1970–1971-aisiais Jungtinėse Valstijose Sussex Records įrašų studijoje pasirodė dvi Detroite gimusio meksikiečių kilmės muzikanto ir poeto Sixto Rodriguezo plokštelės „Cold Facts“ ir „Coming from Reality“. Daugelis tuo metu pranašavo talentingam muzikantui didelę sėkmę. Ja neabejojo ir pirmojo Rodriguezo albumo prodiuseriai, muzikantai Mike‘as Theodore‘as ir Dennisas Coffey, atradę Rodriguezą viename prirūkytame Detroito bare grojantį atsukus publikai nugarą. Jie įkalbėjo drovųjį bardą ateiti į įrašų studiją ir padėjo jam įrašyti dainas, kurios turėjo pavergti amerikiečių širdis. „Aš prodiusavau daugelio garsių atlikėjų, tokių kaip Peteris Framptonas ar Jerry Lee Lewisas, pačius didžiausius hitus, bet niekada nesu dirbęs su tokiu talentingu menininku kaip Rodriguezas“, – viename interviu prasitarė ir antrojo albumo „Coming from Reality“ prodiuseris Steve’as Rowlandas.

Deja, nutiko visai priešingai. Abiejų vienas po kito pasirodžiusių albumų, į kuriuos talentingas 28-erių muzikantas sudėjo pažeidžiamiausiam JAV socialiniam sluoksniui priklausančio emigrantų sūnaus ir indėnų palikuonio patirtį, amerikiečiai neišgirdo. Ir kaipgi galėjo, kai, pasak jų autorinių teisių sergėtojo Clarence‘o Avant‘o, dar vadinamo Juodosios muzikos krikštatėviu, Amerikoje buvo parduotos vos 6 (!) plokštelės. Po penkerių metų Sussex Records bankrutavo, jos turtas ir įrašai atsidūrė kitų rankose arba nežinia kur. Tik gerokai vėliau, jau pradėjus narplioti šį precedento neturinį muzikinį detektyvą, paaiškėjo, jog kažkuriame Niujorko sandėly kažkas buvo atradęs užsimetusį Rodriguezo albumų tiražą ir išvežęs jį į Australiją, kuri entuziastingai priėmė amerikiečių nepastebėtą bardą. 1979 ir 1981 metais Rodriguezas surengė du sėkmingus turus atokiajame žemyne, tačiau ši tėvynainio sėkmė amerikiečių ausų nė nepasiekė.

Tuo tarpu anglosaksiškame populiariosios muzikos versle jau karaliavo Bobas Dylanas, Ericas Claptonas, Catas Stivensas, Simonas ir Garfunkelis, „Rolling Stounes“, „Led Zeppelin“. Tuo metu į nemirtingumo Olimpą jau buvo įkopę ir 27-erių klubo nariai, Rodriguezo bendraamžiai – Janis Joplin, Jimis Henrixas ir Jimas Morrisonas, su kaupu atliepę tuomečio maištaujančio amerikiečių jaunimo lūkesčius. Koją Rodriguezo sėkmei galbūt iš dalies pakišo ir dešimtmečiu anksčiau pradėjusio karjerą Bobo Dylano populiarumas. 1970-aisiais ne savo pavarde iškilęs muzikantas jau buvo išleidęs 10 albumų, parašęs tokias antikariniais himnais tapusias dainas kaip „Blowin‘ in the Wind“ ar „The Times They are Changing‘“. Abiejų atlikėjų muzikinio ir poetinio braižo panašumas buvo akivaizdus, Dylano pavyzdys neabejotinai turėjo įtakos Rodriguezui. Bet kam Amerikai antrasis Dylanas? Kas gi susidomės muzikantu meksikietiška pavarde? Meksikiečių muzikai, patyrusiojo Avant‘o žodžiais, tuomet šansų Amerikoje nebuvo.

„Niekada nesupratau, kodėl jis netapo žvaigžde“, – praėjus daugiau kaip keturiems dešimtmečiams prasitarė prodiuseris Rowlandas, negalėjęs paaiškinti, kodėl nė viena iš 25-ių įsimenančių, uždegančių, socialiai jautrių ir kartu išmintingų dainų neįstrigo JAV klausytojams į širdį ir liko visiškai nežinomos iki pat 2012-ųjų, kai ekranuose pasirodė dokumentinis švedų režisieriaus Maliko Bendjelloulo filmas „Searching for Sugar Man“, laimėjęs daugiau nei 30 garbingiausių kino apdovanojimų, tarp jų JAV kino akademijos „Oskarą“, Britų kino ir TV akademijos BAFTA, JAV Režisierių gildijos, Sundance, Amsterdamo, Maskvos ir kitų festivalių prizus.

Tapo pranašu svetimame krašte

Ir kas galėjo tikėtis, kad savame krašte nenuskambėjusios dainos kitame Žemės pusrutulyje, Pietų Afrikos Respublikoje, kuri iki pat 1990-ųjų politinėmis, ekonominėmis, humanitarinėmis sankcijomis buvo izoliuota nuo pasaulio dėl baltųjų vyriausybės vykdomos apartheido politikos, taps maištaujančio Pietų Afrikos jaunimo sąžinės balsu ir judėjimo prieš apartheidą garso takeliu? Kaip teigiama, atsitiktinai į šalį įvežta plokštelė pateko į tinkamas rankas ir buvo žaibiškai išpopuliarinta. Kitaip tariant, viena po kitos buvo pradėtos štampuoti piratinės Rodriguezo albumų kopijos, kurios, pasak liudininkų, atsidūrė beveik kiekvienuose Pietų afrikiečių namuose šalia Bitlų, Simono ir Garfunkelio, Leonardo Coheno geriausių dainų albumų. Parduotų plokštelių skaičiumi Rodriguezas pralenkė net Elvį Presley ir energinguosius Rolingus.

Prisiekusiu gerbėju jaunystėje tapo ir Stephenas Segermanas, vėliau plokštelių ir garso įrašų parduotuvės Keiptaune savininkas, kuris pirmą kartą Rodriguezo protesto dainas išgirdo tarnaudamas savo šalies kariuomenėje. „Rodriguezo muzika mums buvo tai, kas Vietname kariavusiems vaikinams buvo Hendrixas ar „The Doors“. Iš Džimio ir Džimo, dar karui nesibaigus, liko tik šlovė. Anksti mirusio dainininko aureolę Sixtui arba Jėzui Rodriguezui prikabino ir Pietų afrikiečiai. Logikos šiame mite, regis, buvo – juk dainininko, kurio albumai Pietų Afrikoje ir keliose kaimyninėse šalyse skambėjo jau daugiau nei ketvirtį amžiaus, nė vienas gerbėjas taip ir nebuvo matęs anei girdėjęs gyvai iki pat 1998-ųjų.

Iš tos nežinios ir sklandė įvairūs gandai, populiariausi iš jų, kad Rodriguezas, nusivylęs publika, susidegino, pasak kitų, nusišovė tiesiog scenoje, arba kad apako, kai pirmoji dainininko žmona, keršydama už neištikimybę, jam šliūkštelėjo į akis sieros rūgšties. Turbūt nereikia nė sakyti, kad pačiam dainininkui nei šie gandai, nei faktai ir skaičiai, kad jo plokštelių Pietų Afrikos Respublikoje parduota daugiau nei pusė milijono ir jos tapo platininės, nebuvo žinomi. Visą gyvenimą itin kukliai vertęsis, menkai apmokamus fizinius darbus dirbęs indėnų kraujo turintis amerikietis, kurio muzikinė karjera JAV nutrūko net ir neprasidėjusi, apie tai nė sapne nesapnavo…

Bet tūkstantmečių sandūroje po pasaulį pasklido internetas

Ir du Rodriguezo gerbėjai – minėtas garso įrašų parduotuvės savininkas ir jo bendramintis žurnalistas Craigas Bartholomeo Strydomas nutarė sužinoti, kas toks iš tiesų buvo Sixtas arba Jėzus Rodriguezas, kur jis gyveno ir kas jam galėjo nutikti. Ar tikrai jis miręs ir kaip iš tiesų tai įvyko? 1996 metais Craigas Bartholomeo pradeda paieškas internete, tačiau dideliam žurnalisto nustebimui paaiškėja, kad apie tokį žmogų internete nėra jokių duomenų! Ar gali būti, kad svečioje šalyje legendiniu tapęs muzikantas būtų visai nežinomas likusiame pasaulyje, juo labiau – savame krašte.

„Tai buvo nuostabiausia ir pati įspūdingiausia reali istorija, kokią tik kada buvau girdėjęs, beveik archetipinė pasaka, – sakė Rodriguezo paslaptį atskleidusio dokumentinio filmo „Searching for Sugar Man“ režisierius, alžyriečio ir švedės sūnus Malikas Bendjelloul. – Ji fantastiška. Joje yra visko – žmogiškumo, muzikos, prisikėlimo ir detektyvo elementų.“

Legendinis, 30 pačių garbingiausių pasaulio kino apdovanojimų ir milijonus žiūrovų į sales pritraukęs filmas kino teatruose jau nuo šios savaitės penktadienio liepos 24 d. Filmą platina Arūno Matelio kino studija Nominum.