„Kino pavasario“ dienoraštis. Septinta diena

„Kino pavasario“ dienoraštis. Septinta diena

Nors teoriškai jau ne tik kalendorinis, bet ir astronominis pavasaris, kažkodėl orui už lango tai visai vienodai. O mums, tiesą sakant, šiuo atveju, visai vienodai, koks tas oras, kai ekranuose skleidžiasi „Kino pavasario“ žiedai, spalvos ir įkvėpimai.

Tad toliau žiūrime filmus ir rašome „Kino pavasario“ dienoraštį ir siūlome paskaityti, kokį įspūdį mums paliko filmai, kurie festivalio ekranuose sukosi kovo 21 d., trečiadienį.

Viktė:

„Dovlatovas“ (rus. „Dovlatov“, 2018 m., Rusija) – 6/10

Aleksejaus Germano Jaunesniojo režisuota juosta šiemet visai šviežiai buvo rodyta ir Berlyno kino festivalyje iš kurio parsivežę Sidabrinį lokį, skirtą už didžiausią meninį indėlį – kostiumų ir dekoracijų dizainą. Iš tiesų, filmas tarsi laiko mašina žiūrovus perkelia į gūdų sovietmetį – aštuntojo dešimtmečio tuometinį Leningradą ir parodo šešias dienas iš vėliau jau ir pačių rusų legendiniu pripažinto Sergejaus Dovlatovo gyvenimo. Šio garsus rašytojas tapo savo laikmečio auka – kad ir kiek bevarstė leidyklų duris ir bemynė slenksčius, kad ir kiek rankraščių siuntė, gimtinėje jo kūrybos niekas nespausdino. Iš tiesų – gal ir neblogas personažas filmui, tačiau… Kaip kad filmo pradžioje sužinome, kad S. Dovlatovas turėjo problemų dėl savo kūrinių spausdinimų, taip ir juostos pabaigoje grįžtame į tą patį tašką nepasistūmėję nė per milimetrą – visas filmas ir yra apie nesėkmingas S. Dovlatovo pastangas siekiant kaip nors pramušti nepramušamą. Stiprioji filmo pusė – be jau minėtų kostiumų ir dekoracijų, kurie puikiai pasitarnavo atkuriant niūrią ir slogią to laikmečio atmosferą, – galima dar paminėti pakankamai ryškų pagrindinį personažą, kuris lieka iki galo ištikimas sau ir savo vertybėms. Tačiau jei nesate šio rašytojo gerbėjas, tai filmas, nors ir neblogai susižiūrintis, didesnio įspūdžio vis tik nepalieka.

„Veidas“ (lenk. „Twarz“, 2018 m., Lenkija) – 6/10

Dar vienas šviežias filmas, į „Kino pavasarį“ atkeliavęs tiesiai iš Berlinalės. Lenkų režisierė Malgorzata Szumowska imasi originalios, įdomios ir pakankamai kontroversiškos temos. Filmas pasakoja apie jauną vyrą Jaceką, kuriam gyvenime labiausiai patinka trys dalykai: jo mergina, jo šuo ir sunkusis metalas. Viskas klostosi kaip ir neblogai, kol vieną dieną nenutinka baisi nelaimė – dirbdamas prie ambicingo projekto – didžiausios pasaulyje Jėzaus statulos, kuria lenkai ruošiasi perspjauti net ir Rio de Žaneiro laiminantį Kristų – Jacekas smarkiai susižaloja – taip smarkiai, kad prireikia veido transplantacijos.

Filmas užkabina nemažai naujų, dar menkai nagrinėtų temų – iš esmės dar pakankamai naują medicininę technologiją, ją patyrusio asmens reintegraciją ar, veikiau, pastangas vėl grįžti atgal į visuomenę, tapatybės krizę, tos pačios visuomenės dviveidiškumą. Viskas būtų kaip ir neblogai, tačiau galiausiai visi tik pritrūksta gilesnio užkabinimo ir lieka įspūdis, kad per itin dėkingą tematiką buvo praslysta šiek tiek paviršutiniškai. Tad „Veidas“ yra vertas dėmesio dėl temos ir problematikos naujumo, tačiau vis tik tai nėra pati stipriausia drama iš šiemetinio „Kino pavasario“ repertuaro.

Andrius:

„Kandelarija“  (isp. „Candelaria“, 2017 m., Kuba) – 8/10

Po Tarybų Sąjungos iširimo prekybos embargo kamuojamoje Kuboje, Havanoje, 75-erių metų amžiaus Kandelarija randa vaizdo kamerą, kuria pasinaudojui įžiebia kibirkštį santykiuose su vyru. 87 minutes trunkantis lėto tempo filmas neprailgsta. Daug statiškų scenų turinti juosta, atvirai ir nuoširdžiai parodanti senų žmonių gyvenimą, kartkartėmis privertė juoktis balsu. Filmas apie laikinumą, meilę, padorumą, kažko naujo troškimą… Ypatingai rekomenduotinas vyresniems.

Rokas:

„Grūdas“ (turk. „Buğday“, 2017 m., Turkija) – 3/10

Kritikų pripažinto turkų režisieriaus Semiho Kaplanoğlu pirmasis tarptautinis filmas. Nufilmuotas ant 35 mm juostos, nespalvotas. Šios juostos filmavimas ir postprodukcija truko net 6 metus. Tai yra vienas gražiausių mano matytų filmų, kinematografija, filmavimo vietos ir apšvietimas buvo neįtikėtini. Taip pat buvo malonu filme girdėti natūralius fono garsus kaip vėją ar žolės šlamesį, garsas buvo sumiksuotas labai gerai. Pagrindinė problema yra, kad filmas neturi jokios natūralios ar logiškos eigos, viskas filme yra metafora. Kai supratau, kad filmas yra Biblijos metafora, tai tapo vienu kvailiausių pseudointelektualių filmų, kokius esu matęs. Filmą rekomenduočiau žmonėms, kurie nori pasigrožėti nuostabiais vaizdais ir nesirūpina istorija.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles