau, turime labai smarkiai susimąstyti, kad visa tai daugiau nebesitęstų. Be to, man patinka kurti nevienasluoksnius filmus, ir tai ne vien socialinė kritika ar koncepcija: viskas paremta faktais. Taip pat buvo svarbu kalbėti apie personažą, kuris šiuo gyvenimo periodu, kai supranta, jog jau per vėlu kurti naujus planus, o viskas, ką svarbaus jis yra padaręs, liko praeityje, jaučiasi truputį nusivylęs. Šio gyvenimo periodo likusi energija nukreipiama į vaikus. Ir daugybė tėvų tiki, kad per vaikus gali išgelbėti savo gyvenimą.
Ar filmas yra grynai tipiškas rumuniškas, ar iš tiesų universalus?
Stengiuosi kurti filmus apie žmonių prigimtį, apie moralines dilemas, su kuriomis žmonės susiduria kokiame nors savo gyvenimo etape. Ir aš kalbu savo kartos žmonėms apie vieną didžiausių problemų, kurią gali tekti spręsti kaip tėvams: kokias moralines vertybes perduodame savo vaikams? Kadangi gyvename Rumunijoje, tai įgyja dar aštresnes proporcijas, kadangi tenka rinktis, ir tai yra lemiamas sprendimas – ką tu patarsi savo vaikui: likti ar išvykti? Mano karta nusprendė likti, kadangi, gimę dar sovietiniais laikais, mes turėjome energijos kovoti ir keisti visuomenę. Tačiau dabar galime tik paklausti save, kiek kartų̃ turėtų pasiaukoti dėl valstybės. Ir kai kalbame su savo vaikais, nėra taip jau paprasta rasti atsakymus.
Filmas paliečia daugybę labai rimtų temų ir iki pat pabaigos išlaiko įtampą, tačiau pyktis niekada neprasiveržia.
Dažnai jaučiama šiuolaikinės visuomenės agresija. Kai gyveni ten, kur ne viskas yra įstatymiškai sureguliuota, susidaro įspūdis, kad susikaupė daug emocijų, kadangi dažnai žmonės jaučiasi nusivylę. Tačiau aš nenorėjau, kad mano filmo personažai taip atrodytų. Norėjau, kad nepaisant nieko, visų pirma jie parodytų, kad myli vienas kitą. Viskas turėjo atrodyti labai ramiai ir labai švelniai.
Ar darote skirtumą tarp didelės ir mažos korupcijos?
Iš esmės, tai visas skirtumas kiekybėje. Filme matome, kad jei toleruoji didelę korupciją, tai nė nepastebi, kaip pats įsisuki į smulkios korupcijos ratą savo gyvenime. Kadangi viešai mūsų niekas nesmerkia. Norėčiau visų pirma kelti klausimą apie galimą ryšį, egzistuojantį tarp socialinės korupcijos ir moralinių kompromisų, kuriuos savo gyvenime adaptuojame dar net nespėję gerai jų įsisavinti. Kalbu apie tos mergaitės tėvus, kurie nebegali išgyventi šioje šalyje nedarydami kompromisų. Pagrindinis veikėjas yra pakankamai idealistas, pakankamai naivus, palyginus su jo dukra. Susidaro įspūdis, kad jis gali apsaugoti savo dukterį nuo visos šios korupcijos išsiųsdamas ją į kitą šalį, kurioje korupcija neegzistuoja. Tačiau tai neįmanoma, taip gyvenime nebūna. Galbūt reikėtų iš naujo peržvelgti moralines vertybes ir tai, kaip mes auklėjame savo vaikus. Svarbu ne tai, ką sakome, o tai, ką darome. Kai mūsų vaikai mato tai, ką darome mes, ar tai leis jiems vieną dieną sustabdyti korupciją ir viską pakeisti? Duotuoju momentu reikia būti stipriems, reikia turėti drąsos pasakyti tiesą ir iš šalies pažvelgti į tai, ką mes patys darome, kaip elgiamės, iš naujo pasverti priežastis, kurios verčia mus priimti vienokį ar kitokį sprendimą.
Filmo pradžioje, kai akmeniu išdaužiamas langas, įsigali pavojaus nuojauta. Dėl ko norėjote sukurti šią nerimo atmosferą?
Kine nėra paprasta rasti išorinių raiškos priemonių norint parodyti tai, ką personažai jaučia viduje. Reikia sukurti mažus išorinius incidentus. Man buvo svarbu kalbėti apie žmogų, besijaučiantį kaltą, ir dar kartą išgyvenantį šį nerimo jausmą bendrai visoje šiuolaikinėje rumunų visuomenėje. Atradau tokį dalyką, kad tada, kai jaučiamės padarę kažką šlykštaus, atrodo, kad kažkas mus stebi, kai priimame tokius sprendimus. Dėl šios priežasties, nusprendžiau, kad nėra labai svarbu filme pateikti to paaiškinimą. Ir be to filme yra nemažai atsakymų. Tačiau filmas matomas iš subjektyvios pagrindinio veikėjo perspektyvos. Jei jam filme nepavyko rasti atsakymų, tai aš, kaip režisierius, negaliu jų pateikti, jei noriu išlaikyti filmo, kuriamo per asmeninę perspektyvą, formą.
Jūs garsėjate kaip režisierius, darantis daug dublių?
Kiekvienas filmas yra filmuojamas nuosekliai pagal planą, ir, kadangi, mes šiaip ar taip jau filmuojame, reikia išgauti tobulą kadrą, nes vėliau nebus galima pakeisti filmo ritmo. Ir net jei aktoriams atrodo, kad skirtingi dubliai yra beveik identiški, tai ne mano atvejis, kadangi aš darau nedidelius ritmo ir interpretacijos manieros pakeitimus. Ir dublių nekartojame kaip kokio konvejerio, aš pasikalbu su aktoriais po kiekvieno dublio, mes kai ką pataisome ir vėliau mums dar reikia nuo 10 iki 20 dublių, kad pasiektume idealų rezultatą, kadangi tai įmanoma tik taip. Mes turime sulaukti momento, kai žinome, ko norime, pakeisti vieną smulkią detalę ten, kur viskas yra gerai ir kur yra sukurta tinkama emocija. Aš tai žinau, bet kadangi esu itin kruopštus, visada noriu antro dublio, kadangi niekada negali žinoti. Taip geriau, kadangi tada, kai peržiūrime filmuotą medžiagą postprodukcijos etape, mes ne visada jaučiame tą pačią nuotaiką. Dėl to savo montuotojo prašau ateiti į filmavimo aikštelę, kad pamatytų filmuojamą medžiagą ir padarytų nedidelį montažą filmavimo metu. Ir tai, ką mes tuomet padarėme, galėjo būti rodoma žiūrovams ir nebuvo labai nutolę nuo galutinės filmo versijos, kokią turime dabar.
