Holivudo žmonės jį už akių vadino “Karaliumi Konu” – su aliuzija į siaubūną King Kongą. Jis buvo grubus, neišsilavinęs, nešvankus ir visais atžvilgiais nemalonus tipas. “Aš neturių skrandžio opos, aš ją dovanoju kitiems“, – sakė jis. Nė vienas iš didžiųjų studijų vadovų „auksiniame Holivudo amžiuje“ nebuvo taip nekenčiamas kaip jis (kartais kino žmonių nepalankumu bandydavo jam prilygti tik Jackas Warneris ir Samuelis Goldwynas). Tačiau nė vienas jų nesididžiavo tuo taip kaip jis – „Columbia Pictures“ studijos įkūrėjas Harry Cohnas (1891-1958).

Gimęs Niujorke viduriniu iš penkių vaikų žydo siuvėjo šeimoje Harry Cohnas augo praktiškai gatvėje. Pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį jis praleido dirbdamas muzikos įrašų kompanijoje kroviku ir logistikos agentu. Ten susivokė turįs gerą balsą, ir 1912 metais dainavo nikelodeonuose už 28 dolerius į savaitę, dienomis dirbdamas tramvajaus konduktoriumi.

Į šou verslą Harry atėjo sekdamas vyresniojo brolio Jacko pėdomis. Šis irgi buvo ryški asmenybė. Jackas Cohnas (1889-1956) paauglystėje vertėsi sukčiavimu – buvo puikus biliardo lošėjas ir aplošinėdavo patiklius mėgėjus. Sulaukęs 19 metų, jis metė darbą reklamos agentūroje ir nuėjo dirbti pas Carlą Laemmle į jo įkurtą IMP studiją („Universal“ pirmtakę), kur greitai pakilo nuo laboranto posto iki „trumpų istorijų“, kaip buvo vadinami trumpametražiai filmai, prodiuserio. Jis dirbo su C.Laemmle studijos pirmuoju filmu „Sielų judėjimas“, išleistu 1913 metais, kainavusiu 57 tūkstančius dolerių ir uždirbusiu 450 tūkstančių. Kai Carlas Laemmle pajudėjo į Vakarus, į Holivudą, Jackas Cohnas liko Niujorke, bet įkalbėjo įkūrėją pasamdyti savo draugą Joe Brandtą, dirbusį teisininku su juo toje pačioje reklamos agentūroje. J.Brandtas (1867-1936) tapo „Universal“ kompanijos veiklos Rytų pakrantėje vadovu.

Harry Cohnas vienu metu sugalvojo nuostabią idėją savo vyresniojo brolio kuriamiems filmams – aktoriai žiopčiojo pagal tuo metu populiarių šlagerių fonogramas, o atėjusi į kino teatrą publika dainuodavo kartu su jais. Ši idėja patiko studijos vadovams, ir netrukus 1918 metais Jackas Cohnas pakvietė savo jaunėlį dirbti į „Universal“ savo asmeniniu asistentu. Carlas Laemmle, tikėjo tokiais paternalistiniais ryšiais (kaip žinia, visi jo giminaičiai dirbo „Universal“), todėl nematė problemos, kad abu broliai tobulėtų toje pačioje kompanijoje.

1919 metais Jackas Cohnas užsimanė būti nepriklausomu prodiuseriu ir jam pavyko užčiuopti aukso gyslą kuriant trumpus siužetus apie ekrano žvaigždžių gyvenimą „už ekrano“ – tai buvo pirmosios bulvarinės Holivudo kronikos filmukų serija „Universal Weekly“. Jų populiarumas pastūmėjo Jacką įkurti savo studiją, kartu su juo iš „Universal“ išėjo brolis Harry ir Joe Brandtas. Trise jie įkūrė studiją „CBC Film Sales“, pavadintą pagal savo pavardžių inicialus. Jackas su Joe Brandtu liko Niujorke, o Harry iškeliavo į Holivudą.

Jis įkūrė CBC studiją neturtingame Holivudo rajone, kur mažose studijose buvo filmuojami pigūs versternai, ir, kur, anot laikraščių, „mirdavo talentai“. Trumpieji CBC studijos filmukai ir blogos reputacijos rajonas jiems priklijavo paniekinančią pravardę „Corned Beef and Cabbage Productions“ („Pigios jautienos ir kopūstų produkcija“, kitais žodžiais – „šlamštas“) – Harry visą likusį gyvenimą toks jų kompanijos abreviatūros iššifravimas neišpasakytai erzino. Tačiau pati Holivudo aplinka – gražios aktorės ir mitrūs agentai, avantiūristai režisieriai ir šaltakraujai prodiuseriai buvo tai, ko jam ir reikėjo – net ir skurdžiame Holivude rajone jis jautėsi kaip žuvis vandenyje. Daug vėliau paklaustas, ką reiškia būti Holivudo studijos vadovu, jis atsakė: „vis dėlto geriau nei suteneriu“.

Harry Cohno vadovaujama „CBC Film Sales“ gamino trumpametražinius filmus, ir beveik viskas, ką jis siuntė į rytus, nešė pelną (juoba kad studijos išlaidos buvo minimalios – viską, ko reikėjo filmavimams ir mintažui Harry Cohnas gebėdavo pasiskolinti arba išsinuomoti – „geram filmui pagaminti reikia tik biuro“, – sakydavo jis). Vis dėlto jis pats greitai suvokė, kad didelius pinigus įmanoma uždirbti tik iš pilnametražių meninių filmų, tad pavyko įkalbėti brolį investuoti 20 tūkstančių dolerių ir 1922 metais sukurti filmą „Labiau apgailėtinas nei smerktinas“ – ši juosta jiems uždirbo 130 tūkstančių. Iki 1923 metų pabaigos CBC sukūrė dar dešimt filmų – ir nė vienas jų nebuvo nuostolingas – studijai, įsikūrusioje skurdžiame rajone tai buvo tikras stebuklas.

Bet studija dabar jau galėjo pakeisti savo vietą. 1924 metais „CBC Film Sales“ pakeitė pavadinimą į „Columbia Pictures Corporation“ (Harry Cohnas norėjo pavadinimo, su kuriuo sutaptų bent pirmasis jo pavardės skiemuo…), o kitais metais už 150 tūkstančių dolerių pasistatė prašmatnią studiją prabangiame Holivudo rajone.

Tokia sėkmė netikėtai sukiršino brolius, ir nuo tol jie riejosi be pertraukos iki pat savo mirties, nors niekada nenuėjo atskirais keliais. Jackas norėjo kurti “didelės meninės vertės” filmus, Harry laikėsi kito požiūrio – “duok žmonėms tai, ko jie nori – pigaus niekalo, ir jie visi ateis pas tave”. Jackas buvo nepatenkintas, kad yra nušalintas nuo kūrybinių kompanijos procesų ir jo veikla apsiribojo tik finansisto pareigomis. Joe Brandtas dažnai veikė kaip tarpininkas tarp abiejų brolių, kol nepakentęs jų rietenų 1932 metais pardavė Harry savo dalį, taip išvengdamas streso ateityje – su juo turėti bendrų reikalų. Taip Harry Cohnas savo rankose sutelkė visą kompanijos valdžią.

“Columbia Pictures” greitai įgijo ypatingą, nors ir labai prieštaringai vertinamą vietą Holivudo žemėlapyje. Visų pirma, Harry nusprendė nepirkti jokių kino teatrų – kaip parodė ateitis, tai buvo įžvalgus sprendimas. Antra, Harry vengė ilgalaikių kontraktų su žvaigždėmis, nors ir turėjo unikalią uoslę talentams bei geriems scenarijams atrasti – jis kur kas mieliau savo filmams vienam kartui “skolinosi” aktorius iš kitų kompanijų, kurios savo ruožtu “komandiruotes” į “Columbia” laikė bausme ir pažeminimu – kompanija tebeturėjo prastoką CBC laikų reputaciją (MGM vadovai vadino “Columbia” studiją “Sibiru”). Harry niekada nemokėjo aktoriams didelių atlyginimų, iš prigimties jis buvo šykštus ir gobšas, tačiau tai davė reikiamą rezultatą – visi jo filmai buvo pelningi.

Mat, Harry Cohnas turėjo vienintelį ilgalaikį kontraktą su ypatingu režisieriumi Franku Capra, gaunančiu vos 1000 dolerių už filmą, tačiau išdirbusiu „Columbia“ kompanijoje nuo 1927 iki 1939 metų. F.Capra buvo aikštingas ir keistokas menininkas, tačiau aktoriams visada patiko dirbti su juo (deja, norint grįžti pakartotiniam darbui su F.Capra kiekvienam aktoriui tekdavo praeiti žeminančią derybų procedūrą su H.Cohnu, o tai visada baigdavosi dar mažesniu honoraru). Harry Cohnas suteikė jam visišką laisvę kurti tokius filmus, kurie galėtų konkuruoti su didžiųjų studijų produkcija.  Tokia sinergija – mažai apmokamos „nusikaltusios“ žvaigždės, talentingas režisierius ir Harry Cohno uoslė geriems scenarijams gimdė tinkamus filmus. Vienas tokių filmų „Tai atsitiko vieną naktį“ 1934 metais atnešė „Columbia“ studijai penkis „Oskarus“ ir iškėlė kompaniją į pagrindinių Holivudo žaidėjų gretas. Tais pačiais metais Harry Cohnas sudarė ir pirmąją ilgalaikę sutartį su komikų trijule „Three Stooges“, kurie išbuvo „Columbia“ nuosavybe ištisus 22 metus, per juos sukūrę 190 epizodų… „Columbia“ veikla pasiskirstė į dvi dalis – viena kūrė aukštos klasės pilnametražinius filmus, kita antrarūšius B kategorijos filmus (šiame departamente kurį laiką buvo net paišomas ir Walto Disney Peliukas Mikis). Tačiau visi filmai pasižymėjo vienu bendru bruožu – buvo pelningi (iš esmės per Harry Cohno 30 metų valdymo „Columbia Pictures“ niekada nepatyrė nuostolio). „Columbia“ sėkmingai veikė net ir per Didžiąją Depresiją, ir iki 1955 metų buvo pati pelningiausia studija Holivude. 1937 metais „Columbia“ pradėjo kurti komerciškai sėkmingus serialus ir filmavo juos net iki 1956 metų, kai kitos didžiosios kino studijos šio žanro jau buvo kažin kada atsisakiusios (pasaulis Supermeną ir Betmeną pažino būtent per tokius studijos serialus). Kompanija sėkmingai veikė net ir po Antrojo pasaulinio karo, tais laikais, kai net MGM patyrė nuostolių keletą metų iš eilės. 1946 metais „Columbia“ išleido savo pirmąjį blokbasterį „Jolsono istorija“, kainavusį du milijonus dolerių, bet atnešusį 8 milijonus pelno (1949 metais buvo išleistas ir komercinės sėkmės susilaukęs šios istorijos pratęsimas – filme, beje, minima ir Lietuva). „Columbia“ nenukentėjo per kino teatrų tinklų krizę,  ir kartu su „Paramount“ buvo vienintelės didžiosios kompanijos, mielai pasitikusios televiziją, taip pat buvo pirmosios, įkūrusios televizinės produkcijos padalinius.

Harry Cohnas mirė 1958 metais Arizonoje, nuo širdies smūgio, tačiau bent jau po sočios vakarienės. Jam buvo tik 68 metai. Harry Cohnas buvo palaidotas Holivude, ir jo laidotuvėse dalyvavo tiek žmonių, kiek jų nebuvo nė per vienas kitų didžiųjų studijų vadovų laidotuves. Tiesa, dar neaišku, kodėl. Mat, vienas buvęs jo studijos aktorius, paprašytas pasakyti ką nors gero apie velionį, tepasakė: „Jis mirė“…

Nes Harry Cohnas buvo ryški asmenybė. Jis vadovavo „Columbia“ studijai 34 metus, vadovavimo ilgiu nusileisdamas tik Jackui Warneriui. Kuris jam nusileido tik aplinkos neapykantos kiekiu…

Harry Cohnas buvo nekenčiamas, bet jam tai patiko. Galbūt tai sąlygojo jo skurdi vaikystė? „Jei nebūčiau studijos vadovas, kas su manimi čia kalbėtų?“ – paniekinančiai apie Holivudą atsiliepdavo jis. Galbūt tai buvo užslėpti diktatoriški polinkiai? Nors buvo žydas, tačiau ant savo rašomojo stalo turėjo Italijos fašistų vado Benito Musolinio nuotrauką, su kurio buvo susitikęs 1933 metais. Įgimtas taupumas ir gobšumas? Harry Cohnas taupė viską ir visur – „Columbia“ nefilmavo spalvotų filmų iki pat 1943 metų…

Jis niekino aktorius. „Dėkingumas? Nėra tokio žodžio Holivudo žodyne“, – mėgo kartotri H.Cohnas. Jis atrado Rita Hayworth, pačią ryškiausią ketvirtojo dešimtmečio ekrano žvaigždę, ir būtent jis pavertė ją raudonplauke. Tačiau jų abipusė neapykanta ir vieši kivirčai davė daugybę peno bulvarinei spaudai (Rita Hayworth teigė, kad Harry Cohnas nuolat siekė su ja pergulėti, ir ji visus kartus atsisakiusi, todėl jis ją visaip viešai žemino. Harry Cohnas išvis buvo apkalbamas kaip studijos vadovas skirstantis roles tik toms aktorėms, su kuriomis permiegodavo, tačiau tokie gandai gaubė kiekvienos studijos vadovą). Trečiajame dešimtmetyje Harry Cohnas buvo pasamdęs ir Johną Wayne keliems vesternams, tačiau netrukus pradėjo įtarinėti, kad aktorius miega su jo meiluže… Atleistą aktorių H.Cohnas ir toliau persekiojo, nuolat skųsdamas jį kitų studijų vadovams. Johnas Wayne taip įsižeidė dėl tokių kaltinimų, jog niekada nebesifilmavo „Columbia“ filmuose net ir po H.Cohno mirties.

Kai vienas iš „Three Stooges“ komikų Curly Howardas gavo infarktą, Harry Cohnas skubino jį kuo greičiau grįžti į filmavimo aikštelę ir tęsti sėkmingų serijų kūrimą – pinigai nelaukia, „tai ne verslas, tai – reketas“, – kartojo H.Cohnas (C.Howardas pakluso jo spaudimui, ir būtent dėl darbo krūvių netrukus gavo antrą infarktą ir mirė).

Tačiau tokį H.Cohno tironiškumą kompensavo ir pagarbos susilaukiantys poelgiai. Jis neuždarė trumpametražių filmų departamento net iki 1957 metų, kai kitose studijose jų nebeliko jau prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jis pasisakė už didesnes moterų aktorių teises, atsisakė atleisti iš savo kompanijos priklausymu komunistų partijai apkalatintą scenaristą, finansiškai palaikė užgęsusias žvaigždes.

Po Harry Cohno mirties „Columbia“ prarado savo pagrindinį vedlį. Ji dar kurį laiką laikėsi iš televizinių serialų kūrimo, tačiau dabar jau teko vienytis su kitomis studijomis, siekiant išgyventi. Šeštajame dešimtmetyje „Columbia“ buvo priversta sudaryti aljansą su „Warner Bros.“, tačiau 1982 metais „Columbia Pictures“ kompaniją įsigijo gaiviųjų gėrimų gigantas „Coca-Cola“.

Beje, priklausymas „Coca-Cola“ pakoregavo ir mums šiandien įprastos „Columbia“ vinjetėje matomos moters (simbolizuojančios Ameriką – Kolumbiją) su fakelu iškeltoje rankoje figūrą. Šis logotipas pasirodė dar 1927 metais kompanijos filmo „Kruvinasis laivas“ vinjetėje – jam pozavo aktorė Evelyn Venable. Iš pradžių moteris laikė skydą ir rugių kuokštelį ir vilkėjo romėnišką kario aprangą. „Coca-Cola“ tapus savininke, moters figūra buvo pakoreguota, kad formomis primintų klasikinį „Coca-Cola“ butelį…

Po penkerių metų „Coca-Cola“ pardavė „Columbia“. Pasikeitus dar porai savininkų, 1989 metais kompaniją įsigijo „Sony Pictures Entertainment“, kuriai „Columbia Pictures“ priklauso lig šiol.