Didžiausia kino šventė Lietuvoje prasidėjo! Ir nors šiemet „Kino pavasario“ šūkis ragina sustoti ir pasitelkti vaizduotę, akivaizdu, kad bent jau pradžioje stabdyti nėra ko. Stabtelti galima nebent ties festivalio tvarkaraščiu, renkantis į kurį iš gausybės siūlomų filmų nueiti. Kaip ir kasmet, kalbant apie „Kino pavasarį“, tenka kartoti tą pačią frazę – festivalio repertuaras platus, gausus, įvairus, siūlantis filmus visiems ir kiekvienam pagal skonį. Šventė, ką ir besakyti.

Mūsų portalo komanda kasdien trumpai pristatys matytus filmus. „Iš pirmų lūpų“ galėsite sužinoti, kokį įspūdį jie mums paliko ir galbūt padės patiems apsispręsti, ar verta į kurį nors filmą eiti ar vis tik geriau rinktis kitą. Žinia, be plačiai išgirtų ir per didžiuosius pasaulio festivalius jau nuskambėjusių pavadinimų, „Kino pavasaris“ dažnai pasiūlo netikėtų atradimų. Atraskime juos kartu!

Viktė:

„Vasara“ (rus. „Leto“, 2018 m. Rusija) – 7/10

„Vasara“ nukelia į devintojo dešimtmečio pradžios tuometinį Leningradą. Nors tai – gūdus sovietmetis, tačiau į raudonus partijos ideologijos rėmus netelpančios gaivios mintys jau sklandė jaunimo tarpe. Ilgi vaikinų plaukai, plačios žemę šluojančios kelnės, gitaros, atsainiai rūkomos cigaretės ir muzika – „supuvusių“ Vakarų įkvėpta, kartais – raudonųjų vadukų siaubui – net angliška. Būtent tada susitiko tuomet dar tik devyniolikmetis Viktoras Cojus, būsimasis grupės „Kino“ lyderis, ir šiek tiek vyresnis Maikas Naumenko, tapęs savotišku Viktoro mentoriumi. Tad šalia muzikos, kuri padeda augti, skleidžiasi tiek asmeniniai santykiai, tiek laikmečio klimatas. „Vasara“ rodomu laikotarpiu ir tematika šiek tiek primena lietuviškąjį Raimundo Banionio filmą „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Vyresniems žiūrovams „Vasara“ galbūt sukels nostalgiją, tačiau ir šiek tiek jaunesniems, to laikotarpio sąmoningai nepatyrusiems, filmą įdomu stebėti – dėl dinamiško tempo, juodai baltos vizualikos, kuri sukuria autentiškumo jausmą ir tiesiog – dėl jaunatviškos energijos, spurdančios geležiniuose režimo gniaužtuose. Traukinio scena iš viso yra vienas smagiausių pernai metų epizodų kine.

„Juodaodis iš Kukluksklano“ (angl. „BlacKkKlansman“, 2018 m. JAV) – 8/10

Stilinga ir aštri, iš pirmo žvilgsnio – neįtikėtina ir gal net kiek absurdiška (tačiau tikrais faktais paremta) Spike‘o Lee kriminalinė komedija kalba apie rasizmo problemą. Neapsigaukite – nors rodomas aštuntasis dešimtmetis, rasizmo problema niekur neišnyko ir mūsų dienomis – ir S. Lee nepraleidžia progos tą kandžiai pastebėti. Pati filmo fabula yra paprasta – jaunas juodaodis policijos detektyvas sėkmingai infiltruojasi į Kukluksklaną. Kaip jam tai pavyko ir, svarbiausia – kaip nedemaskuotam pasisekė ten išlikti – tai yra didžioji šios juostos intriga. Tačiau dar gražiau, kad per šalutinius personažus puikiai atskleidžiamas ydingos ideologijos paveiktas mąstymas, atspindintis ne tokios ir mažos visuomenės dalies nuomones ir nusistatymus. Tai juosta, įrodanti, kad Amerikos kinas dar nėra galutinai uždusęs nuo pramoginio kino spragėsių ir palaidotas po jų kauge.