Siaubingiausia žinia turbūt yra ta, kad šiemet siaubo filmų pabiro lyg iš gausybės rago. Nieko nuostabaus, nes šis kino žanras pasaulyje vis labiau populiarėja. Amerikoje vien sausį įvyks keturios 2020-ųjų laukiamiausių „siaubukų“ pasaulyje premjeros. Tarp jų patenka „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“, Lietuvos kino teatrus pasieksianti vasario 7-ąją. Šis filmas naujai interpretuoja dviejų šimtmečių senumo vokiečių liaudies pasaką, 1812 metais užrašytą ir išleistą Brolių Grimų. Manote gerai ją žinote? Pasitikrinkite.

Režisierius Osgoodas Perkinsas (šiam filmui persivadinęs Ozu, su aliuzija į vieną mėgstamiausių amerikiečių vaikų pasakų) savo kūrybinį žaidimą kine pradeda nuo pavadinimo. Jis pagrindinių pasakos veikėjų vardus sukeitė vietomis, štai kodėl originalus jo filmo pavadinimas skamba „Gretel & Hansel“, tai yra „Grytutė ir Jonukas“. Tai pirmasis skirtumas. Jam kino kūrėjas turi paruoštą paaiškinimą: jo pasakos versijoje didesnis dėmesys skiriamas vyresnėlei Grytutei, nes šis personažas jam pasirodęs įdomesnis.

Taigi prieiname prie antrojo skirtumo, protagonistų amžiaus. „Siaubo pasakoje“ Grytutė yra vyresnė, maždaug šešiolikos, o Jonukas 8-erių. Taip juos mato šio filmo kūrėjai. Grimų pasakoje brolis rūpinasi seserimi, iš čia, matyt, ir kyla populiarus spėjimas, kad jis yra vyresnis. Yra ir daugiau spėlionių, neva Jonukas ir Grytutė – dvyniai, t. y. bendraamžiai.

Filme, kitaip nei Brolių Grimų pasakoje, vaikai nenugirsta tėvo ir pamotės pašnekesio, todėl negali pasiruošti išvarymui iš namų – nei prisirinkti akmenėlių, nei trupinti duonos pakeliui, taip žymėtis kelią namo iš miško tankmės. Filme „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ mama tiesiog paliepia Grytutei pasiimti brolį ir dingti iš namų. Kad nekiltų abejonių dėl jos primygtinio pasiūlymo – dar trinkteli kirviu per stalą, grasindama sukapoti savo vaikus gabalais. Tai jau režisieriaus Ozo Perkinso metodai kurti įtampą ir gąsdinti savo žiūrovus. Taigi, trečiasis skirtumas, vaikų tėvai neišveda iš namų, Grytutė pažadina jaunesnį brolį ir su juo naktį pati išeina į tamsią girią.

Kai pasiklysta, jiems pagelbsti Medžiotojas. Originalioje pasakos versijoje tokio veikėjo nėra (ketvirtas skirtumas), bet joje sužinome, kad vaikų tėvas yra medkirtys. Deja, filmuotoje pasakos versijoje režisierius tėvą „numarina“ badu, o motiną palieka gyvą (tik gaila, ne ką geresnę už pamotę Brolių Grimų pasakoje). Originale yra atvirkščiai: pamotė miršta iš bado, o tėvas laimingas sulaukia iš raganos ištrūkusių vaikų- penktasis skirtumas. Tačiau galbūt naujai išgalvotas veikėjas, juodaodis medžiotojas, yra tarsi filmo „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ režisieriaus sumanyta „kompensacija“ už tėvo netektį? Per medžiotoją vaikai sulaukia gyvybiškai svarbios pagalbos – išbadėję ir nusilpę jo trobelėje jie sočiai prikerta triušienos. Dar gauna nurodymų, kokiu keliu eiti, kad pasiektų girinius arba girios žmones, pas kuriuos galėtų tikėtis rasti darbo ir maisto.

Tačiau vaikai ir vėl pasiklysta, beklajodami miške jie atranda raganos namelį. O. Perkinso filme „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“, kitaip nei Grimų užrašytoje istorijoje, stilingas namelis yra ne iš meduolių (šeštasis skirtumas). Tačiau nuo klajonių nusilpusius vaikus vilioja stiprus iš šitos raganos trobelės sklindantis pyrago ir kumpio kvapas.

Priėję arčiau pasižiūrėti, Jonukas ir Grytutė pamano, kad regi haliucinacijas: prieš jų akis atsiveria gausiai maistu nukrautas stalas. Ilgas ilgas, pilnas pilnas – tarsi skirtas paskutinei vakarienei. Čia, žinoma, reikėtų patvirtinti panašumą: vaikams soti vakarienė galėtų tikrai būti paskutinė, nes O. Perkinso ir Brolių Grimų raganos nori suėsti Jonuką, o Grytutė tam sutrukdo – nugalabija piktadarę.

Šitoje vietoje režisierius Ozas Perkinsas pasilinksmina citata iš „Nuostabiojo Ozo šalies burtininko“. Pagrindinė jo herojė Dorotė netikėtai atrado piktosios Vakarų raganos silpnybę, kai apliejo ją vandeniu, ir ši ėmė tirpti jos akyse. Vakarų ragana,  negalėdama patikėti, kad ją nugalėjo maža mergaitė, sušunka: „Kas per pasaulis! Kas per pasaulis!“ („What a world! What a world!“). Taip ir kino pasaulio Ozas (Osgoodas Perkinsas) „Siaubo pasakoje“ priverčia taip sudejuoti Grytutės (kurią vaidina Sophia Lillies, filmo „Tai“ žvaigždė) galabijamą raganą. 

 Šis režisierius pasirinko visiškai kitokį žiūrovų bauginimo metodą nei pastarojo dešimtmečio filmuotų „Jonuko ir Grytutės“ pasakos versijų autoriai, kurie stengėsi perpasakoti daugiau nei dviejų šimtų metų senumo istoriją naujai – tarsi veiksmo filmą. Ozas Perkinsas, kaip jam ir būdinga, tiesiog mėgaujasi kurdamas įtampą.

Tinkamai parinkta muzika ir lėti estetiški vaizdai bei iki smulkmenų apgalvotos jų detalės (už tai operatorius Galo Olivareso, 2017 -ais filmavusio ir Alfonso Cuarono „Romą“, jau sulaukė liaupsių vien peržiūrėjus filmo treilerį). 

Ozas Perkinsas su komanda sukūrė ne tik kitokią Brolių Grimų pasakos apie Jonuką ir Grytutę versiją, bet ir kitokį supratimą, koks turi būti siaubo filmas. Čia nėra kraujo fontanų ar žiaurių kautynių su blogiu. Netgi šlykščius dalykus (kaip lauk traukiamas žarnas ar iš burnos vyniojamus plaukus) šie kino kūrėjai geba paversti meno aktu.

„Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ – Lietuvos kino teatruose nuo vasario 7 d.