„Scanorama 2018“. Filmai, kuriuos būtina pamatyti

„Scanorama 2018“. Filmai, kuriuos būtina pamatyti

Kiekvienas kino festivalis yra tuo pačiu metu ir didelė bei ilgai laukta kinomanų šventė, bet kartu ir ne mažesnis galvos skausmas, kai iš gausaus repertuaro vis tik tenka kažkuriems filmams suteikti prioritetą, o kitus skaudama širdimi atidėti neapibrėžtam „gal kada nors“. Kartais gyvenimo tvarkaraštis paprastuoju būdu viską sudėlioja į vietas – tačiau tuomet tenka žiūrėti nebūtinai tai, ko tikrai norisi, o tiesiog tai, ką leidžia aplinkybės. O jei į kino festivalius užklystate per klaidą ir einate į pirmą pasitaikiusį filmą, tai tolesnė šio straipsnio dalis jums nebus aktuali. Bet visiems tiems, kurie dar gerokai prieš festivalį praleidžia nemažai laiko analizuodami programą, skaitydami filmų aprašymus, dėliodami savo tvarkaraštį, siūlome pagalbą – rekomendacijas, į kokius filmus verta atkreipti didesnį dėmesį, kad jie nepasimestų plačiame ir gausiame repertuare. Nes daugiau kaip dvi savaites kino teatruose karaliaus „Scanorama“.

„Kaltė“ (dan. „Den skyldige“) – puikus minimalistinio kino ir įtempto trilerio pavyzdys, įrodantis ir parodantis, kad gerą filmą galima sukurti visiškai ribotomis priemonėmis. Stipriame Gustavo Möllerio debiutiniame filme kartu su pagalbos centro dispečeriu Asgeru Holmu teks aiškintis neprognozuojamą pagrobimo dramą. Savo principu „Kaltė“ primena 2014 m. „Scanoramoje“ rodytą Steveno Knighto dramą „Lokas“ (angl. „Locke“), tačiau savo dinamika ir netikėtais įvykių posūkiais ji tikrai nustebins ne kartą.

„Šaltasis karas“ (lenk. „Zimna voina“) – kaimyninės šalies režisieriaus Pawelo Pawlikowskio pavardė turėtų būti neblogai pažįstama – 2014 m. jo stilinga juodai balta drama „Ida“ (2013 m.) apdovanota Oskaru geriausio neanglakalbio filmo kategorijoje. Šiemet P. Pawlikowskis grįžta su nauju kūriniu, kuris, jau dabar akivaizdu, kaip ir „Ida“ tikrai paliks pėdsaką kino istorijoje. Kanuose apdovanota už geriausią režisūrą juodai balta juosta pasakoja apie dviejų žmonių – dainininkės Zulos ir ansamblio vadovo Viktoro – meilės istoriją neįmanomu – Šaltojo karo – laikotarpiu, nusidriekiančią per visą Europą. „Šaltasis karas“ atkartoja „Idos“ vizualiką – tad jei estetinė kino pusė jums yra svarbi, šį filmą būtina pamatyti. Be to, tai vienas rimčiausių pretendentų į kitų metų Oskarų nominacijas.

„Ekstazė“ (pranc. „Climax“) – dar vienas, su niekuo dėl savo stiliaus nesupainiojamas Europos kino kūrėjas Gasparas Noé kviečia pasinerti į klampų vakarėlį, kuris prasideda smagiai, tačiau vėliau pakrypsta neprognozuojama linkme. Mobili kamera menkai apšviestais žaliais koridoriais žiūrovus vedžioja kartu su filmo personažais, tokiu būdu įtraukdama ne tik į vakarėlio užkulisius, bet ir į filmo veikėjų pasąmonę. „Ekstazė“ itin artimo kontakto būdu aiškinasi įvairių ribų egzistavimą ir peržengimą. Tai nėra lengvas filmas, tačiau argi iš G. Noé galima tikėtis ko nors kito?

„Kariaujanti moteris“ (isl. „Kona fer í stríð“) – filmas, turintis absoliučiai viską, ko reikia, kad taptų festivalio hitu. Islando Benedikto Erlingssono filmai Lietuvos publikai pristatomi reguliariai ir žiūrovų yra mėgstami. 2013 m. „Scanoramoje“ rodytas jo debiutinis ilgametražis „Apie arklius ir žmones“ (isl. „Hross í oss“) (vėliau išrinktas Islandijos kandidatu Oskarams), 2016 m. „Kino pavasarį“ atidarė kiek netradicinė dokumentinė juosta „Viskas dėl šou“ (angl. „The Show of Shows: 100 Years of Vaudeville, Circuses and Carnivals“, 2015 m.), o šiemetinę „Scanoramą“ pasiekė Kanuose labai palankiai sutiktas naujausias B. Erlingssono filmas, kaip ir pirmasis kūrinys „Apie arklius ir žmones“, prisodrintas rupaus šiaurietiško humoro. „Kariaujanti moteris“ kviečia susipažinti su Šiaurės amazone – penkiasdešimtmete Hala, nuožmiai ir atkakliai kovojančia su Islandijos aliuminio pramone. Ilgainiui Hala tampa ieškomiausiu žmogumi visoje Islandijoje, tačiau kas galėtų įtarti, kad choro vadovė, besiruošianti įsivaikinti ukrainietę našlaitę, gali užsiimti tokia „užklasine veikla“?

„Riba“ (šved. „Gräns“)– šiemetinis Kanų paralelinės konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ (pranc. „Un certain regard“) nugalėtojas. Keista, šiek tiek juokinga, šiek tiek nepatogi, o kartais – gal net ir šlykštoka Ali Abbasi juosta pasakoja tikrą šiaurietišką istoriją, kurios centre atsiduria neįprastos išvaizdos, tačiau fenomenalią uoslę turinti muitininkė Tina, geriau nei bet koks tarnybinis šuo užuodžianti kaltę ir jaudulį ir taip sulaikanti pažeidėjus – tačiau vieną dieną sutiktas kažkuo į pačią Tiną panašus Voris išmuša ją iš pusiausvyros – Tina visomis savo ląstelėmis jaučia, kad kažkas čia ne taip, tik kol kas negali suprasti, kas. „Riba“ šiaurietišką folklorą supina su tapatybės, skirtingumo ir pritapimo visuomenėje temomis.

„Krautuvų valsas“ (vok. „In den Gängen“)– kartais nutinka taip, kad festivalių žiuri sprendimai visiškai neatitinka kritikų favoritų. Taip šiemet nutiko ir Berlyne – puse lūpų kalbama, kad dėl povandeninių srovių vienas labiausiai kritikų vertintas – Thomaso Stuberio antrasis ilgametražis „Krautuvų valsas“ taip ir liko nepastebėtas lokių dalybose. Tačiau į šią juostą verta atkreipti dėmesį – juk, jei atvirai, kada paskutinį kartą matėte filmą apie prekybos centro darbuotojus? Taip, pagrindinis šio filmo veiksmas plėtojasi ten, kur kiekvienas iš mūsų lankosi bene kasdien – dideliame prekybos centre. Neseniai pradėjęs dirbti Kristianas ne tik mokosi vairuoti krautuvą, dėmisi kolegų draugiškai atskleidžiamas smulkias naujojo darbo paslaptis, bet ir pamažu vis sunkiau gali atsispirti gretimoje saldumynų eilėje besidarbuojančiai Marionai. „Krautuvių valsas“ – tai paprastas, realistiškas ir gyvenimiškas filmas apie tokius pačius visiškai realius žmones.

„Tranzitas“ (vok. „Transit“) – dar vienas iš Berlinalės į Lietuvą atkeliavęs filmas, atidarysiantis šiemetinę „Scanoramą“. Juostoje išmaniai supinami skirtingi laikmečiai, žiūrovai vedžiojami už nosies, trikdomi ir klaidinami anachronizmais – kol tampa visai nebeaišku, ar filmo veiksmas vyksta mūsų laikais, ar II pasaulinio karo metu. Tokiu būdu Režisierius Christianas Petzoldas kuria paralelę tarp dviejų Europai skirtingai reikšmingų laikmečių bei išlaiko savotišką sąsają su savo ankstesniu kūriniu – juosta „Feniksas“ (vok. „Phoenix“, 2014 m.), kurią Lietuvos kino žiūrovai galėjo išvysti 2015 m. „Kino pavasaryje“. Tad kartu su Georgu, pabėgusiu iš koncentracijos stovyklos, teks laviruoti siaurose Prancūzijos miestų gatvėse stengiantis išvengti jo persekiotojų ir laukiant bilieto į laisvę.

„Genezė“ (vengr. „Genezis“) – jei patinka kino istorijos, pateikiamos iš skirtingų personažų perspektyvos – šis filmas yra būtent tas, kurio pavadinimą turėtumėte apsibraukti šiemetiniame „Scanoramos“ kalendoriuje. Netikėtai nustebinanti juosta kalba apie rasizmo ir neapykantos problemas ne kažkur kitoje Atlanto pusėje, o netolimoje Vengrijoje. Tačiau rasizmas tampa tik fonas, gvildenti dužusio pasaulio ir moralės problemas, kai tenka priimti nelengvus sprendimus. Tad „Genezėje“ susipina devynmečio berniuko, nukentėjusio nuo rasistinio išpuolio, jaunų įsimylėjėlių ir profesionalios advokatės likimai.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles