72-asis tarptautinis Kanų kino festivalis įpusėjo. Tačiau Kanai – tai ne tik jūra, laiptai ir dangus. Ne tik raudonasis kilimas, minios žmonių visada pilna Croisette gatvė ir ne tik vien filmai (nors to gero, žinoma, čia netrūksta). Kanai – tai kino šiandiena ir kino istorija, atskleidžiančios Septintojo meno tikrąją magiją visu grožiu. Kanai sugeba būti modernūs ir aktualūs (kaip ten bebūtų, būtent čia formuojasi kino mados) ir tuo pačiu metu išlaikyti pagarbą tradicijoms. Tas itin gražiai atsiskleidė sekmadienį, gegužės 19 d., kai Palais de Festivals „Debussy“ salėje jaudinančioje ceremonijoje prancūzų kino legendai Alainui Delonui buvo įteikta Garbės Auksinė palmės šakelė, taip pagerbiant išties įspūdingą šio aktoriaus karjerą ir jo indelį į kiną.

Ašarą braukė ne tik pats A. Delonas ir jo dukra Anouchka, iš kurios rankų jis ir atsiėmė garbingą apdovanojimą, – turbūt neliko abejingo nė vieno žiūrovo. Garsios ovacijos buvo skirtos tiek pačiam aktoriui, tiek festivalio organizatorių paruoštam 11 minučių trukmės montažui, į kurį sudėtos ištraukos iš A. Delono filmų. Pats aktorius graudinosi, kad tai reiškia pabaigą, o tarsi nekrologinis montažas, esą, skirtas gyvam mirusiajam, tačiau skambant nuoširdiems publikos plojimams A. Delonas savo trumpą kalbą baigė žodžiais: „Aš išeisiu, bet neišeisiu neatsisveikinęs su jumis“. A. Delonas pabrėžė, kad būtent žiūrovai -o ne režisieriai ir prodiuseriai ar kolegos aktoriai – yra svarbiausias dalykas jo karjeroje, kuria jis vis tik didžiuojasi. Prieš nueidamas nuo scenos ašarų gniaužiamu A. Delonas balsu pasakė, kad visada galvoja apie dvi moteris: Mireille Darc ir Romy Schneider. Po ceremonijos buvo rodomas retrospektyvinis filmas „Ponas Kleinas“ (pranc. „Mr. Klein“), dalyvavęs 1976 m. Kanų kino festivalyje.

Taigi, toliau tęsiame trumpas apžvalgas to, ką pavyko pamatyti šiemetiniame festivalyje. Šįkart jūsų dėmesiui – gegužės 17 – 18 dienomis pamatyti filmai.

Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) konkursinė programa, HC – nekonkursinė programa, SC – Kritikų savaitės (Semaine de la critique) programa.

Gegužės 17 d., penktadienis:

„Atlantika“ (pranc. „L‘Atlantique“) (CO) – senegalietiška „Romeo ir Džuljeta“, su daug daug vandenyno – taip būtų galima apibūdinti prancūzų režisierės Mati Diop filmą. Septyniolikmetė Ada myli statybose dirbantį Suleimaną, tačiau po dešimties dienų ruošiasi tekėti už kito vyro – turtingo ir užtikrinsiančio jai patogią bei sočią ateitį. O atlyginimo negaunantis Suleimanas kartu su kitais vaikinais ketina palikti šalį. Vestuvių naktį, kol draugės žavisi naujųjų Ados namų prabanga, netikėtai kyla gaisras ir Ada nutuokia, kad Suleimanas sugrįžo. Auksinė palmės šakelė? Vargu, kadangi istorija paprasta ir ekrane vienokia ar kitokia forma rodyta ne kartą, o pačiame filme daugiau nieko, išskyrus vandenyno šniokštimą ir paukščių klyksmus, nėra. 5/10

„Pupytė“ (arab. „Papicha“) (CR) – antrasis Alžyro režisierės Mounios Meddour filmas. Istorija, šiek tiek įkvėpta tikrų įvykių, nukelia į paskutinį XX a. dešimtmetį ir pasakoja apie aštuoniolikmetę studentę Nedžmą, svajojančią tapti drabužių dizainere. Talentingos merginos sukurtas sukneles graibsto draugės, o ji pati planuoja surengti tikrą madų šou. Tačiau politinis klimatas šalyje įtemptas ir taikoma vis daugiau draudimų. Vis tik Nedžma neketina pasiduoti ir dėl absurdiškų reikalavimų atsisakyti savo svajonių. Pasakojimas įdomus, stiprus Nedžmos personažas išlaiko dėmesį per visą filmą, o politinis ir istorinis kontekstas pristatomas neįkyriai. 7/10

„Skausmas ir šlovė“ (isp. „Dolor y gloria“) (CO) – Pedro Almodóvaras Kanuose yra nuolatinis svečias. Pernai pats pirmininkavo žiuri, šiemet į festivalį grįžta su nauju filmu. Kaip visada – itin spalvingu. Kaip visada – labai „almodovarišku“. Tik šįkart P. Almodovaro numylėtos moterys vietą ekrane užleidžia Antonio Banderasui, kuris vaidina režisieriaus alter ego. Režisierius Salvadoras, kenčiantis nuo įvairių sveikatos problemų, išgyvena ir kūrybinę krizę, kadangi mano, jog nebegalės sukurti naujo filmo, o skausmui malšinti išbando įvairius narkotikus. Be to, dažnai leidžiasi į prisiminimus apie vaikystę, kuriuose dominuoja jo motinos paveikslas. Kaip spaudos konferencijoje pabrėžė pats P. Almodóvaras, tai nėra visiškai autobiografinis filmas – kai kurios detalės yra paimtos iš jo gyvenimo, kai kas jam asmeniškai nėra nutikę – bet galėjo nutikti, tad nereikėtų visko priimti už gryną pinigą. Nuostabi spalvų gama, ilgam įsimenanti pagrindinė filmo muzikinė tema, puikus pagrindinių aktorių duetas (Penélope Cruz ir A. Banderas) ir kino poetika, būdinga šio režisieriaus filmams – visa tai yra ir naujajame jo kūrinyje. Vis tik, nors vizualiai ir labai gražu, pritrūko kažkokios kibirkšties, kažkokio sprogdiklio, kad filmas ne tik gražiai praplauktų, bet ir pasiliktų ilgiau. Auksinė palmės šakelė? Kas žino, galbūt jau ir Pedro atėjo laikas. 7/10

„Kopimas“ (angl. „The Climb“) (CR) – iš tikrųjų, neskaitant vienos kitos išimties, mus pasiekia labai nedaug JAV nepriklausomo kino pavyzdžių. Tačiau Amerika – ne vien tik Holivudas, o Michaelio Angelo Covino režisuota komiška drama yra tarsi gaivaus vėjo gūsis. Juosta pasakoja apie du draugus – Kailą ir Maikį. Kailas ruošiasi vesti ir apie savo planus papasakoja Maikiui. Savo ruožtu Maikis atskleidžia, kad su būsimąja nuotaka yra permiegojęs… Ir tai ne pirmasis išbandymas ilgametei jų draugystei. Nenuvalkiotas, dažnai netikėtas humoras yra šio filmo stiprioji pusė. Juosta paprasta ir nepretenzinga, tačiau jos kūrėjų nuoširdumas paperka. Beje, bėdulį Maikį vaidina pats režisierius. 7/10

„Praradau savo kūną“ (pranc. „J‘ai perdu mon corps“) (SC) – Realistine maniera nupieštas animacinis filmas pasakoja apie jauną vaikiną ir jo ranką. Rozali yra dešinė Nafuelio ranka. Juos vieną nuo kito atskyrė diskinis pjūklas. Rozali pabėga iš ligoninės šaldytuvo, kuriame ji buvo saugoma, kol bus priimtas sprendimas. Ji prisimena visą Nafuelio gyvenimą – nuo vaikystės ir muzikos pamokų, tėvų žūties autoavarijoje iki dabarties, kai picų išvežiotoju dirbantis Nafuelis susipažįsta su Gabriele ir jo gyvenimas ima keistis… Pasakojimas didžiąją filmo dalį skyla į dvi linijas – vienoje rodomas Nafuelis, kitoje – jo rankos klajonės po miestą (tiesą sakant, čia ji primena seną gerą Adamsų šeimynėlės Daiktą). Originalus siužetas, graži animacija ir nuostabi muzika išskiria šį filmą iš kitų. 8/10

Gegužės 18 d., šeštadienis:

„Mažylis Džo“ (angl. „Little Joe“) (CO) – atrodo, kad šiemet kaip niekad į Kanus zombiai atrieda atidunda, nes konkursinėje programoje tai jau antras filmas apie juos. Vis tik austrų režisierės Jessicos Hausner nėra persikreipusių raišuojančių apiplyšusių gyvų numirėlių – tiesą sakant, jos zombiai išoriškai niekuo neišsiskiria. Filmas pasakoja apie mokslininkę Alisą, su kitais kolegomis dirbančią prie projekto, pavadinto „Mažylis Džo“. Jų tikslas – sukurti augalą, kurio kvapas paverstų žmones laimingus. Tačiau ilgainiui pradedama įtarti, kad raudonoji gėlelė sukelia nenumatytą šalutinį poveikį – jos skleidžiamo aromato įkvėpę žmonės tampa nebe tokie, kokie buvo anksčiau, nors pats pokytis visai nežymus. Iš pradžių skeptiškai į kolegės Belos perspėjimus žvelgusi Alisa vėliau su baime ima stebėti savo paauglį sūnų Džo, kuriam padovanojo vieną iš augalų… Filmas ypatingai stilingas, labai apgalvotai panaudojama muzika. Režisierė žaidžia įsivaizduojamos tikrovės (kaip tiki, taip ir yra) idėja, savotiškai atkartodama graiką Yorgosą Lanthimosą, kuris šiemet yra vienas iš žiuri narių. Auksinė palmės šakelė? Vargu, bet bent jau Y. Lanthimosui greičiausiai turėtų patikti. 7/10

„Žana d‘Ark“ (pranc. „Jeanne“) (CR) – kai nori kurti istorinį kostiuminį filmą, bet biudžetas yra ribotas… Būtent toks įspūdis lieka po šio prancūzų režisieriaus Bruno Dumonto filmo, kurį, tiesą sakant, dar klausimas, ar iš viso galima vadinti filmu. Tai kažkoks televizijos spektaklio ir mažo biudžeto atkuriamosios dokumentikos mišinys, kuriame, tęsiant ankstesnį režisieriaus kūrinį „Žanetė. Žanos d‘Ark vaikystė“ (pranc. „Jeanette, enfance de Jeanne d‘Arc“), Kanuose rodytą prieš dvejus metus, čia plėtojamas (hm hm) Žanos d‘Ark teismo procesas. Kai kurių aktorių neišraiškingumas (ar, priešingai, perspaudimas) yra absurdiškai juokingas, veiksmo beveik nėra, visas filmas iš esmės yra statiškas deklamavimas priešais kameras. Labiausiai gluminantis dalykas – to sunkiai nusakomo elemento, kas būdinga kinui, o ne teatrui, nebuvimas. O kai teatras kine ima viršų – kaip žinome iš liūdnos lietuviško kino patirties – tai tikrai nieko gero. 4/10

