Vasario 15 d. prasidėjęs 74-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis jau persirito į antrą pusę. Taip jau yra – festivaliuose laikas teka kiek kitaip – filmas veja filmą, po vienos spaudos konferencijos prasideda kita, ant raudonojo kilimo pasirodo ir pasaulinio ryškumo žvaigždės ir pirmą kartą matomi aktoriai bei režisieriai, o Berlinale Palast atitinkamai kasdien atnaujinama nuotraukų galerija, papuošta čia apsilankiusių filmų komandų narių parašais.

Vasario 20 d. vakaras buvo iš tiesų ypatingas – Auksinis lokys už viso gyvenimo nuopelnus įteiktas amerikiečių režisieriui Martinui Scorsesei. Apdovanojimą jam įteikė vokiečių režisierius Wimas Wendersas, o pilnutėlė Berlinale Palast salė palydėjo gausiais plojimais.

Vasario 21 d. ryto duomenimis iš viso į festivalio filmus parduota 271 500. Kino platintojams ir žiniasklaidos atstovams skirtų uždarų seansų lankomumas organizatorių duomenimis taip pat labai aukštas – vidutiniškai 90 proc., kartais pasiekiama ir 100 proc. O festivalis dar toli gražu nesibaigė

Kalbant apie filmus, toliau dėliojasi įvairiaspalvė pagrindinės programos mozaika. Geografija – nuo Ukrainos iki Himalajų, vaizduojami laikmečiai – nuo dabarties iki kelių šimtų metų į praeitį (ar, kaip jau žinote iš ankstesnės apžvalgos – į neapibrėžtą ateitį), personažai – nuo paauglių iki senukų, o kartais pagrindiniais veikėjais, pasakotojais tampa net ne žmonės.

Leidinio „Screen“ tarptautinės žiuri vertinimu šiuo metu aukščiausią balų vidurkį (keturbalėje sistemoje) – po 3,1 – yra surinkę „Velnių vonia“ (vok. „Des Teufels Bad“) ir „Mano mėgstamiausias pyragas“ (pers. „Keyke mahboobe man“). Nuo jų nedaug atsiliko „Mirštantis“ (vok. „Sterben“), „Keliautojos poreikiai“ (kor. „Yeohaeng pilyo“), abu įvertinti 2,8 bendru vidurkiu, 2,7 balo skirta „Dahomėjai“ (pranc. „Dahomey“). Mažiausiai balų „Screen“ žiuri yra skyrusi „Kitokiai pabaigai“ (angl. „Another End“) (1,6); „Virtuvei“ (isp. „La cocina“) (1,8), „Imperijai“ (pranc. „L’Empire“) (1,8) ir „Glorija!“ (it. „Gloria!“) (1,8).

Tad jūsų dėmesiui pateikiame trumpas apžvalgas filmų, pamatytų vasario 19 – 21 d. ir savo vertinimus, bei spėjimus dėl galimybės pelnyti apdovanojimus.

Vasario 19 d., pirmadienis

„Architektonas“ (angl. „Architekton“, rež. Victor Kossakovsky/ Vokietija, Prancūzija) (konkursinė programa) – kvapą gniaužianti dokumentika, atskleidžianti grožį ten, kur, atrodytų, jo mažiausiai gali būti – griuvėsiuose. Dronu filmuoti griuvėsių vaizdai atgyja ir prisikelia naujam gyvenimui. Filmuoti tiek senoviniai pastatai – Baalbeko griuvėsiai Libane, tiek po stipraus žemės drebėjimo nukentėję Turkijos regionai. Ten, kur dar taip neseniai būta gyvenimo, dabar – tik šukės, tik duženos, tik kiaurymės. O štai kitų statinių nei gamtos stichijos, nei bėgantis laikas, nei žmogaus rankos nenuverčia net ir per kelis tūkstančius metų. Todėl italų architektas Michele de Lucchi visai pagrįstai kelia klausimą: kodėl anksčiau žmonija statė namus, kurie stovi per šimtmečius, o dabar statomi namai sugriūna vos po 40 metų? Kodėl statome bjaurius pastatus, nors mokame – mokėjome statyti gražius? Įspūdingus vaizdus puikiai papildo garso takelis, paversdamas šį filmą į nepamirštamą architektūrinę kelionę. Auksinis lokys? Turbūt labiau tikėtinas Sidabrinis lokys už išskirtinį meninį indėlį, bet jei žiuri nuspręstų Auksinį lokį skirti būtent šiam filmui – tikrai neprieštarautume. (8/10)

„Užsienio kalba“ (pranc. „Langue étrangère“, rež. Claire Burger/ Prancūzija, Vokietija, Belgija) (konkursinė programa) – drama apie draugystę, šeimines problemas ir augimo kančias – maždaug taip glaustai būtų galima apibūdinti šią juostą. Septyniolikmetė prancūzė Fani atvyksta į Leipcigą pasisvečiuoti pas savo susirašinėjimo draugę Leną. Nors situacija iš pat pradžių pasirodo ne pati geriausia, ilgainiui tarp merginų užsimezga artimas ryšys. Emociškai intensyvus filmas iš paauglių perspektyvos parodo abiejų merginų patiriamas problemas: patyčios, rasizmas, tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu, kivirčai ir t.t. O per Fani linija atskleidžia, kaip jauno žmogaus pasitikėjimui savimi yra svarbus draugų dėmesys – tiek, kad jo siekdama mergina prikuria tiek nebūtų istorijų, kad galiausiai jau ir pačiai sunku atsirinkti, kas tiesa, o kas yra melas. Auksinis lokys? Greičiausiai ne, tiesiog pakankamai neblogas dramos žanro pavyzdys. (6/10)

„Metas ir Mara“ (angl. „Matt and Mara“, rež. Kazik Radwanski/ Kanada) (programa „Susitikimai“ (angl. „Encounters“) – konfliktų filmas, kuriame nėra tradicinio siužeto. Literatūros dėstytoja Mara netikėtai tame pačiame universitete, kuriame dirba, sutinka iš anksčiau pažįstamą Metą. Jie susitinka, diskutuoja apie literatūrą ir gyvenimą ir labai dažnai tos jų diskusijos tiesiog iš nieko virsta rėksmingu barniu. Varginantis dialogų filmas, kuriame daugiau nieko ir nėra. (1/10)

„Iva“ (vok. „Ivo“, rež. Eva Trobisch/ Vokietija) (programa „Susitikimai) – dar vienas atvejis, kai aprašymas pasirodo esąs geresnis nei pats filmas. Tai lėta drama apie paliatyviosios slaugos medicinos seserį Ivą, kurios darbas – kasdien aplankyti gerą dešimtį sunkiai sergančių ir jau nebepasveiksiančių ligonių. Daugiausia tai – garbaus amžiaus pacientai, bet Iva slaugo ir savo artimą draugę Solveigą, su kurios sutuoktiniu Francu yra užmezgusi romaną. Suvokdama, kad vis labiau ir labiau silpsta, Solveiga ryžtasi paskutiniam žingsniui ir prašo Ivos, kad ši jai padėtų – žinoma, Ivai tai nėra lengvas sprendimas. Šis filmas yra labai lėtas, didžiąją jo dalį rodoma, kaip Iva slaugo savo pacientus arba važiuoja iš vieno pas kitą. Emociniai akcentai nesudėlioti, kulminacija tampa visiškai išplaukusi, personažai iš esmės yra jokie, kiek visai istorijai įtakos turi Ivos romanas su Francu taip ir lieka neaišku. (2/10)

„Pepė“ (isp. „Pepe“, rež. Nelson Carlos De Los Santos Arias/ Dominikos Respublika, Namibija, Vokietija, Prancūzija) (konkursinė programa – šio keisto filmo pasakotojas – begemotas Pepė. Pirmasis ir vienintelis begemotas, nužudytas Amerikos žemynuose. Užkadrinis balsas, prisistatantis esąs begemoto (ir klausiantis, ar kas nors iš viso žino, kokius garsus skleidžia begemotai), pasakoja savo istoriją – beje, laužtą ne iš piršto: 2009 m. Kolumbijoje iš privataus narkotikų barono Pablo Escobaro zoologijos sodo į laisvę ištrūko begemotas Pepė. Šis filmas sunkiai telpa į kokius nors žanro rėmus ar apibūdinimus: jame yra panaudoti dokumentiniai kadrai (tiek istoriniai, tiek gamtos), atkuriamoji dokumentika, o užkadrinis balsas trijų kalbų miksu pasakoja savo istoriją. Tad greičiausiai „Pepę“ galima laikyti eksperimentiniu filmu, kuris formos originalumu pakankamai ryškiai išsiskiria iš visos konkursinės programos, bet, deja, tik tiek. Auksinis lokys? Galimas variantas, nes Berlinalė kartais mėgsta tokius ekscesus, bet turbūt labiau tikėtinas įvertinimas už išskirtinį meninį indėlį. (4/10)

Vasario 20 d., antradienis

„Velnių vonia“ (vok. „Des Teufels Bad“, rež. Veronika Franz, Severin Fiala/ Austrija, Vokietija) (konkursinė programa) – istorinis filmas pasakoja kine mažai nagrinėtą temą – pagal krikščionišką doktriną, savižudybė yra baisiausias nusikaltimas, nes po jos nusidėjėlis(-ė) nebegali atlikti išpažinties ir gauti nuodėmių atleidimo, todėl siela yra pasmerkiama amžinos pragaro kančioms. Tik ką daryti, kad žemiškasis gyvenimas – ne ką geresnis? Šio filmo centre atsiduria jauna moteris Agnesė, gyvenanti XVIII a. Austrijos kaime. Neseniai ištekėjusi Agnesė kasdien vis giliau ir giliau klimpsta į psichologinę duobę, iš kurios išsikapstyti nebėra kaip – juolab, kad andainykštės kaimo gyvenimo taisyklės paprastos: kas nedirba – tas nevalgo, o visokios „dvasios ligos“ yra ne kas kita, kaip tinginystės apraiškos. Filmas tamsus ir niūrus, prisidedantis prie slogios atmosferos ir Agnesės savijautos perteikimo. Tačiau tuo pačiu ir pakankamai trūkinėjantis bei fragmentuotas – kiekviena scena, kiekvienas epizodas tarsi turėtų būti dar vienas lašas į Agnesės kančių taurę, bet ryšys tarp jų silpnokas, o kai kurių personažų – pvz. Agnesės sutuoktinio Volfo – elgesys sunkiai suprantamas ir prieštaringas. Siejant su lietuvišku kontekstu, šis filmas, parodantis, kokį psichologinį spaudimą patirdavo jaunos moterys, žinoma, artimiausias Žemaitės apsakymui „Marti“. Auksinis lokys? Dėl mažai nagrinėtos tematikos – visai tikėtinas variantas, kaip ir Sidabrinis lokys Agnesę suvaidinusiai Anja Plaschg. (5/10)

„Marijos tyla“ (lat. „Marijas klusums“, rež. Dāvis Sīmanis/ Latvija, Lietuva) (programa „Forumas“ (angl. „Forum“)) – bendras latvių ir lietuvių istorinis juodai baltas filmas apie latvių kino, šokio ir teatro žvaižgždę Mariją Leiko. 1937 m., palikusi praeityje patirtą šlovę Berlyno scenose ir nebyliosios eros filmuose ji važiuoja į Maskvą parsigabenti čia gimusios anūkės. Kol biurokratinė procedūra tvarkoma, Marija – kaip diva – apsupama aukšto rango pareigūnų – tiek rusų, tiek tėvynainių latvių – dėmesiu ir dėl to Marija jaučiasi saugiai bei užtikrintai, bei sutinka atlikti savo paskutinį vaidmenį Maskvoje veikiančiame latvių teatre. Tačiau vakarykščiai blogio imperijos numylėtiniai labai greitai tampa išdavikais ir Marijai pateikiamas ultimatumas. Šis filmas, žinoma, parodo to laikmečio – ir tų žmonių žiaurumą, iki negalėjimo vimdantį šlykštumą, nors ir pateptą saldžiomis šypsenomis. Vis tik nežinantiems tikrai bus sunku suprasti, kuo latviai skiriasi nuo rusų, juolab, kad ir pati pagrindinė veikėja nesibodėjo naudotis Maskvoje jai siūlomomis gėrybėmis. Tai pat filme daug nereikalingos nervinės įtampos, chaoso, o dauguma scenų labiau skirtos parodyti „kaip tada buvo baisu ir blogai“, užuot organiškai kaip fonas įsipaišiusios į bendrą pasakojimo audinį. (3/10)

„Reas“ (rež. Lola Arias/ Argentina, Vokietija, Šveicarija) (programa „Forumas“) – netikėtas žanrų derinys: kalėjimo dokumentika (ar mokumentika) su miuziklo elementais. Filmas prasideda naujos nuteistosios Joseli atvykimu į kalėjimą. Likimo draugės – kitos kalinės – netrunka jai paaiškinti gyvenimo kalėjime taisykles: viskuo reikia dalytis, kad būtum šios naujos šeimos dalis; turi būti draugiška ir padėti kitoms, jei nori, kad tau padėtų. Taip pamažu Joseli įsilieja į bendrą būrį, kuris kai kurioms iš jų – artimesnis nei tikroji šeima. Nors visas veiksmas vyksta kalėjime, vis tik tai šviesus, spalvingas, pozityvus ir vilties sklidinas filmas, kuriame – iš esmės pačias save – vaidna buvusios kalinės, o jų pasakojamos istorijos – tikros. Režisierė daug ką paliko improvizacijai, natūraliai tėkmei, todėl sąmoningai paliko scenas su klaidomis. Kita vertus, tai ir savotiška šio projekto išraiška – padėti priimti save tokią, kokia esi, su visais skauduliais, nuo modelių standartų nutolusiu kūnu ir geliančia siela. Kitaip tariant, švęsti netobulumo grožį. (7/10)

„Juodoji arbata“ (angl. „Black Tea“, rež. Abderahmane Sissako/ Prancūzija, Mauritanija, Liuksemburgas, Taivanas, Dramblio Kaulo Krantas) (konkursinė programa) – Aja vestuvių dieną palieka savo jaunikį prie altoriaus ir iš Dramblio Kaulo Kranto persikelia į Kiniją, kur įsidarbina arbatos krautuvėlėje. Krautuvės savininkas Cai atskleidžia Ajai subtilias arbatos ceremonijos paslaptis ir taip kartu su kiekvienu arbatos gurkšniu mezgasi jų ryšys. Filme susipina ne tik arbatos ceremonijos subtilumai, Kinijos didmiesčio skirtingų kultūrų ir diasporų mišinys, bet ir praeities paslaptys, galinčios smarkiai pakeisti personažų ateities kryptį. Filmas lėtas ir subtilus, pasižymintis gražia vizualika ir kameros darbu. Auksinis lokys? Greičiausiai ne, bet mažesnis prizas nebūtų netikėta. (7/10)

Vasario 21 d., trečiadienis

„Glorija!“ (it. „Gloria!“, rež. Margherita Vicario/ Italija, Prancūzija)  (konkursinė programa) – dar vienas filmas, kurį žurnalistai palydėjo būbtelėjimais. Filmo veiksmas nukelia į 1800 m. Veneciją. Čia esantis Šventojo Ignaco koledžas – muzikos institutas ir internatas, skirtas jaunoms merginoms – sulaukia žinios apie būsimą naujai išrinkto popiežiaus vizitą, tad visi suskanta ruoštis. Kol senas kunigas – ir kol kas vienintelis bei neginčijamas kompozitorius – kankinasi kurdamas muziką naujo pontifiko sutiktuvėms, koledžo auklėtinės pažindinasi su naujovišku instrumentu – pianoforte. Filmas skaidrus, šviesus, sklidinas muzikos, su tam tikromis užuominomis į emancipaciją. Pajuokaujant galima apibendrinti, kad tai – neoklasicistinė itališka „Netikra vienuolė“ (angl. „Sister Act“, 1992 m.). Auksinis lokys? Vargu, be kostiumų ir muzikos grožio čia daugiau nelabai ko yra, nors pats filmas palieka šviesų įspūdį. (6/10)

„Kaimynai“ (pranc. „Les gens d’à coté“, rež. André Techiné/ Prancūzija) (programa „Panorama“) – dar vienas šiemetinės Berlinalės filmas su prancūzų aktore Isabelle Huppert. Šįkart jokios egzotikos (ar beveik) – policijos pareigūnė Liusi vieniša gyvena ramiame Perpinjono rajone, tvarko savo sugyventinio kapą , kartais pasimato su jo giminaičiais. Tačiau jos vienišas gyvenimas pasikeičia, kai Liusi susipažįsta su savo naujais kaimynais – Janu, Džiuli ir jų dukrele Rosa. Ilgainiui Liusi sužino, kad Janas įsipainiojęs į neteisėtą veiklą. Tiesiog – tvarkinga europietiška drama su kriminaliniais elementais, kurią papuošia žinomų Prancūzijos aktorių vaidyba. (6/10)

„Nepažįstamojo atvejis“ (angl. „The Stranger’s Case“, rež. Brandt Andersen/ Jordanija) (Berlinalės specialioji programa) – penkios istorijos, penkios gijos, penki personažai – gydytoja, karys, kontrabandininkas, poetas ir kapitonas – kurių likimai vienaip ar kitaip susisieja. Bombos sprogimas Alepe, Sirijoje, negrįžtamai pakeičia vaikų gydytojos Amiros gyvenimą – moteris supranta, kad nebegali likti bombarduojamoje šalyje, tad su paaugle dukra Raša nusprendžia bėgti. Jų istorija nutrūksta, dėmesys nukrypsta į jauną karį Mustafą, turintį rinktis tarp įsakymo ir moralės, vėliau – į Izmire gyvenantį Marvaną (akt. Omar Sy), besiverčiantį nelegaliu migrantų gabenimu. Visi jie atsiduria ekstremaliose situacijose, visiems jiems tenka rinktis, ir jų pasirinkimai nebūtinai bus tokie, kokiais galėtų didžiuotis, dauguma iš jų už savo sprendimus sumokės brangiai. Sukrečiantis filmas dar kartą primena karo bei diktatoriško režimo baisumus ir nelegalių migrantų problemą. (8/10)

„Šambala“ (sanskr. „Shambala“, rež. Min Bahadur Bham/ Nepalas, Prancūzija, Norvegija, Honkongas, Kinija, Turkija, Taivanas, JAV, Kataras) (konkursinė programa) – kultūrine ir geografine prasme, tai vienas egzotiškiausių Berlinalės filmų, nukeliantis į snieguotus Himalajų kalnus. Pasakojimo centre atsiduria gražuolė Pema, besirengianti ištekėti. Pemos kaimelis – poliandriškas, tad vietoj vieno sutuoktinio Pema gauna iš karto tris: pagrindinis Pemos vyras Taši yra prekeivis, jo jaunesnis brolis Karma – budistų vienuolis, o jaunėlis Dava – dar tik paauglys. Naujoji šeima gyvena idilėje, kol Pema pradeda lauktis – pakeliui iš ilgos prekybinės kelionės grįžtantį Taši pasiekia kaimelio gandai dėl būsimo kūdikio tėvystės. Norėdama susigrąžinti Taši ir jam viską paaiškinti, besilaukianti Pema išjoja  kalnus. Tai vizualiai gražus filmas, kuriame dosniai rodoma įspūdinga Himalajų gamta bei vietinių žmonių tradicijos. Tačiau tas primityvus „VBS („viena boba sakė“) – tai ir patikėjau ja, o ne savo mylima žmona“ principas neleidžia šio filmo vertinti aukštesniu balu. Auksinis lokys? Greičiausiai ne, nes tuomet Berlinalės socialinis vertybinis kompasas jau būtų šiek tiek nusimušęs, bet aktorė Thinley Lhamo įvertinimo už savo pasirodymą būtų verta. (5/10)

„Kalėjimo prižiūrėtoja“ (šved. „Vogter“, rež. Gustav Möller/ Danija, Švedija) (konkursinė programa) – danų režisierius Gustavas Mölleris moka kurti įtemptus filmus – tai jis įrodė savo ankstesniu darbu kriminaliniu draminiu trileriu „Kaltė“ (dan. „Den skyldige“, 2018 m.). Šįkart jis grįžta su nauju to paties žanrų mišinio kūriniu. Filmo centre ir nuo pat pirmų kadrų atsiduria kalėjimo prižiūrėtoja Eva. Tačiau jos gyvenimas pasikeičia, kai į tą patį kalėjimą perkeliamas naujas kalinys – žmogus iš jos praeities. Eva pasiprašo perkeliama į jo bloką – ten, kur laisvės atėmimo bausmę atlieka patys sunkiausi nusikaltėliai. Tarp prižiūrėtojos ir kalinio užsimezga keisti santykiai, savotiškas abipusis Stokholmo sindromas. Filmo tiesa lupasi pamažu – žiūrovams ne iš karto atskleidžiama, kas sieja Evą ir Mikaelį. Neprognozuojami Mikaelio agresijos priepuoliai įtampą tik padidina ir verčia šį filmą stebėti nuolat įsitempus. Tačiau meistriškas šio aspekto valdymas neatperka nerealistiškų detalių, kurios tikrovėje tiesiog nebūtų įmanomos. Auksinis lokys? Manytume, kad ne, bet labai smarkiai toks žiuri pasirinkimas nenustebintų. (6/10)