„Gerasis Vilas Hantingas“ (angl. „Good Will Hunting“) – prieš dvidešimtmetį pasirodęs Guso Van Stano režisuotas filmas. Pagrindinius vaidmenis jame atlieka Mattas Damonas, Robinas Williamsas ir Benas Affleckas. Ši dviejų valandų trukmės drama yra gan poetiškas pasakojimas apie jaunuolio patiriamus sunkumus ieškant savo vietos pasaulyje. M. Damonas filme vaidina neramaus būdo genijų, kuris yra priverstas rinktis tarp kalėjimo ir psichologo pagalbos. Pasirinkęs pastarąją, su psichologo Seano (akt. Robinas Williamsas) palaikymu Willas (akt. Mattas Damonas) ima suvokti tikrąsias vertybes ir tai, kas svarbiausia jo gyvenime.
Devintojo dešimtmečio klasika tapusi juosta negali pasigirti dideliu biudžetu, specialiaisiais efektais ar gausiu tuometinio Holivudo žvaigždžių būriu. Paprastas siužetas, nuoširdi aktorių vaidyba, daug improvizacijos – dalykai, kurie pritraukia ir nepalieka abejingų. Oskaro apdovanojimas už geriausiai adaptuotą scenarijų irgi nėra atsitiktinumas (taip jau nutinka, kai jį parašai praktiškai sau). Jo autoriai – M. Damonas ir B. Affleckas – vėliau padarė dar vieną puikų dalyką. Prieš vertinant filmus Oskaro apdovanojimams jie atspausdino scenarijų ir išdalino jį visai vertinimo komisijai. Tokiu būdu peržiūrėjus filmą tapo aišku, jog improvizuotų scenų yra apstu.
Deja, šios rubrikos „herojus“ gali būti tik vienas, tad pasirinkau sceną pavadinimu „Išskirtiniai bruožai“ (angl. „Idiosyncrasies“). Joje plėtojama pakankamai rimta tema, bet improvizuota vieta sukuria jaukumo jausmą visam epizodui. Vieno, M. Damono ir R. Williamso įkūnytų personažų, pokalbio metu besisnekučiuojant apie pasimatymų subtilybes įsivyrauja nejauki tyla. Nutaikęs puikią progą, R. Williamsas pradeda improvizaciją sakiniu: „Kai susinervindavo, mano žmona imdavo gadinti orą“. Mattui Damonui neliko nieko kito, kaip tik pasižiūrėti į režisierių savo žvilgsniu klausiant: „Ką toliau darom?“. Turint galimybę iškarpyti nereikalingą vaizdo medžiagą, tokiais atvejais belieka tik tęsti. Tęsė ir šmaikštusis psichologas. Ir improvizuodamas taip įsivažiavo, jog šią sceną iš tiesų teko karpyti. Tam įtakos turėjo vėliau scenoje ištartos ne itin priimtinos frazės. Po jų juoko nesuvaldė nei Mattas, nei operatorius. Maža to, kad juokingosios scenos metu pastebimas vaizdo drebėjimas (operatorius dėl juoko nenulaikė kameros), vienu metu M. Damonas iš juoko pasilenkęs į priekį iškraipo sufokusuotą vaizdą.
Nuoširdus juokas, komiškas dialogas, aktorių emocijos – viskas nesurežisuota. Tik vieną dalyką režisierius nusprendė užglaistyti montažo pagalba. Robinui Williamsui improvizuojant apie savo žmonos naktinius pasirodymus, jis sugalvojo įterpti pokštą: „Vieną naktį žmonai gadinant orą aš uždegiau degtuką, kad suprasčiau, iš kur tas triukšmas. Tai sukėlė sprogimą.“ M. Damonas tuomet paklausė: „Ar dėl to ji ir mirė?“. Visgi, pokštas ir Matto „punch line‘as“ filmui nebuvo tinkami. Įsiklausius galima išgirsti, kad M. Damono frazė „ji pažadino save pačią?“ skamba kaip viena tų „už kadro“ pridėtų eilučių. Taip ir buvo. Paradoksalu, bet būtent iš savo netinkamo „punch line‘o“ M. Damonas ir kvatojosi.
Nors tai tik maži dalykai šiame filme, bet jie ir paverčia jį puikiu. Apie gyvenimą ir pačius žmones drįsčiau teigti tą patį. Jeigu vis dar nesatę matę šios dramos – rekomenduoju tai padaryti kuo skubiau. O tie, kas matėte ją jau n-kartų – įsijunkite vėl. Išskirtinių bruožų vis daugės. Minčių taip pat.