Kanuose – viskas taip, kaip suplanuota. Raudonas kilimas ir Gala premjeros. Spaudos konferencijos ir filmų seansai, į kuriuos, nepaisant festivalio rengėjų intencijos, belaukiančiųjų eilės vis tiek išsitęsia išilgai Palais de Festivals fasadą, nusidriekia per dvi perėjas ir dar užsivynioja. Net ir orai kone kasdien identiški – saulėta, 24-25 °C.

Ne pagal planą veikia tik elektroninė bilietų registracijos sistema, įdiegta jau pernai. Daugybė festivalio dalyvių šimtus kartų ją prakeikė, nes, užuot veikusi, ji nuolat stringa, lūžta ar apskritai neužsikrauna. Arba neleidžia rezervuoti bilietų, nes „availibility pending“ (liet. laukiama prieigos). Bet panašu, kad tokie techniniai trikdžiai, varginę festivalio pradžioje, daugiau mažiau baigia išsispręsti.

Ne pagal planą ant raudonojo kilimo penktadienį pasirodė beveik nuoga protestuotoja. Moteris žengė ant raudonojo kilimo prieš George’o Millerio filmo „Trys tūkstančiai metų laukimo“ (angl. „Three Thousand Years of Longing“) premjerą vilkėdama ilga juoda suknele, tačiau jau beveik užlipusi laiptais ją nusirengė ir pradėjo šaukti. Ant jos kūno buvo nupiešta Ukrainos vėliava su užrašu „Stop rape us!“ (liet. „Nustokite mus žaginti!“) – tą patį moteris ir šaukė tol, kol festivalio apsaugos darbuotojai ją išvedė iš raudonojo kilimo zonos.

Kanai nepamiršta Ukrainos. Kaip ir nepamiršta moterų patiriamo smurto temos, kuria, kad ir kaip būtų liūdna, net ir Vakarų visuomenėse vis dar kalbama nepakankamai. Bet kinas – juk nepaprastai galinga kalba ir jis prabyla už tuos ir ypač už tas, kurie ir kurios kalbėti neišdrįsta.

Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera, OC – nekonkursinė programa, SS – specialus seansas.

 

Gegužės 21 d., šeštadienis

„Trys tūkstančiai metų laukimo“ (angl. „Three Thousand Years of Longing“) (OC) – australas George’as Milleris Kanuose yra dažnas svečias: 2016 m. jis vadovavo konkursinės programos žiuri, o jo filmų– net jei ir ne visai arba, jei tiksliau, visai ne festivalinio formato, premjeros įvyksta būtent čia. Ir nors jis, ko gero, labiausiai žinomas kaip veiksmo filmų kūrėjas, šįkart žiūrovus kviečia pasinerti į melancholišką pasaką suaugusiems. Jos centre atsiduria vieniša ir gaiži mitologė Alicėja, Stambulo turguje įsigijusi… taip, stebuklingą lempą su džinu. Jei toks glaustas aprašymas ir faktas, kad filmas sukurtas pagal „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas, leistų manyti, kad G. Milleris šįkart serviruoja kažkokią lengvą fantastiką, taip nėra. Sodriuose ir tamsokuose fonuose susipina vienišumo skausmas ir senovės žiaurumas – ir meilė, nepavaldi laikui. Atskirų pagyrų nusipelno ypatingai gražus garso takelis ir aktorė Tilda Swinton, kurios kuriamas personažas prideda šiokių tokių lengvesnių komiškumo natų, prašviesinančių bendrą filmo nuotaiką. (8/10)

„Naktį iš 12 į 13“ (pranc. „La nuit du 12“) (CP) – kriminalinė drama atpasakoja tikrais faktais paremtą istoriją, apie jauną merginą Klarą, kuri buvo žiauriai nužudyta – sudeginta gyva, – kai naktį ėjo namo. Grenoblio policija imasi tirti šią bylą, tačiau tyrimas užstringa aklavietėje. Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų būti eilinis prancūziškas kriminalinis filmas, pasakojantis apie policijos darbą – tokių kasmet pasirodo bent jau po vieną, šiemet Kanuose taip pat yra keletas. Bet Dominikas Mollas sugeba savo filmui suteikti daugiau svorio, užkabindamas šiek tiek gilesnes temas, nei vien sausas ikiteisminio tyrimo atpasakojimas. Režisierius kalba apie feminiscidą – t.y. nužudymą lyties pagrindu ir iš to atsišakojančias šalutines problemas, tokias kaip ieškojimas nukentėjusiosios kaltės ar tyrimą atliekančių policijos pareigūnų – daugiausia jaunų vyrų – bandymą kaltininko ieškoti nukentėjusios vaikinų ir meilužių tarpe. Filmas neišvengia tam tikrų klišių, bet jas galima atleisti – jos daugiausiai atsiranda ten, kur bandoma atskleisti policijos pareigūnų psichologinę būseną. Išmintingai panaudojamas garso takelis padeda kurti slogią atmosferą bei palaikyti įtampą. (7/10)

„Liūdesio trikampis“ (angl. „Triangle of Sadness“) (CO) – 2017 m. iš snobiškos visuomenės grimasų su juosta „Kvadratas“ (angl. „Square“) išsišaipęs švedas Rubenas Östlundas Kanuose nuskynė Auksinę palmės šakelę – šiemet jis grįžta į konkursinę programą su dar vienu socialinio žvėryno pavyzdžiu. Tai pasakojimas apie modelių porą – Karlą ir Jają – jiedu gauna kvietimą pasimėgauti liukso klasės kruizu prabangiame laive. Tačiau laivas nuskęsta, išsigelbėjusieji atsiduria negyvenamoje saloje ir čia paaiškėja, kad vienintelė, turinti esminių išgyvenimo pagrindų, yra filipinietė valytoja Abigailė. Civilizuotame pasaulyje galioję socialiniai vaidmenys apsiverčia kardinaliai. R. Östlundas mėgsta savotišką humorą ir nešykštėdamas jo prikrauna į šį filmą. Tiesa, tenka pripažinti, kad vėmalų ir kitų kūno skysčių čia buvo gerokai per daug, bet juos pravalius „Liūdesio trikampis“ yra visai smagi pramoga. Auksinė palmės šakelė? Nors Kanuose nėra limitų, mažai tikėtina, kad tas pats režisierius taip greitai laimėtų dar vieną šį prestižinį apdovanojimą. Juolab, kad šįkart R. Östlundas ne tiek šaiposi iš visuomenės, kiek pats mėgaujasi tai darydamas. (7/10)

„Trumpalaikio romano dienoraštis“ (pranc. „Chronique d’une liaison passagère“) (CP) – Simonas yra vedęs, Šarlotė – vieniša motina, ir kažkaip taip lyg ir netyčia jie užmezga grynai seksualiniais santykiais grįstą romaną. Tačiau nors ir buvo iš anksto sutarę, kad šitie santykiai niekur neveda ir anksčiau ar vėliau teks sukti skirtingais keliais, jiedu ima pastebėti, kad kuo toliau, tuo labiau šis neįpareigojantis romanas abiem tampa vis svarbesnis. Šis Emmanuelio Mouret filmas yra ta gryna klasikinė prancūziška romantinė komedija, prajuokinanti žiūrovus tikrai ne vieną kartą. Ir nors tai daugiau pokalbių, o ne įvykių filmas, tos begalinės kalbos kažkaip neerzina. Vienintelis didesnis trūkumas – tam tikras, pavadinkime „politiškai korektiškas“ siužeto posūkis filmo pabaigoje (beje, darantis daugiau žalos, nei duodantis naudos, nes palaiko iškreiptą mitą apie seksualinės orientacijos nepastovumą). (6/10)

„R.M.N.“ (CO) – žiūrint rumuniškus filmus neretai aplanko toks stiprus déjà vu jausmas – atrodo, kad filmavimo komanda kažkokiu paslaptingu būdu buvo susikrausčiusi į jūsų ar jūsų kaimynų kiemą ir dabar viskas rodoma didžiajame ekrane. Panašų jausmą palieka ir naujasis Cristiano Mungiu darbas – galbūt Lietuvoje etninės problemos nėra labai aštrios, bet nemažai šiame filme paliečiamų temų gerai pažįstamos ir mums. Mažų miestelių ištuštėjimas dėl emigracijos ir stipri, iš esmės jokio logiško pagrindo neturinti ksenofobija – apie tai kalba C. Mungiu filme, kurio centre atsiduria darbą Vokietijoje metęs ir prieš Kalėdas į gimtąjį miestelį Transilvanijoje grįžęs Matijas. Filmas slogus, ūkanotas kaip tos Transilvanijos girios, pakankamai žemiškas, bet apipintas šiokia tokia mistika ir pagražintas keliais poetiškesniais kadrais bei neblogai išlaikantis įtampą iki pabaigos. Auksinė palmės šakelė? Per daug gal ir nenustebintų, bet turbūt realiau tikėtis kokio nors mažesnio prizo. (7/10)

Gegužės 22 d., sekmadienis

„Sugrįžimas į Seulą“ (pranc. „Retour à Séoul“) (CR) – Prancūzijoje užaugusi 25-erių metų Fredi pagauta impulso grįžta į Pietų Korėją tam, kad rastų savo biologinius tėvus. Nors ir „tipiškos korėjietiškos išvaizdos“ tačiau visai kitoje kultūroje augusiai Fredi ne tik kalbos barjeras tampa kliūtimi aiškinantis savo kilmę ir bandant užmegzti iki šiol neegzistavusius santykius su kraujo giminėmis. Tai pasakojimas apie tapatybės paieškas ir to kadaise atiduoto vaiko vienatvę ir liūdesį, lydinčius ją net ir suaugusią. Tam tikrais aspektais užkabinantis, bet tuo pačiu ir kiek per daug fragmentuotas, tad nugulantis į neblogų, bet niekuo per daug neišsiskiriančių filmų kategoriją. (6/10)

„Šventasis voras“ (angl. „Holy Spider“) (CO) – 2018 m. iraniečių kilmės danų režisierius Ali Abbasi, debiutavęs Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) paralelinėje konkursinėje programoje nustebino tamsia šiaurietiška pasaka apie keistą trolių meilę. Šįkart jis grįžta su visai kitokiu filmu, kuris jau festivalio pradžioje buvo sulaukęs nemažo ažiotažo. Tai tikrais faktais paremtas pasakojimas apie Irano Mašhado mieste siautėjantį žudiką maniaką. „Žudiku – voru“ pramintas maniakas tvarkingai kiekvieną ketvirtadienį nužudo naują auką, o kur rasti lavoną informuoja vieną žurnalistą. Mašhado miesto visuomenėj tvyro panika ir nesaugumo jausmas. Tačiau pats žudikas tiki vykdąs šventą misiją – jis žudo prostitucija užsiimančias moteris ir tiki, kad taip valo miesto gatves nuo nusidėjėlių. Šia nusikaltimų serija susidomi ryžtinga žurnalistė Rahimi. A. Abbasi ryžtasi kalbėti tų nematomų moterų vardu. Jos egzistuoja, jos yra žmogiškosios būtybės, jos turi kūnus – galų gale, jos yra tikrosios aukos, nors dažnai visuomenė, lyg ištikta kokios nors Stokholmo sindromo atmainos, staiga ima simpatizuoti kaltininkui. Filme daug religinio fanatizmo, iškreiptai suvokiamos dorovės, kuri moterų padėtį Irane paverčia nepavydėtina. Vis tik kyla klausimas dėl musulmoniškos auditorijos dalies – ar tikrai režisieriaus siunčiama žinutė, apie tai, kas šioje istorijoje yra nukentėjęs, o kas – kaltininkas, bus suprasta nedviprasmiškai. Auksinė palmės šakelė? Iki filmo premjeros buvo galima susidaryti įspūdį, kad tikrai taip, bet dabar tos galimybės ne tokios užtikrintos. Nors laimėjimas nenustebintų, vis tik tai yra dar vienas filmas apie Irano teisingumo sistemą, o tokių įvairiuose festivaliuose kasmet pasirodo bent po vieną. (7/10)

„Donžuanas“ (pranc. „Don Juan“) (CP) – ant šį filmą prieš seansą pristačiusio Kanų festivalio generalinio delegato Thierry Fremaux – tai bandymas atgaivinti klasikinį prancūzišką miuziklą ir tuo pačiu – nežinia kelintoji taip pat klasikų klasikos – „Donžuano“ re-reinterpretacija. Bėda ta, kad šiame Serge’o Bozono filme nerasta nei vieno, nei kito. Tos kelios – beje, daugiausiai visiškai nevykusios ir neįsimenančios – dainos (ar kaip pavadinti tuos bandymus toli gražu netraukia iki miuziklo kategorijos. O tradicinė Donžuano – serijinio moterų suvedžiotojo – linija čia išvirsta kone į savo antonimą. Negelbsti ir aktorių Taharo Rahimo ir Virginie Efiros pastangos, o tai, kad filme dominuoja teatras, galutinai paskandina šį ambicingą nesusipratimą (2/10)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles