Su 1992 m. įkurta kino prodiuserių ir platintojų kompanija „Haut et Court“ šiuo metu siejami Laurent‘o Cantent, Bertrand‘o Bonello, Robino Campillo, Yorgos‘o Lanthimos‘o vardai. Ši kompanija Prancūzijai suteikė progas atrasti Tsai Ming-Liangą, Paulą Greengrassą ir Jasoną Reitmaną, o 2008 m. Kanuose netgi nuskynė Auksinę palmės šakelę (šį apdovanojimą laimėjo L. Cantent filmas „Tarp sienų“/ pranc. „Centre les murs“). Viena svarbiausių Prancūzijos nepriklausomo kino figūrų „Haut et Court“ šiemet Kanų kino festivalyje vėl atkreipė į save dėmesį, nusipirkusi 2 val. 42 min. trukmės vokiečių komediją „Tonis Erdmanas“ (vok. „Toni Erdmann“), kurio niekas – ar beveik niekas – nenorėjo įsigyti. Šios kompanijos kino platinimo skyriaus direktorė Laurence Petit prisimena šią sėkmės istoriją ir kartu paaiškina kai kuriuos subtilius kino platinimo sistemos mechanizmus.

Kokiomis sąlygomis įsigijote „Tonį Erdmaną“?

Visų pirma, kalbant apie mūsų amatą, svarbu žinoti, kad filmus įsigyjame pagal scenarijų. Tai darbas, kurį tarptautiniai pardavėjai, su kuriais per daugybę metus palaikome daugiau mažiau glaudžius ryšius, pagrįstus griežtai apibrėžta ar neapibrėžta redakcine linija, atlieka labai iš anksto. Šiuo atveju su „Toniu Erdmanu“ buvo kiek kitaip. Filmo žinomumas nebuvo stiprioji jo pusė, Prancūzijoje, mano žiniomis, niekas nebuvo skaitęs šio filmo scenarijaus. Taip atsitiko, kad jau gana ilgą laiką norėjome dirbti su „Match Factory“ – vokiečių kino pardavėju. Nepaisant to noro, mes niekada iki tol nebuvome susitikę dėl jokio projekto. Mes buvome vieni iš tų keturių ar penkių Prancūzijos filmų platintojų, kuriems „Match Factory“ kitą dieną (balandžio 15 d.), po to, kai buvo paskelbta Kanų kino festivalio pagrindinė konkursinė programa, atsiuntė filmo Blu-ray laikmeną. Taigi, baigiantis dienai, savaime suprantama jau truputį pavargusi kompiuteryje kartu su dviem kolegomis atradau „Tonį Erdmaną“. Emocijos, kurias mes visi patyrėme, buvo tokios, kad mūsų galvose nebeliko jokių abejonių, dėl to, kad tai yra mūsų filmas.

Ar tai buvo išskirtinis atvejis?

Kiekviena peržiūra yra unikali. Aš galėčiau jums papasakoti tūkstančius istorijų apie 250 filmų, kuriuos mes platinome, tačiau, taip, tiesa, tokia vienbalsė nuomonė pasitaiko retai. Paskutinį kartą taip nutiko su „Tarp sienų“ – su filmu, kurį lydėjome nuo pat pradžių, įskaitant ir jo prodiusavimą. Visais atvejais susitikimas su šedevru yra meilės istorija. Tuo metu įvyksta kai kas labiau organiško, nei racionalaus.

Taigi, po šio žaibo smūgio puolėte skambinti?

Buvome gerokai priblokšti. Paskambinau prodiuserei Carole‘i Scottai, dirbančiai Liuksemburge, kuri, visiško atsitiktinumo dėka, tuo metu akis į akį susitiko su „Match Factory“ vadovu Michaeliu Weberiu. Keista, ar ne? Jau vakare aš jai pasakiau, kad šis filmas negali dingti iš mūsų akiračio. Ji pradėjo tiesiogines derybas su Michaeliu. Po maždaug 24 valandų, mes gavome šį filmą.

Už kokią sumą įsigijote šį filmą?

Nežinau, ar galiu jums tai sakyti… Kaip autorinio kino filmui tai yra pakankamai didelė suma, tačiau mes įsigijome visas platinimo teises Prancūzijoje: kino salės, televizija, išmanioji televizija, DVD.

Kokie jūsų prisiminimai iš Kanų kino festivalio?

