Vienos didžiausių senojo Holivudo studijų, o šiais laikais – medijos grupių „Warner Bros.“ įkūrėjų Warnerių šeimoje broliai buvo šeši (egzistavo dar trys seserys), tačiau į kino pramonės istoriją pateko tik keturi: Harry (1881-1958), Albertas (1884-1967), Samuelis (1887-1927) ir Jackas (1892-1978). Jų istorija apie tai, kaip broliškas susitelkimas gali išspręsti visas problemas, tačiau kaip valdžios ir pinigų troškimas gali tuos pačius brolius paversti pikčiausiais priešais…

Tikroji Warnerių pavardė – Wonsal. Bent jau tokią turėjo jų tėvas Benjaminas, batsiuvys, 1859 metais gimęs ir gyvenęs Rusijos imperijai priklausančioje Lenkijos dalyje esančiame mažame žydų kaimelyje Krasnosielce (Krasnastove arba Krasnašiltz), netoli dabartinio Ostrolenkos miesto. Kai pavargęs nuo skurdo ir nežinios jis išvyko į Ameriką, pakeliui pavardę pasikeitė į Warner – taip jis prisistatė imigracijos pareigūnams, tokia pavarde jis įžengė į Naująją Žemę. Apsistojęs Baltimorėje naujai iškeptasis Benjaminas Warneris vertėsi batsiuvio amatu. Ten jis sugalvojo neįprastą verslo modelį – klientas galėjo palaukti, kol jo batai būdavo greitai sutaisomi. Po metų jis išsikvietė į Ameriką likusią šeimą – žmoną su dukra ir vyriausiuoju sūnumi Moze Hiršu, kurio vardas Amerikoje pavirto į Harry Morris. Amerikoje Warnerių šeima susilaukdavo po vieno naujagimio kiekvieną vasarą – ten gimė sūnūs Albertas (Abraomas), Henry, Samuelis (Šmulis), dukros Rosie ir Fannie. Kaip ir derėjo visiems neturtingų imigrantų vaikams, visi Warnerių vaikai eidavo uždarbiauti į gatvę, kai tik sulaukdavo tam tinkamo amžiaus – pardavinėti laikraščių ir valyti batų.

Tėvas, jau nebeišmanydamas kaip išlaikyti tokią gausią šeimą, griebėsi tais laikais madingo verslo – prekiauti puodais ir keptuvėmis. Jis nugirdo, kad Kanadoje tokius rakandus galima pelningai išmainyti į kailius, tad visa šeima turto paieškoms persikėlė į Kanadą. Ten jie praleido du metus, per tą laiką gimė dar du vaikai, ir galų gale Benjamino partneris dingo su visais puodais ir kailiais. Warnerių šeima su devyniais vaikais (kurių dalis buvo gimusi Lenkijoje, kita – Amerikoje, trečia – Kanadoje) grįžo į Baltimorę, ir tėvas vėl ėmėsi batsiuvio amato.

1896 metais penkiolikametis sūnus Harry, pramokęs batsiuvio amato, persikėlė į Jangstauno miestą Ohajo valstijoje ir atidarė savo dirbtuvę bei atsarginių dviračio dalių parduotuvėlę. Iš pradžių jam sekėsi, ir netrukus likusi šeimos dalis – dešimt žmonių atsikėlė paskui jį. Deja, konkurentai netruko nusikopijuoti tėvo Benjamino sugalvotą verslo modelį, o ir batai tais laikais išvis buvo siuvami patvarūs, tad dirbtuvė bankrutavo, ir Harry buvo priverstas vėl apsigyventi sausakimšame šeimos bute. Vis dėlto ištuštėjusioje dirbtuvėje tėvas atidarė bakalėjos parduotuvę, ir šeima bent jau galėjo kurį laiką pramisti.

Tačiau žydai yra linksma ir išradinga tauta. Albertas užsiėmė muilo pardavimu, Harry tapo mėsos gaminių išvežiotoju. Jauniausiasis broliukas Jackas, gimęs Kanadoje Icchaku, buvo linksmas ir žaismingas vaikas, jau nuo mažens dainavęs ir šokęs visuose masiniuose miesto renginiuose, karnavaluose ir festivaliuose. Jis turėjo retą ir gražų sopraną, tad buvo scenai reikalingas visiems. Pasivadinęs Leonu Zuardo, penkiolikametis Jackas Warneris netgi kuriam laikui buvo išvykęs „į gastroles“ dainuoti kituose miestuoe. Jis buvo nusprendęs tapti artistu, tačiau jo „gastrolėse“ uždirbtus pinigus išviliojo kažkoks „maestro iš Italijos“, pažadėjęs jam 50 dainavimo pamokų ir dingęs…

Brolis Samuelis taip pat buvo pardavėjas – siūlė ledainių savininkams ledų puodelius. Tuo pačiu dar buvo ir gaisrininkas, ir būtent jo kolega supažindino Samuelį su T.Edisono išradimu – Kinetoskopu. Samuelis susižavėjo „judančiais paveikslėliais“, pramoko, kaip dirbti su projektoriumi, metė gaisrininko darbą ir tapo operatoriumi Jangstauno atrakcionų parke.

Jis užsidegė kino filmais ir įkalbėjo tėvą užstatyti lombarde paskutinį šeimos turtą – laikrodį su grandinėle bei seną šeimos kuiną Bobą, kad galėtų įsigyti nuosavą projektorių „Model B“. Kartu su projektoriumi Samuelis nusipirko ir filmą „Didysis traukinio apiplėšimas“ – dviejų su puse kilometro ilgio juostą (tai buvo pirmasis pasaulyje meninis filmas su siužetu). Tą filmą pamatę kiti broliai taip pat užsidegė kinu. Jie išsinuomavo tuščią sandėlį ir pradėjo rodyti filmą – tam dirbo beveik visa šeima: sesuo Roza grojo pianinu, Harry rinko pinigus, Samas suko projektorių, o Jackas dainavo per pertraukas – kol parodyta juosta buvo atsukama atgal. Jų demonstracija sutapo su tuometinių Jangstauno karnavalų ir veikiančių atrakcionų parkų periodu – ir kinas tapo buvo tikra sensacija – per savaitę broliai Warneriai uždirbo 300 dolerių, daugiau nei jų tėvas, prekiaudamas per mėnesį.

Netrukus po to Samuelis su Albertu išvyko į turą su projektoriumi ir tuo pačiu filmu per angliakasių miestelius Pensilvanijoje ir Ohajuje (kaip kadaise mūsų rašytojas Juozas Baltušis, aprašęs tokį pat savo gyvenimo epizodą knygoje „Su kuo valgyta druska“). Tai buvo sėkminga kelionė, nors turima juosta nuo dažno sukinėjimo pirmyn atgal visiškai susidevėjo. Vis dėlto broliai apsistojo Niukastlio mieste Pensilvanijoje – ten jų demonstracija surinko daugiausiai pinigų. Netrukus Harry pardavė savo dviračių parduotuvę ir už gautus pinigus 1905 metais broliai Warneriai Niukastle atidarė savo pirmąjį kino teatrą – „Cascade Theater“ (kėdžių jam pasiskolino iš vietinio karstadirbio), kuriame rodydavo Pitsburge išnuomotus filmus. Tai buvo tikras šou – kol juostos buvo atsukinėjamos atgal, Jackas scenoje dainuodavo ir deklamuodavo eilėraščius – tai, beje, buvo sugalvota tam, kad išvaikytų žiūrovus ir atlaisvintų kėdes sekančiam filmo seansui. Kino teatras veikė labai sėkmingai ir netrukus broliai įsigijo antrą, o 1907 metais jų turėjo jau penkiolika.

Tačiau broliams dabar jau buvo aišku, kur yra tikrieji pinigai, ir netrukus Harry su Albertu persikėlė į Pitsburgą ir įkūrė ten kompaniją „The Duquesne Amusement Supply Company“ filmams platinti. Iki 1908 metų Warneriai jau turėjo 200 pavadinimų filmų ir sėkmingai nuomavo juos po visą Vakarų Pensilvaniją – tai buvo pirmas kartas jų gyvenimuose, kai jie turėjo išties nemažai pinigų. Laikas tam buvo sėkmingas – kino teatrai Amerikoje dygo kaip grybai po lietaus, ir bet kuris apleistas pastatas netrukdavo virsti kinoteatru, tad filmų platintojai darė gražų pinigą…

„Iš gerų dienų gero nelauk“, rašoma Talmude, ir katastrofa netruko ateiti – pas Warnerius apsilankė Thomo Edisono Tresto agentai su reikalavimais parduoti savo verslą arba mokėti milžiniškus mokesčius už licenciją. Broliai Warneriai nebuvo nei turtingi, nei stiprūs, kad galėtų pasipriešinti Trestui, ir pardavę jam savo kompaniją už 10 tūkstančių dolerių grįžo į Jangstauną, galvodami, ką daryti toliau.

Samuelis nusprendė grįžti prie seno, išmėginto būdo – keliauti su kino projektoriumi, keičiant demonstracijos vietas, idant jų T.Edisono agentai jų negalėtų susekti. Jis gavo filmą „Dantės pragaras“ ir nutarė, kad kartu su juo vyktų ir Jackas – skaityti ištraukų iš pačios Dantės poemos. Ši idėja buvo sėkminga, jie uždirbo pusantro tūkstančio dolerių, bet abu juos pralošė kauliukais Niujorke…

Jangstaune likę Harry ir Albertas nusprendė, kad galbūt  jau atėjo laikas filmus kurti patiems. Jie rado studijai tinkamą apleistą salę Sent Lujise, ir netrukus visi keturi broliai vėl išvyko per visą šalį ieškoti laimės naujoje srityje. Pakeliui Jackas parašė scenarijų filmui „Pavojai lygumose“ – jį broliai nufilmavo per tris dienas, režisavo Samuelis. Įkūrė firmą „Warner Features“, broliai pabandė jį įsiūlyti kino teatrams. Žinoma, niekam toks filmas nebuvo įdomus. Kaip ir antrasis, nufilmuotas toje pačioje pašiūrėje – „Meksikos pasienio plėšikai“.

Išgirdę apie Holivudą, saugią nuo Tresto vietą, broliai pabandė grįžti į filmų platinimo verslą, šį sykį Pietų Kalifornijoje. Ir išties, Tresto rankoms nesiekiant Kalifornijos, jų verslas vėl suklestėjo. „Warner Features“ daug užsidirbo iš europietiško filmo „Karo našlės“, kuriame vaidino egzotiškoji „Nazimova“, už kurį jie sumokėjo visus turimus ir pasiskolintus 50 tūkstančių dolerių platinimo teisėms Kalifornijoje, Nevadoje ir Arizonoje. Sėkmė apsuko galvas, ir Warneriai sumokėjo jau 100 tūkstančių už filmą apie Amerikos Pilietinį karą – „Krizė“. Filmo pavadinimas buvo simbolinis, nes JAV kaip tik įstojo į Pirmąjį pasaulinį karą, ir žmonės nepageidavo žiūrėti filmo apie karo baisumus. „Krizė“ buvo tikra krizė, per kurią Warneriai prarado visus savo pinigus…

Kol broliai liūdėjo Kalifornijoje, Harry Niujorke už paskutinius 15 tūkstančių dolerių nusipirko teises statyti filmą pagal „Paveldėtų aistrų“ knygą. Filmas buvo nufilmuotas per penkias savaites, tačiau nebaigus filmavimo, jo režisierius pabėgo su viena aktore, ir Jackui teko asmeniškai pabaigti filmą jau montažinėje. Genialumas slypi paprastume – jau nufilmuotas ir išryškintas scenas Jackas dar kartą sukaišiojo pačioje filmo pabaigoje po antrą kartą, ir taip filmas buvo baigtas – to, tiesą sakant, niekas net nepastebėjo. Tačiau ir šis trečiasis brolių Warnerių filmas nieko gero neatnešė – pavyko vos susigrąžinti investicijas.

