„Žydinčios vyšnios mums primena mirtį. Aš nežinau nei vieno kito medžio, kurio gėlės taip įspūdingai žydėtų, ir vien tam, kad jų žiedlapiai beregint išsibarstytų. Ar tai yra mūsų susižavėjimo žydinčiomis vyšniomis priežastis? Ar dėl to mums lemta jose matyti savo pačių gyvenimų atspindį?“ – klausia japonų režisierė Naomi Kawase.
„Sentaras, Tokue ir Vakana susitinka pačiame vyšnių žydėjime. Šių trijų žmonių gyvenimų trajektorijos labai skirtingos. Tačiau jų sielų keliai vis dėlto susikerta, ir jos sutinka viena kitą tuose pačiuose gamtovaizdžiuose. Kaip režisierei man teko garbė ir malonumas patyrinėti skirtingus gyvenimus pasitelkiant kiną, kaip ir šio filmo atveju.
Atskleisdama sudėtingus mūsų visuomenės mechanizmus aš tikiuosi pagilinti pačios egzistencijos esmės supratimą. „Kaip žydėjimas vyšnios“ yra dviejų sielų susitikimas, sielų, kurios susijungia, kad stotų į akistatą su gyvenimo kliūtimis. Kiek kartų mus turi pargriauti, kad galiausiai pasiektume rojų?
Kartais mus praryja neperskverbiama tyla. Ir vis dėlto, atsidavimo ir susijungimo su pasauliu džiaugsmas leidžia mums labiau įvertinti jo kaitą ir evoliuciją. Taigi, šiuo filmu aš tikiuosi atskleisti ir pabrėžti džiaugsmą, kurį pajusti mums leidžia šios akimirkos.
Gyvenimo tėkmėje pasitaiko momentų, kai jaučiamės kupini gailesčio ir nevilties, norime pasiduoti. Nepaisant to – o galbūt kaip tik dėl to – mes vis tik įstengiame neprarasti vilties ir toliau tikėti ateitimi.“
Kaip Jums kilo mintis ekranizuoti Duriano Sukegawa knygą „An“, išleistą Japonijoje 2013-aisiais?
Tiesą sakant, Durianas Sukegawa vaidina viename iš mano filmų, „Hanezu“ (2012). Mudu kartu vykome į Kanus, kai filmas buvo atrinktas konkursui, ir būnant ten jis trumpai papasakojo apie „An“ istoriją. Vėliau jis baigė knygą ir atsiuntė ją man, klausdamas, ar norėčiau sukurti ja paremtą filmą. Perskaičiau knygą ir buvau įtraukta į tai, kaip tiksliai ji užfiksavo „to, kas nematoma“ buvimą gyvenime. Kinas yra medija, kurioje realybę konstruojame iš to, kas matoma, bet sykiu aš tikiu, kad jis gali įprasminti ir nematomus gyvenimo dalykus ir pateikti juos mums kaip publikai.
Kiek asmeniškas yra šis filmas? Kaip Jūs pritaikėte knygos istoriją filmo scenarijui?
Rašydama scenarijų aš užsirakinau bibliotekoje, įsikūrusioje „National Tama Zenshoen“, Tokijo pakraštyje esančioje sanatorijoje, skirtoje nuo raupsų gydomiems ir išgijusiems pacientams.
Taip pat šiek tiek laiko praleidau viena vaikštinėdama sanatorijos mišku, jausdama tikrąją tos vietos šviesą ir vėjus, ir kalbėdamasi su buvusiais pacientais, gyvenančiais sanatorijoje. Taip siekiau suteikti savo scenarijui realumo ir paversti žodinę kalbą kinematografiškesne.
Kalbant apie asmeninę perspektyvą, vieną iš pagrindinių veikėjų, Tokue, mačiau savo prieš trejus metus iš šio pasaulio iškeliavusios įmotės atspindyje.
Visi trys filmo veikėjai yra vieniši žmonės, dėl įvairių priežasčių nepritampantys visuomenėje. Kaip jų situacijos kinta filme? Ką jiems pavyksta suprasti?
Pirmiausia, niekas negali gyventi vienas. Taip aš galvoju apie mus kaip žmones. Be to, daugelis iš mūsų gyvenime yra patyrę nesėkmių. Kartais tokios nesekmės gali dramatiškai jį pakeisti. Bet net ir tada kiekvienas iš mūsų gali atrasti jėgų toliau gyventi savo gyvenimą nepaisant nieko, ir aš tikiu, kad tai yra mūsų prigimtyje. Deja, kartais mūsų visuomenė gali stoti prieš tokią valią ar troškimą. Šiame filme matome, kaip iš pagrindinės veikėjos Tokue „atimama“ didžioji jos gyvenimo dalis, bet sykiu ji daug išmoksta iš situacijos, į kurią papuola. Padedami arba skatinami Tokue, kuri yra išgyvenusi ir patyrusi daug daugiau, kiti du pagrindiniai veikėjai – Sentaras ir Vakana – atranda savus būdus tikėti kuo jie yra, ir įgauna galios žengti vieną mažytį, bet labai svarbų žingsnį į priekį savo pačių gyvenimuose.
Ar visuomenė yra tokia atskirianti jėga? Ar vis tik manote, kad žmonės patys susikuria barjerus?
Man regis, kad šiuolaikinėse visuomenėse žmonės barjerus susikuria patys. Tai turi įtakos ir platesniu mastu: tokie užtvarai gali privesti mus prie poreikio perkurti bandymo atsikratyti „kitais“ sąvoką ir veiksmą. Kartais žmogus, kuris iš tolo atrodo įpykęs, pakankamai priartėjus iš tiesų pasirodo verkiantis. Jis gali tiesiog ieškoti kitų šilumos.
Net jei šįkart, priešingai nei ankstesniame Jūsų filme „Still the water“, veiksmas daugiausia vyksta mieste, gamta filme „Kaip žydėjimas vyšnios“ taip pat nuostabi. Koks yra jos vaidmuo šiame filme?
Iš esmės gamtos vaidmuo šiame filme niekuo nesiskiria nuo jos vaidmens ankstesniuose mano filmuose. Gamta yra tai, kas tyliai globoja mus, žmones. Vyšnios, pavyzdžiui, neprataria nė žodžio, bet jos supranta ir priima kas ir kaip mes esame. Jos kasmet pražysta kas benutiktų, kas, mano manymu, yra be galo žavinga.
Kaip Jūsų pasirinkote pagrindinius aktorius?
Kalbant apie Tokue, aš pasitariau su knygos autoriumi Durianu Sukegawa, ir mudu nutarėme paprašyti aktorės Kiki Kirin. Ji perskaitė originalią istoriją ir iškart džiugiai sutiko su mūsų pasiūlymu. Dėl Sentaro, aš jau ilgą laiką svajojau sukurti su juo filmą, ir jis maloniai priėmė mano užsidegimą. O kalbant apie Vakanos vaidmenį, išsirinkti aktorę šiek tiek užtruko, tačiau galiausiai nutarėme pasikviesti tikrą Tokue vaidinančios Kiki Kirin anūkę.
Ar Jūs tikite, kad tokie paparasti dalykai kaip receptai gali pakeisti žmonių gyvenimus?
Taip, tikiu. Atvirai kalbant, aš išties labai mėgstu valgyti ir negaliu atsispirti gardiems patiekalams. Gero maisto valgymas pripildo mano mintis nuostabos ir laimės. Taip pat aš tikiu, kad valgydamas skanų maistą niekas negalėtų būti piktas.
Filmą „Kaip žydėjimas vyšnios“ jau galite pamatyti kino teatruose. Filmo anonsas:
