Antradienį, gegužės 16 d. Kanuose prasidėjo 76-asis kino festivalis. Jei savo apimtimi ir ne didžiausia, bet neabejotinai – prestižiškiausia ir, ko gero, laukiamiausia kino šventė pasaulyje. Nes, kaip sakė šiemet Garbės palmės šakelę už viso gyvenimo nuopelnus atsiėmęs Michaelas Douglasas – yra kino festivaliai ir yra Kanai. Ir tuo viskas pasakyta.

Per šiemetinio festivalio atidarymo ceremoniją dar kartą prisiminta ir pakartota kino bendruomenėje neginčijama aksioma – kino, kaip kolektyvinės patirties, vienijantis aspektas. Anot šiemetinės žiuri pirmininko Rubeno Östlundo, vien žinojimas, kad bet kuris toje pačioje salėje kartu sėdintis žiūrovas gali paklausti: „O ką tu manai apie šį filmą?“ sukuria visai kitokią atmosferą nei žiūrint filmą namų aplinkoje. Tokiu būdu kinas draugėn suveda visai nepažįstamus žmones – o Kanuose tokių kiną mylinčių žmonių keliai per dieną susikerta daugybę kartų.

Bet Kanai nepamiršo to, kas tebevyksta Ukrainoje, apie tai buvo prisiminta ir per atidarymo ceremoniją. Ir, žinoma, pagal nutylėjimą, agresorės valstybės oficialios delegacijos festivalyje nėra pageidaujami.

Šventinę Kanų nuotaiką taip pat temdo ir du kiek menkesni dalykai. Visų pirma – oro sąlygos. Jei ankstesniais metais Kanams labai tikdavo epitetas „saulėti“, tai šiemet jį keičia „apniukę ir lietingi“. Tad dėl Kanus dažnai merkiančio lietaus suknelėms, lakiniams bateliams ir smokingams gal kiek dažniau tenka liūdėti spintose, nors, žinoma, einantiems į Gala seansus žiūrovams net ir liūtis – ne kliūtis išsitraukti gražiausius pašvitus.

Jei oro festivalio organizatoriai niekaip negali pareguliuoti, tai už neveikiančią elektroninę bilietų rezervavimo sistemą jie vis tik yra tiesiogiai atsakingi. Ši sistema atsirado per „karantinį“ festivalį 2021 m., neva siekiant išvengti eilių prie kino salių. Bėda ta, kad eilės neišnyko, bet atsirado gausybė nepatenkintų, negaunančių bilietų į norimus seansus. Tiesą sakant – net ne bilietų, o galimybės juos rezervuoti. Anot Kanų legendų, bilietų nuo rezervacijos pradžios nelieka per 1 minutę – sistema skelbia, kad seansas „išpirktas“, o likę be bilietų siunčia necenzūrinius palinkėjimus Thierry Frémaux ir kitų Kanų festivalio organizatorių adresu. Bet ir tai dar nekeltų tiek pasipiktinimo, kaip dabartinė realybė – nors sistemoje rodoma, kad bilietų nėra, realybėje salėse tuščių vietų būna – ir ne viena ar kelios, o tiek, kad kartais boluoja ištisos tuščios eilės. Taigi – sistema neveikia, atvažiavusieji į Kanus piktinasi, nes, anot vietinės legendos, kai kuri akreditacijų savininkai gali rezervuoti viską iš eilės, net ir kelis bilietus į tą patį seansą ar į tuo pačiu metu rodomus filmus. Kad funkcionuojanti sistema vis tik nėra misija neįmanoma rodo kitų festivalių pavyzdžiai – Kanuose kol kas belieka tikėtis, kad ši geroji praktika bus perimta kitais (?) metais. Nes čia jau liūdnai juokaujama, kad: argi kas nors į Kanus atvažiavo žiūrėti filmų?

Kad ir kaip ten bebūtų, net jei mažiau nei norėtųsi, šį tą per pirmąsias festivalio dienas pavyko pamatyti. Tad jūsų dėmesiui – šviežiausi filmai iš šiemetinio Kanų kino festivalio.

Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera, OC – nekonkursinė programa, SS – specialus seansas.