Sėkmė juos aplankė tik 1918 metais – ketvirtasis „Warner Features“ filmas „Mano ketveri metai Vokietijoe“, sukurtas pagal buvusio JAV ambasadoriaus Vokietijoje atsiminimus (ta knyga buvo bestseleris, ir broliams už filmo teises paklojo 50 tūkstančių dolerių) surinko įspūdingus pusantro milijono dolerių pajamų, iš kurių broliams, atidavus visas skolas, liko 130 tūkstančių dolerių pelno.

Dabar jie jau turėjo pinigų savo studijai pastatyti. Taip 1919 metais Holivude išdygo „Warner Brothers West Coast Studios“, vis dėlto ne pati didžiausia ir ne geriausia studija. Broliams dar ilgai nepavyko prisivilioti nei garsių režisierių, nei gerų aktorių, juoba kad pagrindines pajamas broliai gavo iš filmų platinimo. Tik 1923 metais buvo įkurta „Warner Brothers Pictures, Inc.“, nusprendus galų gale keisti strategiją ir tapti filmų statytojais. Tada šalies ekranuose ir atsirado dabar mums visiems pažįstamas skydas su raidėmis WB – jo autorius Jackas, kaip ir dauguma to meto amerikiečių žavėjosi karališkaisiais žodžiais, britaniškais simboliais ir pavadinimais, tad skydas turėjo simbolizuoti žiūrovams gerus jausmus keliantį riterišką pasiryžimą. Naujoje kompanijoje broliai galutinai pasiskirstė ir pareigomis: Harry Niujorke prižiūrėjo kino teatrus ir filmų platinimą Rytinėje pakrantėje, Albertas (iš visų brolių daugiausiai laiko praleidęs mokykloje) tapo iždininku, o Jackas ir Samuelis rūpinosi menine bei kūrybine studijos veikla.

Į Holivudo žemėlapį ‚Warner Brothers“ pateko su serialu „Rin Tin Tin“ – istorija apie vokiečių aviganį, kurį į Ameriką atsivežė iš karo grįžtantis kareivis. Pats šuniukas Rin Tin Tinas debiutavo filme „Kur prasideda Šiaurė“, kuris buvo toks sėkmingas, kad Warneriai nusprendė leisti apie jį filmą kas savaitę, mokėdami šuns savininkui tūkstantį dolerių už vieną filmą. Rin Tin Tinas tapo studijos žvaigždė (nuo scenarijų jam kūrimo prasidėjo ir „20th Century“ įkūrėjo Darryl Zanucko kelias kino pasaulyje), ir apie jį Harry sakė, kad „šis šuniukas yra protingesnis nei dauguma mūsų studijos komikų“. „Rin Tin Tin“ sėkmė pagaliau leido pasirašyti kontraktus su gerais aktoriais ir režisieriais, tad 1924 metais „Warner Bros.“ filmas „Vedybinis ratas“ tapo pačiu sėkmingiausiu tų metų Holivudo filmu. Broliai netrukus Los Andžele įsteigė ir savo radijo stotį, kuri tapo „Warner Music“ padalinio pradžia (ir kurioje savo karjerą pradėjo būsimasis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas).

Tačiau didžiausias brolių Warnerių nuopelnas kino pramonei, žinoma, buvo garsinis kinas. 1925 metais Samas ir Harry pirmieji išgirdo Niujorke „Bell Laboratories“ kompanijoje nerišlius garsus, suderintus su judančiu vaizdu. Jie abu užsidegė šia naujove ir netrukus įsigijo kompaniją „Vitaphone“, tobulinančią šią technologiją. Ne visi Warneriai buvo tokie entuziastingi dėl garsinio kino į analus pateko Jacko frazė: „kas, po velnių, norėtų girdėti aktorius kalbant?“. Vis dėlto susitarti pavyko, ir 1926 metais „Warner Bros.“ išleido filmą „Don Žuanas“, vis dar nebylų, bet kurio pradžioje buvo šiek tiek įrašytų muzikos garsų. Specialiai šio filmo premjerai kompanija Niujorke nusipirko kino teatrą, pervadintą į „Warner Theatre“. Vis dėlto investicijos į šį filmą neatsipirko, nes likusių Amerikos kino teatrų savininkai nelabai suvokė, kam tai reikalinga, nes orkestrai, grojantys per filmą buvo paprasčiau ir įprasta.

Vis dėlto lūžis įvyko 1927 metais, kai „Warner Bros.“ išleido filmą „The Jazz Singer“ su Al Jolsonu. Filme dialogų nebuvo, bet skambėjo įrašytas Al Jolsono dainavimas. Ši kartą pranašumų įrodinėti nereikėjo – filmas susilaukė komercinės sėkmės (studijai jis uždirbo tris milijonus dolerių pelno) ir pradėjo „kalbančių paveikslėlių“ eros pradžią. Deja, pačių brolių Warnerių nebuvo matyti šio filmo premjerose, nes jie dalyvavo Samuelio laidotuvėse, mirusio nuo sinusito likus trim dienom iki filmo pasirodymo (jam tebuvo 40 metų). Tai buvo didelė tragedija šeimoje, ypač Jackui, kuriam Samas buvo mylimiausias brolis. Nuo tos dienos Jackas Warneris labai pasikeitė ir tapo žinomas visame Holivude savo žiaurumu – jis garsėdavo tuo, kad  atleisdavo jam nepatikusius darbuotojus dar iki pusryčių. Jis atleido iš studijos netgi savo sūnų iš pirmos santuokos, kurio savo autobiografijoje net neminėjo. Būtent jis ir atleido Rin Tin Tiną…

Nepaisant to, 1928 metais „Warner Bros.“ išleido „Niujorko šviesas“ – pirmąjį pasaulyje pilnai įgarsintą filmą. Su juo kino pramonė pasikeitė praktiškai per vieną naktį. 1929 metų pabaigoje jau visos Holivudo gamino garsinius filmus. Tais pačiais metais „Warner Bros.“ pateikė pasauliui dar vieną naujovę – spalvotą filmą „Šou“. O kitas tų metų studijos filmas „Brodvėjaus barakudos“ buvo toks populiarus, jog jo demonstravimas kino teatruose nenutrūko ištisus dešimt metų.

Dabar broliai Warneriai tapo milijonieriais, būtent garsinės technologijos monopolio dėka (iki jų nenurungė Williamo Foxo „Movietone“). Jie persikėlė į prašmatnesnę studiją Barbenke (ją galima pamatyti dabartinėse „Warner Bros.“ kompanijos vinjetėse) ir 1930 metais atidarė įrašų studiją „Warner Music“, superkančią radijo ir garso technologijų patentus. Jie taip pat pirmieji pagal D.Zanucko idėją pradėjo statyti biografinius filmus (pirmasis buvo „Disraeli“), kurie pasirodė besą labai sėkmingi. Kaip ir gangsterių filmai, kuriuos taip pat pradėjo „Warner Bros.“

Tačiau tada prasidėjo netikėtas nesėkmių ruožas – Didžioji depresija. Kompanija staiga pradėjo prarasti pinigus, buvo nužudytas jų pagrindinis bankininkas. „Warner Music“ vadovas, Harry sūnus mirė nuo danties infekcijos. Tik 1933 metais „Warner Bros.“ išleistas legendinis miuziklas „42 gatvė“ išgelbėjo juos nuo bankroto.

Tačiau bėdos tuo nesibaigė. 1935 metais mirė jų tėvas Benjaminas, gaisras sunaikino didžiąją dalį „Warner Bros.“ studijos, o Harry stojo prieš teismą apkaltintas „sąmokslu ir machinacijomis“, siekiant įsigyti kino teatrų tinklą Minesotoje. Po Holivudą sklandė paskalos apie Jacko neištikimybę savo žmonai, kas labai erzino vyresnėlį Harry (jis buvo geras judėjas, vedęs dar 1907 metais ir priglobęs Samuelio dukrą reikšmingu vardu Lita – „Lietuva“, nors jos motina buvo katalikė). Neištikimybė savo žmonai, jo požiūriu, buvo pati šlykščiausia nuodėmė, ir jis taip užsirūstino ant brolio dėl jo skyrybų su pirmąja žmona, jog net nėjo į antrąsias Jacko vestuves 1936 metais.

Tačiau Jackas dar tebebuvo studijos kūrybinis vadovas, ir jo dėka „Warner Bros.“ suklestėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Kompanija vėl pelnė pasaulinę šlovę filmu „Casablanca“.  1944 metais „Warner Bros.“ Harry pastangomis pradėjo leisti animacinius filmukus, nors Jackas į tai žiūrėjo abejingai ir ilgai manė, kad Peliukas Mikis yra jų herojus (be to, ilgai net nežinojo, kur tas padalinys yra įsikūręs…) Vis dėlto po Antrojo pasaulinio karo būtent animaciniai herojai Bugs Bunny, Daffy Duck, Tweety, Sylvesteris ir Porky Pig tapo pagrindiniais „Warner Bros.“ įvaizdžio simboliais, daugeliui žiūrovui pažįstamais jau nuo mažens.

Po karo kompanijos laukė nauji iššūkiai. Iš pradžių “Warner Bros.”, kaip ir kitos didžiosios Holivudo studijos prarado savo kino teatrus. Atsiradusi televizija reikalavo naujų kino formų – tokia tapo 3D formatas, brangiai kainuojantis, bet Jackui atrodė, kad tai vienintelis efektyvus būdas konkuruoti su televizija. Deja, išleidus 3D filmą „Vaško namai“, „Warner Bros.“ nutraukė investicijas į 3D technologijas.

1956 metais broliai Warneriai paskelbė, kad parduoda savo kompaniją. Tada ir įvyko tai, kas supykdė brolius galutinai. Jaunėlis Jackas slapta susitarė su Niujorko bankininkais, kurių sindikatas išpirko Jackui jo brolių akcijų dalis. Taip Jackas Warneris staiga tapo vienvaldžiu kompanijos savininku ir paskyrė save jos prezidentu. Jau buvęs kompanijos prezidentas Harry Warneris apie tai sužinojo perskaitęs naujienas laikraštyje ir jį ištiko širdies smūgis. Jis dar pragyveno du metus, per kuriuos neištarė savo broliui daugiau nė vieno žodžio. Jis mirė 1958 metais nuo širdies smūgio (tačiau jo artimieji visada tvirtino, kad jis mirė dėl „sudaužytos širdies“ ir „Jackas jį nužudė“). Brolis Albertas pragyveno ilgiau – iki 1967 metų, tačiau su Jacku irgi daugiau nieko bendro nebenorėjo turėti.

Jackas dėl to ypatingai nepergyveno (“Jei aš jaučiuosi teisus bent 51 procentą, manęs niekas nesulaikys“, – sakė jis). „“Man tai nė kiek nerūpi“, – taip jis įvertino naujieną apie brolio Harry mirtį, tačiau labai didžiavosi tuo, kad užuojautą „dėl brolio mirties“ jam atsiuntė pats tuometinis JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris. Jis ir toliau gyveno plačiai. Daugiausiai laiko jis praleisdavo Prancūzijoje ir Monake, ūždamas kazino ir draugaudamas su įvairiais europietiškų karališkųjų šeimų atstovais. 1966 metais jau paliegęs Jackas Warneris vis dėlto pardavė savo studiją Kanados investuotojams už 32 milijonus dolerių (kompanija buvo pervadinta „Warner Bros. – Seven Arts“), nors ir liko jos prezidentu. Jis galutinai atsistatydino ir pasitraukė iš kino verslo 1969 metais. 1974 metais Jackas Warneris gavo infarktą ir nuo to laiko paskutinius ketverius savo gyvenimo metus buvo aklas bei paralyžuotas. Jam mirus 1978 metais Jackas Warneris buvo įvardintas paskutiniuoju iš „auksinio Holivudo amžiaus“ mohikanų, kai didžiosios studijos diktavo rinkos sąlygas, gniuždydamos bet kokį nepriklausomų kino kūrėjų iniciatyvą – jo mirties dieną kino pramonė buvo visiškai pasikeitųsi…

„Warner Bros.“ Dar ilgai keliavo iš rankų į rankas, kol 1986 metais ją įsigijo investuotojas Tedas Turneris.