„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 31 d.

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 31 d.

Šiemet „Kino pavasaris“ ne tik ragina akimirką sustoti ir įjungti vaizduotę. Šiemetinis festivalis kaip niekada pritvinkęs šiek tiek perfrazuotos liaudies išminties. Na, taip sakant, pritaikytos prie kino konteksto ir aktualijų. Tad jei anksčiau sakėte „Ramus kaip belgas“, dabar sakykite „Ramus kaip kinas“, prisiminkite, kad „filmas ateina visada laiku“, „ateis laikas – bus ir filmas“ ir kad „vienu metu dviejų filmų nepažiūrėsi“ – nors šitą aksiomą, žinoma, kartais norėtųsi paneigti. Bet, kaip ten pasakytų „Kino pavasaris“ – prieš filmą nepapūsi.

Tad sustokite, įkvėpkite, įjunkite vaizduotę, užsimerkite – ir išvysite filmą (bent jau taip tikina festivalio organizatoriai). O šiame nuolat lekiančiame ir per galvą besiverčiančiame pasaulyje prisiminkite dar vieną išmintį iš šiemetinio „Kino pavasario“ ištaros lobyno: „Neskubėk ir būsi filmas“. Arba filme. Čia jau kaip kam pavyks.

Viktė:

„Tie, kurie dirba“ (pranc. „Ceux qui travaillent“) – 5/10

Penkiasdešimtmetis penkių vaikų tėvas Frankas dirba didelėje laivybos įmonėje ir yra labai atsidavęs ir uolus darbuotojas. Iš Šveicarijos Frankas vadovauja laivams, kurių gyvenime nėra matęs, darbo reikalais jį galima trukdyti bet kuriuo paros metu. Taip jau nutinka, kad Frankas, norėdamas išvengti nuostolių bendrovei, priima neteisingą sprendimą – žodžiu, norėjo kaip geriau, išėjo kaip visada,– dėl kurio netenka savo posto. Staiga netekęs darbo Frankas nebežino ką veikti ir kaip prisipažinti šeimos nariams – jis ir toliau kasdien išvažiuoja „į darbą“, nes tiesiog iki tol namuose buvęs retas svečias jaučiasi nejaukiai.

Tai paprastas filmas, kabinantis visuomenės daromą spaudimą būti sėkmingais visose gyvenimo srityse – iš pradžių Frankas, atrodo, turi viską – gerą darbą, puikią šeimą, didelį namą, bet iš žaidimo patraukus vos vieną kaladėlę, viskas griūva tarsi kortų namelis ir reikia išmokti gyventi visai kitokį gyvenimą, nei tą, į kurio rėmus taip stengeisi sutilpti.

„Balta medžiaga“ (angl. „White Material“) – 7/10

Filmas, nukeliantis į europietiško kolonializmo likučius išgyvenančią Afriką. Grėsmingiau nei pragaištinga audra virš kavos plantacijų tvenkiasi pilietinio karo nuojauta – aplink laksto ginkluoti vaikai, o baltaodžiai kolonialistai skuba išvykti iš šalies. Tačiau kavos plantacijos savininkė Marija pirmiau nori nurinkti derlių. Tamsiame Afrikos žemyno audinyje į akis krinta ryškiai išsiskirianti balta gija – Isabelle‘ės Huppert suvaidinta Marija, o pats filmas, atrodo, perteikia ne tik nerimastingas artėjančios negandos nuojautas, bet ir svidinančią kaitrą bei prieš audrą susitelkusį tvankumą.

„Vaiduoklių miestelio antologija“ (pranc. „Répertoire des villes disparues“) – 4/10

Lėtas, išplaukęs, padūmavęs ir, deja, visiškai blankus ir neįsimenantis filmas. „Vaiduoklių miestelių antologija“ savo vyksmą lėtai vynioja mažame Kanados Kvebeko provincijos kaimelyje, kuriame gyvena vos 200 gyventojų. Šio kaimelio rutiną nutraukia jauno vaikino Simono Dubė žūtis autoavarijoje. Simono tėvų ir brolio sielvartas persiduoda visam kaimeliui – gyvenvietė apsisiaučia ne tik rūku, bet ir gedulu, o dienos ištįsta į vieną begalinę laiko atkarpą. Vėliau pro rūko maršką į kaimelį ateina nepažįstami, iki tol nematyti žmonės.

Jei purto vien nuo minties, prisiminus kad ir Šarūno Barto filmų lėtumą, tai vargu ar išžiūrėsite ir šį „plūduriavimą“ rūke. Bet jei bent minimalus veiksmas nėra būtinas kriterijus renkantis filmą – galite bandyti šią pusantros valandos kino meditaciją.

Benas:

„Vasara“ (rus. „Лето“) – 9/10

„Vasara“ jums greičiausiai automatiškai patiks, jei jums virš 40-imt metų, nes būsite nuneštas į gražią nostalgišką kelionę po Sovietų Sąjungą devintojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau nenusiminkite, jei jūs ir jaunesnis – filmas nėra paremtas vien tuo. Net nebūtina mėgti Viktorą Cojų ar grupę „Kino“, kurių susiformavimo istorija čia pasakojama. Svarbu, kad būtumėte širdyje nors truputėlį maištininkas, norintis eiti prieš sistemą ar tiesiog išlieti širdį su gitara rankoje. Labai graži, nenuobodi ir nuostabiai muzikinė istorija apie vaikinus, Leningrade grojusius dainas, kurios juos išlaisvino. Paragaukite tos laisvės ir jūs – pasižiūrėkite „Vasarą“.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles