„Universal“ studijos įkūrėjas Carlas Laemmle  (1867-1939) (jo pavardė tariama “Lemly”, o tai vokiškai reiškia “mažas ėriukas”) buvo nedidukas, geraširdis ir judrus storulis, tačiau toli gražu ne ėriukas. Jis gimė viduriniosios klasės žydų šeimoje Vokietijos mieste Laupheime ir buvo 10-as iš 13-os vaikų. Carlas buvo gabus vaikas – sulaukęs 13 metų, jau išmanė buhalteriją ir padėjo savo tėvui vesti apskaitą jo parduotuvėje. Sulaukęs 17-os, C.Laemmle, genamas nelaimingos meilės 1893 metais pabėgo iš namų (kas nėra įprasta žydų šeimose) ir išvyko į JAV su tradiciniais 50 dolerių kišenėje. Amerikoje C.Laemmle dirbo kurjeriu Niujorko vaistinėje, prekių pakuotoju Čikagos universalinėje parduotuvėje, vėliau klerku bakalėjos parduotuvėje Oškošo mieste Viskonsino valstijoje. Ten jis išdirbo dvylika metų, per kuriuos padarė ženklią karjerą – pakilo iki vadybininko posto. Vis dėlto C.Laemmle turėjo slaptą svajonę – atidaryti tokią pat bakalėjos parduotuvę, tik su savo pavarde iškaboje. Susikivirčijęs su savo bosu dėl atlyginimo pakėlimo, šį darbą jis vis dėlto metė. Jau turėjo susitaupęs kelis tūkstančius dolerių ir atrodė, kad atėjo laikas įgyvendinti seną svajonę – atidaryti savo bakalėjos parduotuvę. Tačiau vieną dieną eidamas pietauti, jis išvydo žmonių eilutę prie „pramogų pasažo“, kur buvo rodomas kažkoks filmas. Žmonių eilutė jam sukėlė teigiamų minčių, taip C.Laemmle nusprendė įsigyti savo kino teatrą.

Jis metė darbą ir grįžo į Čikagą, kur įsigijo savo pirmąjį „nikelodeoną“. Tai buvo pelningas verslas, ir 1906 metais jis įsigija dar tris. Nepatenkintas filmų tiekimu ir kokybe, kitais metais C.Laemmle įkūrė savo „Laemmle Film Service“ platinimo kompaniją ir netrukus tapo vienu didžiausių filmų platintoju visoje šalyje bei Kanadoje.

Taip prasidėjo konfliktai su T.Edisono patentus ginančia kompanija „„The Motion Picture Patents Company“, siekiančia monopolizuoti filmų platinimą, tačiau, skirtingai nuo daugelio kitų filmų platintojų, C.Laemmle nusprendžia nepasiduoti ir kovoti su „Trestu“. Jis atmeta T.Edisono pasiūlymą parduoti savo verslą ir 1909 metais įkuria savo kino kompaniją „Independent Movie Pictures“ (IMP), atidarydamas savo studiją Fort Ly Niudžersyje, netoli T.Edisono kompanijos būstinės. IMP tais pačiais metais sukūrė pirmąjį 15 minučių trukmės filmą „Hiawatha“ ir pradėjo jį plačiai reklamuoti, tuo pačiu užsipuldama ir „The Motion Picture Patents Company“ monopolį.

C.Laemmle buvo atkaklus žydas. Jis iškart nepasitraukė į Kaliforniją, kaip dauguma to meto kino kūrėjų. 1909-1912 metais jis atlaikė net 289 teismo procesus pagal „Tresto“ iškeltus ieškinius ir nemažai bylų laimėjo. Vis dėlto T.Edisonas buvo galingesnis. 1912 metais C.Laemmle buvo priverstas uždaryti IMP ir išvykti į Los Andželą (užbėgant už akių belieka tik paminėti, kad 2004 metais T.Edisono įkurta kompanija, Amerikos pramoninis gigantas „General Electric“ įsigijo kontrolinį „Universal“ akcijų paketą…).

Holivude C.Laemmle už 165 tūkstančius dolerių įsigijo apleistą vištų fermą ir jos vietoje pastatė savo kino studiją, pavadinęs ją „Universal City“ – tas pastatas išlikęs iki šių dienų. Jis taip pat supirko keletą mažų kino kompanijų ir 1912 metais įkūrė kompaniją „Universal Film Manufacturing Company“ (IMP pavadinimą naudoti jau buvo uždraudęs teismas), kuri netruko tapti ir buvo didžiausia Holivudo kino studija iki pat 1925 metų, kol šio titulo nepaveržė MGM. Pradėta statyti 1914 metais, 1915 metais „Universal City“ buvo atidaryta per grandiozinę ceremoniją, kurioje dalyvavo 20 tūkstančių žmonių.

Žemės rutulys “Universal” sukurtų filmų vinjetėje iš esmės ir reiškė C.Laemmle ambicijas tapti pasauline kompanija – iki garsinio kino atsiradimo pasaulinio kino netrikdė kalbos barjeras. “Universal” išties buvo pirmoji JAV kino studija, 1926 metais atidariusi savo filialą užsienyje, Vokietijoje (kuris platino amerikietiškus filmus ir kūrė bendrus su europiečių menininkais iki pat Hitlerio atėjimo į valdžią).

Carlas Laemmle mėgo viešumą. „Universal“ buvo pirmoji Holivudo studija, pradėjusi organizuoti turistų ekskursijas į savo filmavimo aikšteles iškart po „Universal City“ atidarymo. Kaip pasirodė, tai buvo pelningas užsiėmimas. Nuolat besimalantis tarp žmonių apkūnus, linksmas ir geraširdis studijos vadovas mielai buvo visų vadinamas „dėde Karlu“. Jo nepotizmas buvo legendinis – visi jo giminės ir giminaičiai dirbo „Universal“ studijoje (kas visai nebuvo toleruojama kitose kompanijose), ir jis buvo laikomas tėvu visiems studijoje dirbantiems aktoriams.

Tačiau geraširdiška išvaizda slėpė kietą ir bejausmį verslininką. C.Laemmle buvo tikras Holivudo magnatas, valdęs savo aktorius geležiniu kumščiu.

Būtent jis ir sukūrė Holivudo „žvaigždžių kultą“ ir visuomenės akyse pavertė lig tol eilinius aktorius pusdieviais.

Būtina atminti, kad XX amžiaus pradžios aktoriai šalinosi kino filmų, nes teatras ir scena turėjo kur kas didesnę reputaciją nei ekranas. Didiesiems to meto aktoriams vaidinti kino filmuose iš esmės buvo gėda, nes tai buvo nebyliojo kino era, pantominos era, o tais laikais svarbiausias aktorių ginklas buvo jų balsas. Buvo manoma, kad pasirodymas kino filme sugriaus aktoriaus karjerą, mat, filmai vis dar buvo darbininkų klasės ir prastuomenės pramoga, gal šiek tiek aukštesnio lygio nei karnavalai ar „iškrypėlių šou“. Plačioji publika net nežinojo kino aktorių vardų, nes jų skelbti nebuvo įprasta, nes studijų vadovai manė, kad taip reklamuojami aktoriai išpuiks ir pradės reikalauti didesnių atlyginimų. Taip visas pasaulis pažinojo Mary Pickford veidą, tačiau beveik niekas nežinojo jos pavardės (ji buvo vadinama „Mažąja Meri“).

Carlas Laemmle sukūrė pirmąją pasaulyje kino žvaigždę. Dar 1910 metais jam pavyko iš T.Edisono „Trestui“ priklausančios studijos „Biograph“ persivilioti aktorę, žinomą kaip „Biograph girl“ (tikrasis jos vardas Florence Lawrence), dar po metų jis pasirašė kontraktą ir su tuometine primadona Mary Pickford. Dar dirbdamas Niujorke jis ignoravo „Tresto“ nurodymą nerodyti aktorių pavardžių filmo titruose, ir pirmasis ėmė jas reklamuoti kaip neįmanydamas.

Persiviliojęs Florence Lawrence į IMP jis paskleidė gandus, kad ji žuvo autokatastrofoje, tačiau netrukus atgimė kaip „IMP girl“. Tokiems metodams pasitarnavo ir pirmieji Amerikoje kino žurnalai „Motion Picture Story“ bei „Photoplay“, ėję nuo 1911 metų. Iš pradžių jie aprašinėjo statomų filmų siužetus, tačiau netrukus leidėjai suvokė, kad skaitytojams yra kur kas įdomiau skaityti apie aktorių gyvenimus.

Amerikai patiko naujas aktorių kultas – iš esmės visi Holivudo filmai propagavo gėrio pergalę prieš blogį ir kultivavo „savarankiško“ bei sėkmingo žmogaus koncepciją. Holivudas, kaip ir visa Amerika skatino tikėjimą, kad „viskas įmanoma“, nepriklausomai nuo kilmės ar turtingumo. Netgi įmanoma tapti žvaigžde, kas savo ruožtu buvo pateikiama kaip būtina siekiamybė kiekvieno talentingo žmogaus gyvenime. Mat, žvaigždės kūrė viltis ir idealus, ir į jas žiūrint atrodė, kad Amerikoje galimybes prasimušti turi visi. Žmonėms tai buvo svarbu, ir tai buvo dar vienas stimulas eiti žiūrėti kino filmo, dar kartą pasitikinant, kad viskas įmanoma.

Verslo požiūriu, toks žvaigždžių kultas turėjo pabrėžti „žvaigždės“ nemirtingumą ir didybę, jos egzistavimo prasmę ir žavumą. Būtent C.Laemmle sugalvojo, kad tikrieji aktorių vardai turi būti keičiami į kitus vardus –  lengviau ištariamus ir lengviau įsimenamus. Būtent C.Laemmle sugalvojo, kad aktorių gyvenimo istorija turi atspindėti skurdžią vaikystę, didį talentą ir pastangas kylant į viršūnę, ir, žinoma, sėkmingas pastangas – žmonėms tokios istorijos patiko, ir žmonėms norėjosi matyti savo skaitomų istorijų herojus ekrane. Taip naujus vardus, asmenybes ir istorijas gavo tokie ekrano grandai kaip Cary Grantas (tikrovėje – Archie Leach), Joan Crawford (tikrovėje – Lucille Fay LeSueur) ar Rockas Hudsonas (Roy Harold Scherer, Jr.). C.Laemmle sugalvotas principas buvo grindžiamas įvaizdžiu, o ne vaidybiniais sugebėjimais. Be to, C.Laemmle sugalvojo ir griežtą aktorių kontrolės sistemą – tais laikais aktorės moterys negalėjo išeiti į viešumą be makiažo ir turėjo elgtis kaip damos. Vyrai aktoriai buvo laikomi džentelmenais, atitinkamai jie rengėsi ir elgėsi – vis tik tai buvo numatoma jų kontraktuose. Padorumas, tiesi laikysena, charizma – net ir sukurtos dirbtinai šios aktorių savybės ilgam nustatė Holivudo aktorių standartus ir tapo siekiamybe bei madų diktatu visoms ateinančioms kartoms.

Augant kino filmų gamybos apimtims, ypač antrajame XX amžiaus dešimtmetyje, kai amerikiečiai pamėgo lankytis kino teatruose, kino studijoms pradėjo darytis pernelyg brangu pačioms ieškoti naujų aktorių ir talentų – taip apie 1920 metus Holivude atsirado nauja gildija, sėkmingai veikianti lig šiol – aktorių agentai. Amerikoje agentai veikė vodevilių aktorių rinkoje jau nuo 1890-ųjų, tačiau kino rinkoje jų nebuvo, nes pačių aktorių buvo nedaug, o ir studijoms nebuvo sunku juos patiems rasti. Tiesa, kol vaidinimas kine buvo nelabai prestižinis užsiėmimas, agentai dažnai padėdavo studijoms įkalbėdami savo aktorius vaidinti filmuose. Tačiau kai aktoriai pradėjo darytis žvaigždėmis, kai pradėjo augti jų honorarai ir konkurencija tarp studijų, agento darbas įgijo svarbą ir reikšmę. Neprarastą lig šiol.

Nors C.Laemmle ir buvo laikomas kino verslo inovatoriumi, tačiau tikrovėje jis buvo atsargus verslininkas. Skirtingai nuo kitų Holivudo studijų, jis nusprendė neįsigyti savo kino teatrų tinklo (apie tai vėliau). Jis taip pat niekada nefinansavo savo kino filmų kūrimo iš kreditan paimtų pinigų. Tai, beje, du kartus vos neprivedė „Universal“ iki bankroto, kai 1919 metais sukamo filmo „Akli vyrai“  ir 1922 metais statomo filmo „Kvailos žmonos“ gamybos išlaidos viršijo planuotas, tačiau sumanios reklamos kampanijos padėjo pritraukti daug žiūrovų ir išvengti liūdnų padarinių.

Tai, kad „Universal“ neturėjo savo kino teatrų tinklo, vertė studiją kurti filmus, tenkinančius masinį skonį, kitais žodžiais, kaip buvo sakoma Holivude, kurti filmus ir serialus „kaimiečiams“ – vesternus ir pigias melodramas. Antrajame XX amžiaus dešimtmetyje „Universal“, kaip ir derėjo tokio pavadinimo studijai, pradėjo gaminti filmus Europos rinkai, kas dar labiau išsiplėtė, atsiradus garsiniam kinui – tai dar labiau padidino gamybos apimtis.

1928 metais šešiasdešimtmetis C.Laemmle savo sūnaus Carl Laemmle, Jr. 21-ojo gimtadienio proga įteikė dovaną – „Universal“ studijos vadovo postą. Iš pradžių tai atrodė teisingas žingsnis, nes sūnus pradėjo naują studijos plėtros strategiją – „Universal“ pradėjo pirkti kino teatrus ir garsinio kino eroje pradėjo gaminti brangiai kainuojančius, tačiau kokybiškus kino filmus. 1930 metais Oskarą laimėjo „Universal“ juosta „Vakarų fronte nieko naujo“, buvo sukurti tikri šedevrai – „Notrdamo kuprius“ ir „Operos fantomas“. Carl Laemmle, Jr. Dėka „Universal“ taip pat pradėjo kurti ir visiškai naują kino filmų žanrą – siaubo filmus, nors pats studijos įkūrėjas tam ilgai priešinosi – vien iš moralinių sumetimų. 1931 metais buvo išleistas „Frankenšteinas“, kitais metais pasirodo „Mumija“, dar kitais – „Nematomas žmogus“. Tačiau tikras hitas lobis buvo 1931 metais sukurta „Drakula“, lig šiol išliekąs šio žanro šedevru.

Nepaisant siaubo filmų sėkmės, Ameriką apėmusi Didžioji Depresija pamažu artino kompaniją prie neišvengiamų bėdų. Brangios investicijos į kokybiškus filmus ir kino teatrus neatnešė lauktos finansinės sėkmės. Pirmą kartą per 20 metų studijos istoriją „Universal“ buvo priversta skolintis pinigus filmams statyti, ir kai filmo „Show boat“ gamybos išlaidos viršijo planuotąsias 300 tūkstančiais dolerių, kreditą suteikusi investicinė grupė „Standard Capital“ užprotestavo vekselį ir 1936 metais perėmė „Universal“ studijos kontrolę. Abu Laemmle, tėvas ir sūnus buvo be ceremonijų išvaryti iš savo biurų. Kadaise C.Laemmle sakė: „mėgstu dalykus, kurie šokiruoja“. Dabar jis turėjo progą išties pajusti tikrą šoką.

Beje, minėtasis „Universal“ filmas „Show boat“, pasirodęs vos po mėnesio buvo tikra finansinė bomba, tačiau tai nepadėjo C.Laemmle susigrąžinti kompanijos. Jis buvo priverstas parduoti turimas „Universal“ akcijas už penkis milijonus dolerių, tačiau tie pinigai laimės irgi neatnešė. Per tris metus C.Laemmle ištiko trys infarktai, ir jis mirė 1939 metais, sulaukęs 72 metų amžiaus. Jo laidotuvių metu visose Holivudo studijose vykstantys darbai buvo sustabdyti penkioms minutėms.

Beje, kaip tik C.Laemmle mirties metais „Universal“, nuo tol priklausanti kitiems savininkams, pradėjo kapstytis iš duobės ir susigrąžino savo buvusią didybę. Na, o daug vėliau trys „Universal“ filmai – „Nasrai“ (1975) , „ET“ (1982) ir „Juros periodo parkas“ (1993) buvo išvis patys pelningiausi savo laikmečio filmai.