„Laisvė“ (pranc. „Liberté“) (CR) – kol kas – absoliučiai blogiausias festivalio filmas. 2016 m. ypatingojo seanso kategorijoje buvo rodomas kitas ispanų režisieriaus Alberto Serros filmas – kostiuminė juosta „Liudviko XIV mirtis“ (pranc. „La mort de Louis XIV“). Atrodo, kad kostiumai ir perukai A. Serrai patiko, tad jis tęsia tradiciją ir šiemet „Ypatingo žvilgsnio“ programoje rodomas jo naujas kūrinys. Tačiau jei jo pirmtakas buvo tiesiog ištęstas ir gerokai nuobodus, tai „Laisvė“ tampa tiesiog nesusipratimu, palydėtas vienu kitu negarsiu būbtelėjimu. Filme rodomi 1774 -ieji, keletas metų iki Prancūzijos revoliucijos, miške, kažkur tarp Potsdamo ir Berlyno susitinka keletas Liudviko XIV-ojo dvariškių ir legendinis grafas de Walchenas. Visą naktį jie tęsia orgijas ir pildo savo seksualines fantazijas… Net neaišku, kas čia blogiausia – mirtinai nuobodūs beprasmiai dialogai apie nieką, nepakeliamai lėtas tempas ir nulis veiksmo ar vulgarumas. 1/10

„Port Authority stotis“ (angl. „Port Authority“) (CR) – amerikiečių režisierė Danielle Lessovitz debiutinio filmo centre atsiduria dvidešimtmetis vaikina Paulas iš Pitsburgo atvykęs į Niujorką. Deja, paaiškėja, kad pas seserį jis negalės apsistoti, kaip kad buvo planuota, o Didysis obuolys visai nelaukia išskėstomis rankomis. Vis tik padedamas metro sutikto Ly Paulas nelieka gatvėje. Netrukus jis susipažįsta su patrauklia mergina Vai, ir nors ši iš pradžių bando laikytis atstumo, jų jausmai kasdien vis šiltėja. Tačiau Vai turi paslaptį kurios nežino Paulas, o jis pats Vai taip pat papasakojęs ne viską. Pakankamai dinamiškas, patrauklus, iškeliantis šiokių tokių gilesnių pamąstymų vertą klausimą (už ką mylime konkretų žmogų?) šis filmas atrodo visai neblogai, bei atskleidžia neparadinę Amerikos gatvių pusę. 7/10

„Gomera“ (rum. „La Gomera“) (CO) – Kanams jau tikrai neblogai pažįstamo rumunų režisieriaus Corneliu Porumboiu naujas filmas, kuriame susipina dramos, detektyvo ir komedijos elementai. Taigi, rumunų kinas gali būti ne tik postsocialistinis realizmas, bet ir atsiskleisti kitomis spalvomis. Korumpuotas policininkas Kristi žaidžia dvigubo agento žaidimą – jo kolegos jį įtaria, todėl jo bute sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros. Dėl įsipareigojimų mafijai Kristi vykstą į Gomeros salą išmokti švilpesių kalbos – tai jam reikalinga tam, kad galėtų išlaisvinti vieną sulaikytąjį – verslininką Žoltą, kuris vienintelis žino, kur paslėpti 30 mln. eurų. Kaip ir galima tikėtis, viskas krypsta kitaip, nei planuota, o čia dar įsimaišo meilė… Žodžiu, visai smagus ir kiek netradicinis rumunų filmas, išvirstantis į neblogą detektyvą su komedijos elementais. Auksinė palmės šakelė? Nepanašu – tam vis tik reikia kiek daugiau „svorio“. 6/10

„Amžinoji šviesa“ (lot. „Lux Æternalis“) (HC) – Gasparo Noé filmai visada yra labai „nurauti“ ir balansuojantys ant ribos. Šįkart „Vidurnakčio seanso“ kategorijoje pristatytas vos 50 minučių trukmės jo kūrinys sunkiai telpa į bet kokius aprašymus. Tai labiau vizualinė patirtis apie tikėjimą, aktorystę ir režisūrą, įvilkta į (kaip G. Noé įprasta) į pulsuojančių neoninių spalvų formą. 7/10

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles