Po ilgo ir itin intensyvaus savaitgalio Kanuose temas nei kiek nesulėtėja. O kodėl turėtų? Didžioji kino šventė persivertė per savo pusiaują, o konkursinėse bei visose kitose programose – dar galybė filmų, kuriuos reikia pažiūrėti. Tad miegas – tik silpniems, su tokia mintimi bundame pirmadienio rytą ir pradedame dar vieną kino maratono dieną.

Toliau tęsiame Kanuose matytų filmų trumpas apžvalgas. „CO“ – pagrindinė konkursinė programa, „CR“ – „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) konkursinė programa, „HC“ – nekonkursinė programa.

Gegužės 14 d., pirmadienis:

„Vagiliautojai“ (jap. „Manbiki kazoku“) (CO) – japonų režisierius Hirokazu Kore-eda 2013 m. už filmą „Koks tėvas, toks ir sūnus“ (jap. „Soshite chichi ni naru“) laimėjo žiuri prizą. Šiemet jis vėl grįžta į konkursinę programą su nauju filmu „Vagiliautojai“, kuriame plėtoja tą patį jam nepaprastai svarbų klausimą: ar šeima yra kraujo ryšiai, ar kartu praleistas laikas? Šįkart H. Kore-eda pasakoja apie neturtingą šeimą, pragyvenančią ne pačiais teisėčiausiais būdais. Vieną vakarą Osamu kartu su savo sūnumi Šota grįždami po eilinio „pasidarbavimo“ prekybos centre viename balkone randa be priežiūros paliktą mažą mergaitę. Nusprendę, kad per šalta alkaną mažylę palikti vieną, jie pasiima ją su savimi, nors ir ketina grąžinti tėvams. Tačiau supratę, kad mergaite jos tikrojoje šeimoje nėra tinkamai rūpinamasi, Šibata šeima nusprendžia mažylę pasilikti ir bent kurį laiką jie visi kartu gyvena laimingai. „Vagiliautojai“ – dar viena stipri ir jautri juosta, kalbanti apie meilę ir šeimos ryšius, kelianti klausimą dėl šeimos – kaip visuomenės darinio – koncepcijos, įstumianti į moralinę dilemą. Galbūt Auksinei palmės šakelei to nepakaks, tačiau kokio nors apdovanojimo šis filmas tikrai galėtų sulaukti.

„Vagiliautojai“ (jap. „Manbiki kazoku“)

„Derliaus rinkėjai“ (afr. „Die stropers“) (CR) – Pietų Afrikos Respublikos režisieriaus Etienne‘o Kalloso debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas pasakoja apie izoliuotą baltųjų žemdirbių bendruomenę. Šiurkščiame jėga ir vyriškumu pagrįstame pasaulyje paauglys Jano sunkiai pritampa, o jo gyvenimas nei kiek nepalengvėja, kai giliai tikinti krikščionė Jano mama nusprendžia priglausti Pyterį – panašaus amžiaus vaikinuką iš gatvės, priklausomą nuo narkotikų. Nors mama ir prašo Jano priimti Pyterį kaip brolį, žinia, brolių santykiai gyvenime būna grįsti ne tik meile, bet ir nuožmia konkurencija – taip nutinka ir čia. Lėtas filmas savo tempu ir aplinka primena konkursinės programos juostą „Laimingas kaip Lazaras“ (it. „Lazaro felice“), tik čia gal kiek daugiau veiksmo ir nėra jokio „magiško realizmo“.

„Kutenimai“ (pranc. „Les chatouilles“) (CR) – dar vienas „Ypatingo žvilgsnio“ programos filmas. Pernai metų pabaigoje visą pasaulį sukrėtusi „#Me too“ iniciatyvos banga randa atgarsį šiame dviejų režisierių  Andréos Bascond ir Erico Metayero juostoje. Filme pasakojama apie Odetą –iš pradžių nedidelę mergaitę, vėliau – jau suaugusią moterį, atrodytų, sėkmingai įgyvendinusią savo svajonę ir tapusią profesionalia šokėja. Vis tik vaikystėje patirtos seksualinės prievartos pasekmės jauną moterį lydi iki šiol, dėl to ji nusprendžia kreiptis į psichoterapeutę, kuriai vienintelei iš pradžių išdrįsta papasakoti tai, apie ką su niekuo kitu nėra kalbėjusi. Filmas be kita ko iškelia ir dar kartą parodo ir atsako į klausimą, kodėl seksualinės prievartos aukos – nesvarbu, at tai būtų vaikai, ar suaugusieji – nedrįsta apie tai kalbėti. Kaltinimai („kodėl nieko anksčiau nesakei?“), abejonės („gal tu ne taip supratai jo gestą?“), „susinepatoginimas“ – („kaip čia taip, taigi jis – tėvų draugas, mes iš mažo miestelio, visi vieni kitus pažįsta“)… Tačiau nors tema skaudi, svarbi ir aktuali, jos pristatymas ir pateikimas filme yra katastrofiškas. Odetos vaikystė atskleidžiama per jos pasakojimus, todėl veiksmas šokinėja iš dabarties į praeitį, be to, neretai sugrįžimas į „esamąjį laiką“ tampa komiškas, kai suaugusi Odeta kartu su psichoterapeute išnyra iš už kampo Odetos vaikystės linijoje arba kai bandoma sužaisti – „čia mano pasakojimas, kaip noriu, taip pateikiu“ detalėmis. Žodžiu, forma ir turinys kažkaip keistai kontrastuoja, kas pačiam filmui į naudą tikrai neišeina.

„Net jei tu mane pažadinsi“ (jap. „Netemo sametemo“) (CO) – japoniška meilės istorija. Režisierius Ryûsuke Hamaguchi savo naujame filme pasakoja apie jauną merginą Asako – jos pirmoji gyvenimo meilė, vaikinas, kurį ji stipriai mylėjo, vieną dieną (ar, tiksliau, vakarą), paslaptingai dingsta. Po dvejų metų Asako atsitiktinai sutinka tobulą prarasto mylimojo Baku antrininką Rijošį. Iš pradžių Asako įsimyli Rijošį dėl fizinio panašumo su Baku, tačiau ilgainiui ji supranta ir atranda visiškai skirtingą asmenybę. Filmas pakankamai paprastas, gal kiek nelogiškas, o dėl to dar ir tampantis šiek tiek komišku. Nelabai suprantamas ir sunkiai paaiškinamas pagrindinės veikėjos – Asako – elgesys. Tad labai abejoju, ar šis filmas galėtų pretenduoti į Auksinę palmės šakelę ar apskritai į kokius nors apdovanojimus.

„Juodaodis iš Kukuksklano“ (angl. „BlackkKlanman“) (CO) – gerai žinomas amerikiečių režisierius Spike’as Lee į Auksinę palmės šakelę pretenduoja su tikrai neeiliniu filmu, kuriame susipina juodosios komedijos, dramos, biografiniai ir kriminaliniai elementai. Juosta nukelia į aštuntąjį XX a. dešimtmetį ir pasakoja istoriją, kaip juodaodis policijos agentas sugebėjo sėkmingai infiltruotis į… Kukluksklaną! Vien jau šio oksimoroniško fakto užtenka užsikabinti už šio filmo, o dar pridėkime puikų scenarijų, pagardintą nemenkom ironijos ir juodojo humoro dozėmis, bei filmo pabaigoje siunčiamą tiesioginę žinutę dabartiniam JAV prezidentui… Žodžiu, filmas tikrai vertas dėmesio ir jį žiūrint laikas neprailgsta. Vis tik, ko gero, socialinis faktorius ištransliuotas gal kiek per silpnai, kad užtektų Auksinei palmės šakelei. Nors apdovanojimas už geriausią scenarijų ar žiuri prizas per daug nenustebintų.

Kadras iš filmo „Juodasis Kukuksklano narys“ (angl. „BlackkKlanman“)

Gegužės 15 d., antradienis:

„Namas, kurė pastatė Džekas“ (angl. „The House that Jack Built“) (HC)– antradienio rytas prasidėjo su Larsu Von Trieru. Taip, tuo pačiu Larsu, kuris už pronacistines kalbas Kanuose kurį laiką buvo užsidirbęs Persona non grata statusą, bet šiemet vis tik buvo reabilituotas. Tiesa, jo naujasis filmas, pristatomas kaip filosofinė ir kartais net komiška pasaka, nebuvo įtrauktas į konkursinę programą. Tai vis tik, apie ką mes čia, ar tiksliau, apie ką šįkart į Kanus sugrįžęs Larsas? Nagi vėl apie tą patį – apie labiausiai nurautus, kokie tik gali būti psichologinius iškrypimus. „Namas, kurį pastatė Džekas“ penkiuose skyriuose ir epiloge pasakoja 12 metų trukusią serijinio žudiko Džeko istoriją iš jo požiūrio taško. O iš šio taško kiekviena žmogžudystė atrodo tarsi meno kūrinys, o visos kartu jos sudaro savotišką architektūrinį šedevrą (bent jau Džeko nuomone). L. Von Triero negali kaltinti paviršutiniškumu – priešingai, jis neria labai giliai – taip giliai, kur niekas kitas nedrįsta knaisiotis, tačiau, kita vertus, tos gilybės ne visada yra priimtinos. Nekreipiant dėmesio į formą, turinys gilesnio įspūdžio, išskyrus patį epilogą, nepalieka. Formos prasme L. Von Trieras vėl, kaip ir „Nimfomanėje“ (angl. „Nymphomaniac“, 2013 m.) atskiruose segmentuose subtiliai varijuoja skirtingais stiliais, o finale suskamba akivaizdžios užuominos į Dantės „Pragarą“. Vis tik savitikslio žiaurumo ir šlykščių scenų netrūksta – gal ir ne iki tokio lygio, kaip „Antikriste“ (angl. „Antichrist“, 2009 m.), bet dėl šokiruojančių scenų visur buvo rašomas įspėjimas siplnų nervų žiūrovams.

„Paskutinė diena Žemėje“ (kin. „Di qiu zui hou de ye wan“) (CR) – jauno kinų režisieriaus Gano Bi antrasis ilgametražis filmas. Prieš seansą buvo išdalyti 3D akiniai, tačiau po tradicinės festivalio vinjetės ekrane atsirado užrašas, kad tai nėra 3D filmas – žiūrovams reikia sekti pagrindinį veikėją – jis parodys, kad tuos akinius reikia užsidėti (kas sukėlė susirinkusiųjų juoko bangą). Iš tikrųjų pati filmo fabula – apie vyrą, ieškantį kažkada mylėtos moters, kurios jis niekaip negali pamiršti, neatrodo labai išskirtinė. Bet tas netradicinis sužaidimas 3D ir vizualinė pusė yra verta dėmesio bei laiko.

„Karas“ (pranc. „En guerre“) (CO) – filmas socializmas. Žinia, streikuoti – tai prancūzų nacionalinis hobis. Tad juokais būtų galima pasakyti, kad šis naujas Stéphano Brizé filmas yra apie tai. Tačiau čia pademonstruotas socialinis jautrumas bet kokius juokus nustumia į šalį. Filmas yra įkvėptas kelių realių atvejų, kai sėkmingai dirbančios Prancūzijos įmonės buvo uždarytos ir tūkstančiai jų darbuotojų atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. S. Brizé filme rodoma, kaip pelningai veikiančios nedideliame mieste esančios gamyklos vadovai nusprendžia ją uždaryti, nepaisydami savo anksčiau duotų pažadų darbuotojams. 1100 fabriko darbuotojų likimas pakimba ant plauko, tačiau žmonės nėra linkę pasiduoti. Profesinė sąjunga, kurios vienas lyderių – Loranas Amedo, imasi aktyvių veiksmų ir visų įmanomų priemonių priversti darbdavius išgirsti darbuotojų reikalavimus ir sėsti prie derybų stalo. Tačiau vadovybės pusei nerodant didesnio noro užmegzti dialogą nežinioje atsidūrusiems darbuotojams lieka griebtis kraštutinių priemonių – tad prasideda tikras bekompromisis karas. Filme pasitelkta doku-dramos maniera sukuria stulbinančiai tikrovišką rodomų įvykių įspūdį, o pagrindinį vaidmenį atliekantis Vincentas Lindonas (nepaisant jo iš tikrųjų grynai buržuazinės kilmės) atrodo kaip tikrų tikriausias sindikalistas. Per spaudos konferenciją aktorius atskleidė nesirėmęs jokiu realiu pavyzdžiu – tiesiog pabandė įsivaizduoti, koks profesinės sąjungos lyderis jis pats būtų. Ir jam tai puikiai pavyko – labai realu, kad geriausio aktoriaus apdovanojimas atiteks būtent V. Lindonui – nebent žiuri nuspręs, kad jam užtenka tokio įvertinimo, Kanuose gauto 2015 m.

Kadras iš filmo „Karas“ (pranc. „En guerre“)

„Solo. Žvaigždžių karų istorija“ (angl. „Solo: A Star Wars Story“) (HC) – iš pradžių ketinau į šį filmą neiti. Nes, pff, pamanykit, kas Kanuose žiūri grynai holivudinį filmą, kai yra gausybė kitų, o šį, be kita ko, visi kino teatrai rodys po savaitės? Tačiau vėliau vis tik apsigalvojau. Ir ką? Ogi nekažką. Tiesą sakant, šis filmas paliko tokį kartėlį ir įspūdį, kad kuo toliau, tuo labiau „Žvaigždžių karai“ tampa ne kuo kitu, o tik „šaudo – gaudo“ scenų kratiniu su daug garso ir daug šviesų. O juk norėtųsi bent šio to daugiau? Aldenas Ehreinreichas nei panašus į jauną Harrisoną Fordą, nei įdeda bent minimalių pastangų, kad jo vaidinamas Hanas Solo primintų tą iš originaliosios trilogijos. Tarkim, kalbėjimo maniera ar balso tembru – nežinantiems, ką jis čia vaidina, tai galėtų būti filmas apie ką tik nori iš visos „Žvaigždžių karų“ galaktikos. Kita vertus, ko iš jo norėti – A. Ehreinreichas net ir tekstą beria be menkiausios intonacijos. Žinoma, „Žvaigždžių karų“ serijoje šis filmas atsako į keletą klausimų – pvz., kaip Hanas susipažino su Čiubaka arba Lando Kalerizinu, kaip įgijo „Tūkstantmečio sakalą“ arba kodėl jis apskritai vadinasi Solo. Tad bendrai vertinant – gražu ir smagu, bet niekas per daug nepasikeistų, jei šio filmo nebūtų.

Bus daugiau

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles