Pirmąsias šiemetinio Kanų festivalio dienas merkė lietus. Žinoma, dauguma, čia atvažiuoja ne paplūdimyje vartytis, o filmų žiūrėti (net jei iš tos velnio elektroninės bilietų rezervavimo sistemos kaprizų atrodo priešingai). Vis tik menkas malonumas laukti eilėje į salę merkiant lietui ir košiant žvarbiam vėjui. Vis tik savaitgalį Kanų padangė prasigiedrijo ir susirinkusiems į šią kino šventę jau leido mėgautis įprastiniu Žydrosios pakrantės klimatu.

Dar smagiau, kad šiokios tokios prošvaistės švystelėjo ir konkursinėje programoje. Pagaliau, šalia gausybės vidutinybių ėmė rastis vienas kitas įsimintinesnis filmas. Tiesa, čia kritikų nuomonės išsiskiria – leidinyje „Screen“ pateikiamų kritikų nuomone (antradienio, gegužės 23 d. duomenimis), arčiausiai Auksinės palmės šakelės yra Aki Kaurismaki „Nukritę lapai“ (suom. „Kuoleett lehdet“) (balų vidurkis – 3,1/4), Toddo Haynesso „Praeities šešėlis“ (angl. „May December“) (3) ir Justine Triet „Kryčio anatomija“ (pranc. „Anatomie d’une chute“) (3), toliausiai – Jean-Stéphane Sauvaire „Lavonmusės“ (angl. „Blackflies“) (1,3), Karimo Aïnouzo „Žaidimas su ugnimi“ (angl. „Firebrand“) (1,7) ir Jessicos Hausner „Klubas Zero“ (angl. „Club Zero“) (1,7). Tiesa, „Screen“ spausdinamų kritikų vertinimai ne visada atsispindi apdovanojimų dalybose: kai kurios žiuri atvirai prisipažįsta vengiančios skaityti bet kokius kritikų atsiliepimus, kad galėtų priimti iš šalies nepaveiktą sprendimą. O ar prognozės pasitvirtins – matysime, bet verta prisiminti, kad dar visai neseniai – 2021 m. Julios Ducournau „Titanę“ (pranc. „Titane“) kritikai matė kaip vieną iš autsaiderių, o Spike‘o Lee vadovaujama žiuri skyrė Auksinę palmės šakelę. Kitaip sakant – Septintojo meno mūzų ir vertintojų keliai nežinomi.

Tad kviečiame toliau susipažinti su šiemet Kanuose rodomais filmais.

Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera, OC – nekonkursinė programa, SS – specialus seansas, SM – Vidurnakčio seansas.

Gegužės 20 d., šeštadienis

„Banel ir Adama“ (pranc. „Banel & Adama“) (CO) – pirmas senegalietiškas filmas Kanų konkursinėje programoje pasakoja apie jauną porą Banel ir Adamą, gyvenančius atokiame kaime. Čia susikerta asmeninis ir bendruomeninis interesai: pora norėtų gyventi atskirai, tačiau prietarais tebetikinti kaimo bendruomenė verčia Adamą užimti vado vietą. Gražiai nufilmuota juosta parodo stiprų Banelės personažą, kontrastuojantį su uždaru Adama. Filmas paprastas ir pakankama nuspėjamas, tačiau Senegalo debiutas neabejotinai pavyko. Auksinė palmės šakelė? Greičiausiai ne, vis tik tam reikia daugiau svorio ir didesnio kalibro. (7/10)

„Laikas mylėti“ (pranc. „Le temps d’aimer”) (CP) – toks tipiškas, gal net šiokio tokio klasikos dvelksmo turintis prancūziškas kinas, pasakojantis apie pokario Prancūzijoje susitikusią porą – vienišą mamą Madeleiną (akt. Anaïs Demoustier) ir turtingą studentą Fransuą (akt. Vincent Lacoste). Abu turi savą tamsios praeities šleifą, kuris gali apkartinti jų iš naujo kuriamą laimę. Viskas gal būtų ir neblogai, tačiau filmas bando užgriebti per daug temų ir čia pat jas pameta taip ir nepasigilinęs ir neišnaudojęs. (6/10)

„Praeities šešėlis“ (angl. „May December“) (CO) – iš tokių meistrų kaip Toddas Haynesas negali tikėtis nieko kito kaip kokybiško reginio. Ir jis tokį pasiūlo. Lėto degimo, tačiau gana originalią istoriją apie aktorę Elizabet (akt. Natalie Portman), atvykusią susipažinti su moterimi Greise (akt. Julianne Moore), kurią vaidins būsimame seriale. Greisė savo laiku buvo atsidūrusi žiniasklaidos dėmesio centre dėl romano su tuomet vos trylikamečiu vaikinu. Dviejų Oskaro laureačių – Natalie Portman ir Julianne Moore – vaidyba pakylėja šio filmo kokybę į aukštesnį lygį, net jei siužetas čia ir neypatingas. Tačiau svarbiausia šio filmo „razina“ – juodasis humoras, kurį T. Haynesas serviruoja dosniai. Auksinė palmės šakelė? Tiesą sakant, nenustebintų. (6/10)

Gegužės 21 d., sekmadienis

„Kryčio anatomija“ (pranc. „Anatomie d’une chute“) (CO) – dažniausiai „teisminiai“ filmai, detaliai vaizduojantys teismo procesą nėra įdomūs. Tačiau „Kryčio anatomija“ yra visiška išimtis. Režisierei Justinei Triet kažkokiu būdu pavyksta sukurti nuo pradžios iki pabaigos prikaustantį draminį trilerį, nors didžioji jo dalis rodo baudžiamąjį teismo posėdį. Be jokios abejonės, prie filmo sėkmės smarkiai prisideda vokiečių aktorė Sandra Hüller, kuri čia tiesiog spindi. Auksinė palmės šakelė? Galėtų būti, bet labiau tikėtinas prizas S. Hüller. (7/10)

„Žaidimas su ugnimi“ (angl. „Firebrand“) (CO) – šiemet Kanų konkursinėje programoje kaip niekad daug kostiuminių istorinių filmų. Apie tokių filmų potencialą ir aktualumą šiuolaikinio kino panoramoje būtų galima parašyti atskirą straipsnį, tad dabar nesiplėsime, tik trumpai aptarsime Karimo Aïnouzo kūrinį. Deja, net ir ne itin vykusiame Maïwen narciziško karnavalo, pavadinimu „Žana diu Bari“ (pranc. „Jeanne du Barrie“) kontekste, „Žaidimas su ugnimi“ atrodo visiška blankus ir negyvas. Paradoksas, bet šiam filmui be kita ko trūksta būtent ugnies, gyvybingumo – „Žana diu Bari“, nors ir tuščia, bet skleidžia vitališką energiją. Savo ruožtu K. Aïnouzo filmas leidžiasi į tamsius Henriko VIII dvaro užkulisius – tik, deja, visiškai nevykusiai – iškraipydamas istorinius faktus (pvz. šeštoji Henriko VIII žmona Catherine Parr niekada nebuvo nuo jo pastojusi) ir nepasiūlydamas jokio, bent kiek įdomesnio personažo. Tiesiog gaila stebėti ekrane besikankinančius Alicią Vikander ir Jude’ą Law. Auksinė palmės šakelė? Tikėkimės, kad ne. (4/10)

„Rūgštis“ (pranc. „Acide“) (SM) – smagiausia bet kurio kino festivalio dalis – netikėtai nustebinantys, nudžiuginantys atradimai – kai nieko apie filmą nežinai ir nesitiki, bet atrandi tikrą perlą. Tačiau lygiai taip pat kartais „nustebina“ tokios sinematografinės katastrofos, kurias žiūrint tiesiog norisi jas „atmatyti“. Būtent toks – nuo pradžios iki pabaigos nelogiškas – yra prancūzo Justo Philipaut katastrofų filmas „Rūgštis“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Guillaume Canet. Ant Prancūzijos užslinko rūgštaus lietaus debesys ir tai tampa viena didele katastrofa. Tiesa, filmo kūrėjai tą lietų paverčia koncentruota sieros rūgštimi, deginančia ir tirpdančia viską, kas tik prie jos prisiliečia. Filmas toks nelogiškas, kad turbūt net neverta pradėti vardyti: viskas prasideda nuo riaušių fabrike, dėl ko vėliau G. Canet personažas nuteisiamas lygtinai ir turi dėvėti apykoję, tačiau tas faktas toliau filme niekaip nefigūruoja, užėjus lietui visiems staiga prireikia palikti sąlyginai saugius namus, sėsti į mašinas (nors rūgštus lietus selektyviai tirpdo metalą) ir važiuoti Belgijos link, taip užkemšant visus greitkelius, paauglė dukra neranda geresnio laiko iškelti tėvui sceną ir pabėgti kaip tik naktį vidury laukų pliaupiant lietui… ir taip toliau ir taip be galo. Gėda, ne filmas, tikrai nevertas jokio ekrano – tuo labiau Kanų. (1/10)

Gegužės 22 d., pirmadienis

„Lūžtantis ledas“ (kin. „Ran dong“) (CR) – pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei Jeano-Luco Godardo „Išsišokėlių gaują“ (pranc. „Bande à part“, 1964 m.) perkeltume į šiuolaikinę Kiniją? Maždaug tokį – ir, beje, visai neblogą – įspūdį palieka šis pasakojimas apie Kinijos šiaurėje esančiame Jandži mieste gyvenančią ir dirbančią gidę Naną, jos vaikiną Ksiao ir be telefono (taigi, ir be pinigų) likusį turistą iš Šanchajaus Haofengą, tarp kurių žiemiškame mieste užsimezga artima draugystė. Nors filmas – be ryškesnio siužeto, jis sluoksnis po sluoksnio greta trijulės kartu patiriamų linksmybių atskleidžia kiekvieno jų praeities traumas. (6/10)

„Klubas Zero“ (angl. „Club Zero“) (CO) – o štai šis filmas kol kas tapo tuo netikėtu atradimu. Tiesa, jis iš tų filmų, kurie tikrai patiks ne visiems – toks savotiškai rubenöstlundiškas (prisiminkit pernykštį jo „Liūdesio trikampį“ (angl. „Triangle of Sadness“) ir auksinius vėmalus) – o kad patiks ne visiems, žiūrovai perspėjami iš anksto. Šis Jessikos Hausner filmas pasakoja apie talentingų vaikų mokykloje veikiančią naują – sąmoningo valgymo grupę. Dėl įvairių priežasčių šį kursą pasirinkusius paauglius mokytoja (akt. Mia Wasikowska) užtikrina, kad jos paskaitos pateisins jų lūkesčius – ir gal net dar daugiau. Taip pamažu sąmoningas valgymas tampa sąmoningu nevalgymu, o susirūpinę paauglių tėvai visais būdais stengiasi savo badaujančius vaikus priversti valgyti. Aštrus, drąsus, spalvingas, stilingas, tuo pačiu metu ir estetiškas, ir visiškai pasišlykštėtinas šis filmas, tikėtina, gali patraukti šiemetinės Kanų žiuri pirmininko dėmesį. Auksinė palmės šakelė? Būtų drąsu, bet žinant Rubeną Östlundą per daug nenustebintų. (7/10)

„Užmerk akis“ (isp. „Cerrar los ojos“) (CP) – lėtas, ilgas, labai ilgas filmas apie dingusio žmogaus paieškas. Praėjus dvidešimčiai metų nuo tada, kai befilmuojant naują filmą dingo žinomas aktorius ir geras režisieriaus Migelio Gary draugas Chulijus, Migelis leidžiasi jo ieškoti. Nors viskas galiausiai susidėlioja gana gražiai, vis tik kai kurių scenų, kai kurių ilgų dialogų tikrai lengva ranka būtų galima atsisakyti. (6/10)

Gegužės 23 d., antradienis

„Nukritę lapai“ (suom. „Kuoleett lehdet“) (CO) – kitu atveju šį filmą būtų galima įvardyti kaip malonų atradimą, jei ne faktas, kad jį režisavo gerai žinomas suomių sineastas Akis Kaurismakis. Na, tiesiog tokia pavardė jau iš anksto sufleruoja, kad bus gerai – ir šįkart tikrai netenka nusivilti. Nors „Nukritusius lapus“ galima būtų apibūdinti kaip paprastą filmą apie paprastus žmones – iš prekybos centro atleistą Ansą ir alkoholiką statybų darbininką Holapą (kurio vardo taip ir nesužinome) – tačiau tas paprastumas čia nepaprastai žavus. O kur dar A. Kaurismakiui būdinga estetika ir spalvinė ekspresija. O vyšnia ant šio skandinaviško torto viršaus tampa rupus šiaurietiškas humoras. Auksinė palmės šakelė? Atrodytų, kad tokiam prizui šio filmo truputį per mažai, bet bendrai vertinant jis yra tikrai neblogas, o A. Kaurismaki yra vienas iš Kanų chou (numylėtinių), tad – kodėl gi ne? (7/10)

„Asteroidų miestas“ (angl. „Asteroid City“) (CO) – filmas, kurį būtų galima apibūdinti kaip absoliučiai tipišką Weso Andersono kūrinį. Išgirdę šią pavardę iš karto pagalvojame apie tam tikrus jam ir tik jam būdingus dalykus – savitą estetiką, koloritą, gausybę personažų, kuriuos vaidina žymiausi Holivudo aktoriai, įskaitant Weso ištikimuosius, tokius kaip Tidla Swinton ar Danielis Dafoe, specifinį humorą, ir šen bei ten primėtytų užuominų į kitus populiariosios kultūros šaltinius. Tai „Asteroidų miestas“, pasakojantis apie kažkur dykumos miestelyje dėl ateivių invazijos užstrigusius žmones, yra viskas ir būtent tai. Tipiškas wesandersoniškas filmas. Tiesa, tuo pačiu tai – ir nieko naujo, o ta savitikslė personažų gausa netgi šiek tiek erzina (beje, įdomiausios yra trys mažos mergaitės – raganaitės, prieš kurias bejėgis tampa ne tik jų tėvas, bet ir senelis). (6/10)

„Pagrobtas“ (it. „Rapito“) – dar vienas istorinis kostiuminis maskaradas, dar viena nuobodybė. Šįkart iš Europos monarchų rūmų įvairovės dėlei siūloma persikelti į Vatikano sales ir koridorius. Pasakojama tikra istorija apie XIX  a. Bolonijos žydų šeimoje gimusį, bet tarnaitės slapta pakrikštytą Edgardą Mortarą – kadangi pagal tuometinį popiežiaus ediktą krikščionys negalėjo būti auklėjami nekrikščioniškoje aplinkoje, Edgardas brutaliai atskiriamas nuo šeimos ir paimamas popiežiaus globon. Filmas nė kiek nesigilina nei į berniuko, nei į jo šeimos jausmus, sausai nupasakoja situaciją, o supermelodramatiška ir superpompastiška užkadrinė muzika kartais sukuria netgi keistą komiškumo, kuris čia visai nedera, įspūdį. (4/10)