„Interviu su diktatoriumi“ , žodžio laisvė ir stebuklingi balionai

Kažkas, kas prasidėjo kaip nekaltas ir daugeliui žaismingai atrodęs rėkavimas, peraugo į precedento neturintį reiškinį. Trečiadienį, gruodžio 17 dieną kino studija „Sony“ oficialiai paskelbė, kad kino teatruose nerodys filmo „Interviu su diktatoriumi“ (angl. „The Interview“). Filmas, kurio premjera buvo suplanuota gruodžio 25 dieną, tapo ryškiausiu pastarųjų metų pavyzdžiu, kokią galią turi technologijos ir tai, kad kibernetiniai karai jau vyksta.

„Interviu su diktatoriumi“ simbolizuoja ne tik vienos didžiausių kino studijų bailumą ir nusileidimą neaiškios kilmės teroristams. Filmas tampa žiauriu cenzūros pavyzdžiu vis laisviau besielgiančiame pasaulyje.

Kaip visa tai įvyko?

„Interviu su diktatoriumi“ yra filmas apie du JAV žurnalistus, kuriuos į svečius pasikviečia Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong-unas. Apie tai sužinančios JAV specialiosios tarnybos užverbuoja abu žurnalistus, kad šie nužudytų savo žiaurųjį pašnekovą. Filmas nėra drama, nėra trileris, ir tikrai nėra dokumentika. Tai yra juodoji komedija, kurioje vaidina Sethas Rogenas ir Jamesas Franco – du neatskiriami bičiuliai, kone kiekvieną savaitę socialinius tinklus nustebinantys savo neįprastu humoro skoniu ir sukeliantys daug kalbų, bet kartu turintys begalę gerbėjų.

Sužinoję apie šį filmą Šiaurės Korėjos atstovai jau vasarą pradėjo kalbėti apie jo pasekmes. Kaip įprasta socialistinėms valstybėms, jų politikai smerkė Ameriką bei kaltino supuvusius Vakarus už šmeižtą ir dvasingumo nykimą. Kitaip sakant, nieko naujo. Ir net jeigu laikui bėgant atvirų grasinimų ir šmeižto buvo girdėti vis daugiau, niekas į tai nekreipė didesnio dėmesio iki lapkričio pabaigos, kuomet buvo įvykdytas vienas didžiausių pastarojo meto kibernetinių nusikaltimų.

Lapkričio pabaigoje į „Sony“ serverius įsilaužė organizacija, save vadinanti „Taikos sergėtojais“ (angl. „Guardians of Peace“ arba GOP). Jie ne tik pavogė daugybę duomenų, bet laikui bėgant daugelį jų ir paviešino, ir tai ruošiasi daryti toliau. Paviešinti duomenys yra įvairaus tipo. Jie svyruoja nuo paprastų dokumentų apie sutartis su pavieniais JAV kino teatrais iki didžiausių šių dienų kino projektų. Be gėdingų asmeninių laiškų tarp „Sony“ vadovų, kuriuose yra apkalbamos Holivudo žvaigždės, įsilaužėliai paviešino buvusių „Sony“ darbuotojų asmeninius duomenis, „Sony“ planus paskolinti Žmogų-vorą „Marvel“ filmams, naujausios Džeimso Bondo dalies scenarijų ir daugybę ateityje numatytų projektų.

Nors šios atakos buvo aiškiai organizuojamos dėl „Interviu su diktatoriumi“ pasirodymo, apie šio filmo rodymo atšaukimą anksčiau kalbų net nebuvo. Į internetą buvo nutekinti keli naujausi „Sony“ filmai ir „Interviu su diktatoriumi“ aktorių atlyginimai, tačiau pats filmas internete neatsirado ir jam reali grėsmė nekilo. Tik šią savaitę GOP pareiškė, kad „Sony“ privalo atšaukti filmo premjerą ir tolesnį jo rodymą, kitaip JAV kino teatrų gali laukti panašus likimas kaip rugsėjo 11-ąją. Gruodžio 17 dieną, po to, kai filmą atsisakė rodyti penki didžiausi JAV kino teatrų tinklai, „Sony“ pranešė, jog visiškai atšaukia Kalėdų dieną turėjusį pasirodyti filmą be kitos premjeros datos.

Kodėl tai palietė meną?

Prieš tai, kai buvo pavogti „Sony“ duomenys, buvo pasirodžiusios kalbos, kad Šiaurės Korėjos grasinimai yra sumanus S. Rogeno ir J. Franco reklaminis manevras, nes jeigu kas nors jį ir galėtų atlikti, tai yra būtent šis duetas. Po pastarųjų įvykių taip teigiančių žmonių šen bei ten vis dar atsiranda, tačiau joks sveiko proto žmogus negali galvoti, kad tai yra tiesa. Kino studijos dažnai nutekina savo filmų anonsus tam, kad šie sulauktų daugiau žiniasklaidos dėmesio, tačiau tai neturi jokių rimtesnių pasekmių ir yra suprantama kaip paprasta reklama. „Interviu su diktatoriumi“ tapo ne reklamos pavyzdžiu. Visi šie įvykiai tapo neeiliniu cenzūros ir žodžio laisvės mene ribojimo atveju.

Ir ši komedija yra menas. Kaip ir vamzdis prie Neries yra menas, kaip ir šiuolaikinio meno parodose išmėtytos šiukšlės yra menas. Ar tai jums patinka yra jau kitas klausimas. Sodri satyra ir per kraštus besiveržiantis juodas humoras yra viena ryškiausių pastaruoju metu klestinčių meno formų. Galima apie S. Rogeno komedijas, kurių pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau, sakyti ką tik nori, tačiau jis sugeba užkabinti žmones taip, kaip tai dabar padaro retas kūrėjas. Praėjusių metų komedija su liūdnai pagarsėjusiu lietuvišku pavadinimu „Dabar jau tikrai šikna“ (angl. „This is the End“) sugebėjo paveikti visus žiūrovus. Ar jūs, kaip ir „Buvau Kine“, manėte, kad tai buvo viena geriausių pastarųjų metų komedijų, sugebėjusi išsijuokti iš filmo kūrėjų ir viso Holivudo gyvenimo, ar galvojote, jog tai yra vulgarumo ir beskonybės viršūnė, S. Rogenas pasiekė savo. Jis sukūrė komediją, kuri nepaliko abejingų, ir tai yra tikrasis menas.

„Interviu su diktatoriumi“, panašu, irgi turėjo šokiruoti žiūrovus. Tik jeigu pažiūrėtumėte žemiau pateiktą filmo anonsą, pamatytumėte, jog Šiaurės Korėja nėra pagrindinis jo akcentas. Per kelias minutes yra pateikiama visiškai fikcinė Kim Jong-uno versija ir sukuriamas absurdiškas Šiaurės Korėjos vaizdinys, niekaip negalintis priminti tikrovės. Diskusijos dėl šmeižto ar tikrovės neatitikimo tokioje vietoje teoriškai gali kilti, ypač iš komedijos principo nelabai suprantančios tautos, tačiau net ir labiausiai įsižeidžiantys žmonės įprastai supranta, kad menas dėl savo prigimties privalo skirtis nuo tikrovės ir niekada nebuvo kitaip. Šio filmo pasirodymas to fakto nepakeis. Juolab kad S. Rogenas ir komanda bent jau anonse akcentuoja ne tai. Jie eilinį kartą šaiposi iš amerikietiškos kultūros ir iš žiniasklaidos, kas šiuolaikinei komedijai ir priklauso, nors, logiškai galvojant, tam tikrų jautrių filmo vietų akcentavimas iš Šiaurės Korėjos pusės yra suprantamas.

Ką pasiekė Šiaurės Korėja?

Ką šioje situacijoje siekė padaryti Šiaurės Korėja yra sunku pasakyti. Jeigu jie norėjo apsaugoti savo lyderio reputaciją prieš tarptautinę bendruomenę, na, man nemalonu pranešti, bet tai daryti jau yra kiek per vėlu. Badaujanti, su nematomais priešais kariaujanti ir savo vadą besąlygiškai garbinanti (ar bent jau apsimetanti tai daranti) valstybė niekada nebuvo iš maloniųjų, į kurią svajoja nuvykti daug turistų. Bet šįkart Šiaurės Korėjai pasisekė kiti du dalykai.

Visų pirma, net jeigu oficialiai apie tai niekas nekalba, šios valstybės gyventojai domisi Vakarų kultūra ir, remiantis šen bei ten randamais duomenimis, visuomenėje yra plačiai įsigalėjusi padirbinių kultūra, t.y. valstybėje neretai atsiranda piratinių filmų kopijų. Galbūt tai sąlygoja lyderio kultas, kadangi vieša paslaptis, jog Kim Jong-uno tėvas Kim Jong-ilas prieš mirtį turėjo bene didžiausią pasaulyje filmų kolekciją. Tikėtina, kad Šiaurės Korėja siekia apsaugoti savo žmones nuo neigiamos informacijos apie drakonus nugalintį ir ant vaivorykštės gyvenantį lyderį. Dar prieš pasirodant filmui buvo girdėti kalbos, kad už žmonių laisvę Šiaurės Korėjoje kovojantys aktyvistai ruošėsi balionais ar kitais būdais į valstybę nuskraidinti tūkstančius „Interviu su diktatoriumi“ DVD kopijų, kas dabar yra panašu kaip į tobuliausią keršto planą.

Tačiau Šiaurės Korėja pasauliniame kontekste kirto per itin skaudžią vietą. Filmo atšaukimas paprasčiausiai reiškia cenzūros sugrąžinimą. Galima daug diskutuoti apie tai, kad atšaukdami filmą „Sony“ vadovai priėmė finansiškai labiausiai adekvatų sprendimą, tačiau tai sukėlė visiškai neadekvatūs grasinimai, kurie, kaip dabar oficialiai pripažįsta JAV saugumo tarnybos, tikrai kilo iš Šiaurės Korėjos ir neturi jokio pagrindo.

Ir visa tai vyksta praėjus daugiau nei 70 metų po to, kai kino teatruose pasirodė filmas „Didysis diktatorius“ (angl. „The Great Dictator“). Komedijos genijaus Charlie Chaplino kurta juosta, pasirodžiusi 1940 metais, buvo sukurta pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje ir pašiepė ne ką kitą, kaip Adolfą Hitlerį ir visą fašistų judėjimą. Taip, filmas ir JAV, ir pasaulyje sukėlė nemažai diskusijų, tačiau realių kalbų atšaukti filmą nebuvo, net jeigu JAV tuo metu ruošėsi kariauti prieš bene žiauriausią visų laikų žmogų.

Netgi kai 2012-aisiais paskutinė Christopherio Nolano trilogijos apie Betmeną dalis „Tamsiojo riterio sugrįžimas“ (angl. „The Dark Knight Rises“) viename iš kino teatrų buvo pasitikta masinėmis žudynėmis, apie filmo atšaukimą JAV nebuvo kalbama, nors žmonės prieš savo akis matė realią grėsmę (tiesa, kelios valstybės filmo premjerą atšaukė). Tuomet filmo režisierius C. Nolanas oficialiame pareiškime teigė:
„Aš neapsimetu, kad ką nors žinau apie susišaudymo aukas, išskyrus tai, kad savo paskutinę naktį šie žmonės žiūrėjo filmą. Aš tikiu, kad kinas yra viena didingiausių Amerikos meno formų ir bendras žiūrovų potyris matant prieš juos pasakojamą istoriją yra vienas svarbiausių ir smagiausių laiko praleidimo būdų. Kino teatras yra mano namai, ir vien mintis, kad kažkas ryžosi įsibrauti į tokią nekaltą vietą naudodamas tokius žiaurus metodus, man yra nepakeliama.“

Šiaurės Korėja šioje vietoje nežudė, nešaudė, tačiau grasino naudodami Amerikos visuomenei tragiškus jausmus primenančią datą. C. Nolano citata įprasmina tai, ką Amerikai ir, norisi tikėti, daugumai likusio pasaulio reiškia kinas. Tai yra vieta, kur žmonės susirenka patirti bendrus jausmus, net ir kalbant apie šlykščiausius filmus. Kino teatras yra išskirtinė šventovė, panaši į įprastą teatrą, koncertus ar kitus žmones vienijančius renginius, kuri nukelia žiūrovus į kitą vietą ir pasaulį, ir porai valandų leidžia pamiršti visus kasdienius rūpesčius. Skeptikai ir gyvenime pasitenkinimo niekaip neatrandantys žmonės, viešai besididžiuojantys nelegaliai parsisiunčiamais filmais, šio dalyko nesupras ir apie amerikiečius ar visus kino mylėtojus kalbės kaip apie lepūnėlius, negalinčius gyventi be didelės paklodės ir kažkokius vaizdus ant jos šviečiančios lempos, bet grasintojai ką tik stipriai trenkė į visos kultūros paširdžius.

Kas toliau?

Jums gali pasirodyti, kad dėl filmo, kuriame garantuotai yra daugybė nevykusių juokų apie antrą galą, yra keliamas per didelis šurmulys ir kad žiūrovai ne tiek daug ir praras. Bet nuo to viskas ir prasideda. Būnant čia, Lietuvoje, aišku, yra ganėtinai lengva kalbėti apie JAV ir jos gyventojų pasidavimą teroristams, bet tai gali paveikti visą pasaulį. Šiaurės Korėjos įsilaužėliai, padarę ženklų kibernetinį nusikaltimą, turėjo tik užsiminti apie rugsėjo 11-ąją ir visas pramogų pasaulis užvertė kojas. Jeigu tai nėra viena iš kibernetinio karo rūšių, sunku patikėti, kas dėtųsi tikrame technologijų kare.

Ir šio įvykio pasekmių nereikės laukti metų, dviejų ar penkių. Jos pasirodė iškart. Praėjus vos kelioms valandoms po oficialaus „Sony“ pareiškimo apie filmo atšaukimą, žiniasklaida sužinojo, kad buvo atsisakyta kito projekto apie Šiaurės Korėją. Trileris, kuriame turėjo vaidinti Steve‘as Carellas, o jo veiksmas būtų vykęs būtent šioje komunistinėje valstybėje, jau nebus kuriamas. Galite būti tikri, kad artimiausiais metais bet kokios su geopolitinėmis problemomis susijusios juostos kino teatruose nepasirodys bijant būtent tokių baisių išpuolių, o įsilaužėliai tokio įbauginimo ir siekė. Ir visgi turbūt ryškiausiai šioje situacijoje nukentės „Sony“ studija, su šiuo filmu prarandanti dešimtis milijonų dolerių. Studija pastaruoju metu daugiausiai laikosi ant vis daugiau tęsinių sulaukiančių frančizių pečių ir kyla didelis klausimas, kiek žvaigždžių po šių įvykių norės būti siejami su šia studija.

Paprasčiausiai todėl, kad Holivudo padėtis šiuo klausimu yra aiški: žodžio ir išraiškos laisvė turi būti neribojama ir ji juo labiau negali būti aukojama teroristams. Šioje situacijoje technologijos, pridariusios Holivudui dar nematytų vargų, buvo pats ryškiausias visų pusių ginklas. Trečiadienį socialinis tinklas „Twitter“ tiesiog kaito nuo garsenybių pasisakymų apie „Sony“ pasidavimą. Juddas Apatow, Jossas Whedonas, Steve‘as Carellas, Benas Stilleris, Stephenas Kingas, Neilas Gaimanas, Jimmy Kimmelas, Robas Lowe ir daugelis kitų negalėjo patikėti šiais įvykiais. Tačiau ir iš jų, ir iš eilinių žmonių pasisakymų galima suprasti vieną dalyką: filmą pamatyti jie nori.

Dėl to, kad jis iškart tapo cenzūros ir žodžio laisvės simboliu. Dėl to, kad tiek kalbų bet koks filmas sukelti negali. Dėl to, kad teroristai prieš meną negali ir neturi jokios galimybės laimėti. Tiesa, kad prieš šiuos įvykius apie „Interviu su diktatoriumi“ žinojo kur kas mažesnis skaičius žmonių, bet tai ir yra visa technologijų galia. Kaip ir kinas, taip ir socialiniai tinklai žmones suvienijo bendram tikslui ir jeigu filmas tikrai išvys dienos šviesą, tai bus socialinių tinklų dėka.

Populiariausia dabar sklandanti teorija yra ta, kad „Sony“ studija paleis filmą į platųjį pasaulį, ko gero patirdama daug finansinių nuostolių, bet kovodama prieš ugnį su ugnimi ir atkeršydama jiems nemaloniausiu būdu. Tai bus padaryta visais įmanomais būdais, visose platformose ir įjungiant kiekvieną interneto vartotoją. Filmas bus kiekviename tinklalapyje, visose on demand platformose, visuose torrent tinklapiuose, DVD gulės kiekvienos parduotuvės lentynose ir filmas pasieks kiekvieną žmogų. Šiaurės Korėjos oro erdvė bus perpildyta balionais, nešančiais laisvojo pasaulio gėrybes, ir tenykščiai žmonės pakils į galutinį mūšį su juos valdančiu tironu.

Pasvajoti juk galima. Dėl to filmai ir yra kuriami.