Gegužės 16 d., antradienis:

„Žana diu Bari“ (pranc. „Jeanne du Barry“) (OC) – šiemetinį Kanų kino festivalį atidarė prancūzų režisierės Maïwen kostiuminė istorinė drama, apie paskutinę Prancūzijos karaliaus Liudviko XV-ojo favoritę. Karalių čia vaidina Johnny Deppas (gana keistas pasirinkimas), o Žaną, istorijoje dar žinomą kaip Madam diu Bari – pati Maïwen. Ir, tiesą sakant, labai užsižaidžia kamerų dėmesiu – tiek, kad visas filmas iš esmės pavirsta į prabangų narcizišką karnavalą. Taip, įspūdingų kostiumų ir Versalio rūmų grožio neįmanoma nuneigti, tačiau daugiau mažiau tik tiek šiame filme ir tėra. Lieka neišnaudota proga nei atskleisti tarp karaliaus ir Žanos užsimezgusios meilės, nei parodyti, kaip Žana jautėsi dėl į ją nukreiptų karališkojo dvaro intrigų – nes kai kurie dalykai ar epizodai filme ne rodomi kino kalba, o elementariausiai papasakojama užkadriniu balsu. (5/10)

Gegužės 17 d. trečiadienis:

„Anselmas – laiko gaudesys“ (vok. „Anselm“) (OC) – vienintelis Kanų festivalyje rodomas 3D formato filmas. Vokiečių režisierius Wimas Wendersas poetiškai pasakoja apie vieną žinomiausių šiuolaikinių menininkų – Anselmą Kieferį. Filmas dovanoja unikalią patirtį – čia susijungia kūrybos procesai ir rezultatai, menininko vaikystė ir dabartis. Ir nors tai vizualiai tikrai labai estetiškas ir patrauklus filmas, vis tik kažko, kas labiau užkabintų, po savęs nepalieka. (6/10)

„Pabaisa“ (jap. „Kaibutsu“) (CO) – japonų režisierius Hirokazu Kore-eda – dažnas Kanų konkursinės programos svečias. Dažnai savo kūriniuose kelia klausimus apie tai, kas šeimą padaro tikra šeima, ir ar kiekvienas nusikaltimas savaime yra blogis. Tiesa, kartais pabando ir kai ką kito – deja, tie bandymai nebūna itin vykę. Taip nutinka ir šįkart – H. Kore-eda Kanų konkursinei programai pateikia japonišką Thomaso Vinterbergo „Medžioklės“ (dan. „Jagten“, 2012 m.) ir Luko Dhonto „Arti“ (angl. „Close“, 2022 m.) miksą. Filmas, kuriame suvokimas apie tai, kas rodoma ekrane (priklausomai nuo perspektyvos), keičiasi bent kelis kartus, gal savaime ir nėra visai prastas, bet tikrai žinome, kad H. Kore-eda gali geriau. Auksinė palmės šakelė? Greičiausiai ne. (6/10)

„Sugrįžimas“ (pranc. „Le retour“) (CO) – nors prancūzų režisierės Catherine Corsini filmografijoje – bent 12 ilgametražių filmų, visi jie yra tokie, kokius patys prancūzai apibūdina „comme ci, comme ça“ –  tai yra „šiaip sau“: vidutiniški, bet ne daugiau. Ne išimtis ir šis naujasis jos kūrinys, pasakojantis apie keturiasdešimtmetę Keididžą ir jos paaugles dukras Džesiką bei Farą. Turtingos šeimos vaikus prižiūrinčiai Keididžai pasiūloma galimybė kartu su savo dukromis atostogas praleisti Korsikoje – čia kiekviena jų įsisuka į savus nuotykius. Filmas visiškai paprastas, neišsiskiriantis ir neįspūdingas – net keista, kaip jis iš viso atsidūrė konkursinėje programoje. Auksinė palmės šakelė? Tikėkimės, kad ne. (5/10)

Gegužės 18 d., ketvirtadienis:

„Jaunystė (Pavasaris)“ (kin. „Qingchun“) (CO) – šiemet Kanuose kaip niekad daug dokumentikos. Būtent toks yra kinų režisieriaus Bingo Wango filmas, pasakojantis apie Šanchajaus siuvyklose dirbančius Junano provincijos jaunuolius. Juostoje betarpiškai rodomos jų darbo ir gyvenimo sąlygos, vargiai telpančios į bet kokias Darbo kodekso, sanitarijos ar higienos normas. Socialinio jautrumo prasme šis penkerius metus filmuotas projektas atrodo įspūdingai, bet atrodo, kad režisierius nežino, kas tai yra filmo montažas, ir galiausiai sudėjo viską (ar bent didžiąją dalį to), ką turėjo. Taip, sąlygos, kuriomis tie jauni žmonės, kai kurie – dar tik paaugliai, gyvena ir dirba yra siaubingos, tačiau ar tikrai tą būtina rodyti 3,5 valandos? Ačiū, ne. Auksinė palmės šakelė? Greičiausiai ne (politinis faktorius čia taip pat gali turėti įtakos), bet koks nors žiuri prizas visai tikėtinas. (4/10)

„Lavonmusės“ (angl. „Black Flies“) (CO) – Niujorkas – tai ne tik džiazas ir dangoraižiai, Centrinis parkas, muziejai, galerijos, aukcionai, prabangūs barai, intelektualų diskusijos. Yra tamsioji Niujorko pusė ir į ją jauno paramediko akimis žiūrovams pasiūlo pažvelgti prancūzų režisierius Jeanas-Stéphane’as Sauvaire’as. Iš pirmo žvilgsnio šis filmas – tai paramedikų darbo kasdienybė (ar kasnaktybė) – virtinė iškvietimų, kur labai dažnai tenka ne tik gelbėti žmonių gyvybes, bet ir spręsti pašalines problemas. Susišaudymai, smurtas artimoje aplinkoje, narkotikų ar alkoholio perdozavimai, agresyvūs pacientai ar jų artimieji – su visu tuo tenka dirbti jaunam paramedikui Oliui Krosui ir jo vyresniam kolegai Džinui Rutkovskiui (akt. Sean Penn). Kone kiekvienas iškvietimas tampa trileriu su sunkiai nuspėjama pabaiga. Tuo pačiu metu tarsi nepastebimai, bet kuo toliau, tuo daugiau kreipiamas dėmesys į pačių paramedikų psichinę sveikatą – filmas ir yra jiems dedikuotas. Nors pabaigą subanalina prikišamai herojiška muzika, vis tik tai – visai pažiūrimas filmas, užmenantis keletą gilesnių klausimų, net jei didžiulio triukšmo ir chaoso jame ne(iš) vengiama. Auksinė palmės šakelė? Greičiausiai ne. (6/10)

Gegužės 19 d., penktadienis:

„Šunys“ (pranc. „Les meutes“) (CR)– debiutinis Maroko režisieriaus Kamalio Lazraqo ilgametražis filmas, pasakojantis apie tėvą ir sūnų, netikėtai įsipainiojusius į nusikaltimą ir sprendžiančius, kaip tvarkytis su pasekmėmis, tačiau, atrodo, kiekvienas jų sprendimas tik dar labiau pablogina situaciją. Arba, kaip lygioje vietoje prisidaryti didelių problemų. Filmas neabejotinai turi tam tikrų panašumų su 1997 m. Auksinės šakelės laimėtoju Abbaso Kiarostami „Trešnių skonis“ (pers. „Ta’m-e gilās“), tik, žinoma, nėra toks stiprus, o ir moraliniai akcentai yra visiškai skirtingi. Beje, tai filmas, kuriame pasirodo viena vienintelė moteris ir bet kuriuo nakties metu niekas nemiega. (6/10)

„Interesų zona“ (angl. „The Zone of the Interest“) (CO) – labiau berlinališkas, o ne kaniškas filmas rodo kone idilišką Rudolfo Hioso ir jo žmonos Hedvigos kuriamą gyvenimą su krykštaujančiais vaikais, baseinu, erdviu kiemu, daržu… kitapus Aušvico koncentracijos stovyklos tvoros. Didžioji juostos dalis nufilmuota paprastuoju, kone buitiniu būdu, taip sukuriant visišką betarpiškumo ir natūralumo įspūdį, tačiau tam tikrais momentais atsiranda visiškai kitokie, juodai balti niūrios pasakos intarpai, tarsi priminimas to, kuo tie žmonės ne tik kad nesibaisėjo, ne tik laikė natūralia kasdienybės dalimi, bet net ir laikėsi tvirtai įsikibę. Kai kas prognozuoja šiam filmui Auksinę palmės šakelę, bet ta blogio banalumo tema kine jau yra tiek nuvalkiota, kad realiau, ko gero, tikėtis kokio nors mažesnio prizo. (6/10)

„Olfos dukterys“ (pranc. „Les filles d‘Olfa“) (CO) – dar vienas nežinia ką konkursinėje programoje veikiantis filmas. Dar viena nuobodi, nors ir ambicinga dokumentika. Tiesa, filmo pradžia atrodo nemažai žadanti, tačiau galiausiai viskas išvirsta į „kalbančių galvų šou“. Tai filmas, kuriame daugiau kalbama, nei rodoma, nors pradinės intencijos lyg ir būta kitokios. Tai pasakojimas apie religingą tunisietę Olfą ir jos keturias dukras – dvi vyriausiosios maištaudamos prisijungė prie ISIS teroristinės grupuotės. Filme jaučiama seserystės, besiskleidžiančio jauno moteriškumo jėga, taip pat užsimenama apie absurdiškus standartus, taikomus moterims – ypač musulmoniškose valstybėse – tą reprezentuoja ir originalus sprendimas: Olfos gyvenimo vyrus vaidina vienas ir tas pats aktorius. Tačiau tarp daugybės kalbų pasimeta pagrindinis filmo fokusas – tiesiog režisūrine prasme visiškai nesugebėta panaudoti turimos medžiagos, labiau koncentruojantis į įmantrų pateikimą, o ne į turinį ir esmę. (4/10)