Mes nesitikėjome, kad žmonės dalysis lygiai tokiais pačiais išgyvenimais, kokius patyrėme mes. Kai mūsų atstovė spaudai Chloé Lorenzi pasakė, kad per peržiūrą žiūrovų reakcija buvo super gera, mes, savaime suprantama, dėl to pasijautėme visiškai užtikrinti ir padrąsinti. Tas pats vyko ir kitą dieną, jau per oficialią peržiūrą. Kartu su Carole mes stebėjome, kad žmonės išgyvena lygiai tokį patį efektą kaip ir mes. „Tonis Erdmanas“ grąžina kiną į publikos ir kolektyvo širdis, kas iš tiesų yra pakankamai reta.

Ar nuo šio momento buvo pradėta gludinti filmo išleidimo strategija?

Išleidimo data buvo nustatyta labai greitai ir iš anksto, dar siekiant įsigyti platinimo teises. Norėjome, kad premjeros data nebūtų per daug nutolusi nuo Kanų, kadangi, kaip preziumavome, šis filmas privertė visą festivalį kalbėti apie jį. Tačiau gegužę ar birželį buvo truputį per anksti: neturėjome kaip paruošti filmo kartu su kino rodytojais. Galiausiai rugpjūčio 17 d. truputį priminė kito filmo – „Meilė iš pirmo smūgio“ (pranc. „Les Combattants“, 2014 m.), privertusio mus šypsotis – premjeros datą

Kaip išgyvenote tai, kad „Tonis Erdmanas“ Kanuose liko be apdovanojimų?

Dvigubai keistai. Filmas pasirodė pirmąjį šeštadienį, matėme, su kokiu džiaugsmu ir tyrumu Kanai jį priėmė. Visi sakė, kad tikrai ką nors laimėsime. Mes leidomės viso to nešami ir patys sau įsikalbėjome, kad būsime vieni iš laureatų. Tikėjomės prizo Sandrai už geriausią moterišką vaidmenį, taip pat už geriausią scenarijų, geriausią režisūrą… Auksinės palmės šakelės per daug nesitikėjome. Jautėme, kad žiuri turėtų labiau raukytis dėl emocingiausio personažo, nei grynosios filmo kinematografijos. Tada išaušo paskutinio sekmadienio rytas, kai mes sulaukėme skambučio, lemtingai įspėjančio mus pasilikti Kanuose, kadangi gausime apdovanojimą. Praėjo rytas… 11 valanda, vidurdienis… Kuo toliau, tuo labiau darėsi iš anksto aišku, kad negausime nieko. Truputėlį pagedėjome, iš karto po to, kai gavome žinutę iš Thierry Frémaux, patvirtinančią mūsų nuogąstavimus. Nusivylimas buvo milžiniškas, tačiau vertiname tai reliatyviai lygindami su ta energija, kuri mus lydėjo per visą festivalį.

Ar tai, kad filmas negavo apdovanojimų, kaip nors paveikė jo išleidimo strategiją?

Su spaudos dėmesiu, filmo žinomumas ir kalbos apie jį buvo tokios, lyg būtume laimėję prizą. Grįždami į Paryžių mes apie tai daug kalbėjome. Kino salių atžvilgiu tai nieko nepakeitė. Jų entuziazmas ir išankstiniai įsipareigojimai buvo stiprūs. Be kita ko, mes buvome sutarę su visais kino teatrų tinklais: „UGC“, „MK2“…

Ar filmo trukmė neišgąsdino žiūrovų?

Rugpjūčio 17 d. yra ideali šiam filmui. 2 val. 40 min. filmas spalio 26 d. žmonėms jau būtų per sudėtinga. Rugpjūtį galbūt vaikai dar atostogauja, dienos ilgesnės, taigi, manome, kad yra paprasčiau atrasti tris valandas savo dienotvarkėje.

Ko tikitės? Ar galime šį filmą lyginti „Žiemos miegu“ (turk. „Kis Uykusu“), pasirodžiusiu prieš dvejus metus? Priminsime, kad Nuri Bilge Ceylan filmas, 2014 m. laimėjęs Auksinę palmės šakelę, trunka daugiau nei tris valandas, o jo premjera Prancūzijoje įvyko rugpjūčio 6 d.

Taip, būtent tai. Puikus palyginimas.

O sulaukus 300 000 žiūrovų, būtų iš viso nuostabus?

O taip! (juokiasi). „Žiemos miegas“ buvo išleistas 140 – 150 kopijų tiražu, galiausiai panašią kombinaciją pasirinksim ir „Toniui Erdmanui“. Jei viskas klostysis taip pat, aš pasirašau iš karto.

Koks pirmas į galvą ateinantis šios patirtis įvertinimas?

Pirmiausiai ateina frazė: saugokime stiprius kolektyvinius išgyvenimus ir tegyvuoja nepriklausomas kinas!