Vasario mėnesį vykstantis Tarptautinis Berlyno kino festivalis yra tarsi takoskyra – jis „uždaro“ praėjusius metus ir šviežiausiais filmais „atidaro“ naujus. Kaip gražiai, panaudodamas metaforą tai apibendrina Berlinalės meno direktorius Carlo Chatrianas: Berlinalė – tai medis, išaugęs iš praeities ir tiesiantis savo šakas į ateitį. „Kaip medis audroje“ – toliau tęsia mintį jis. Šiuolaikiniame greito vartojimo, informacijos ir besikeičiančių vaizdų sraute, kino menas išlieka tas, kuris reikalauja akimirką sustoti, nurimti, skirti dėmesio – įsitraukti į jų – kartais net visiškai skirtingus – pasaulius, įsijausti į personažų problemas. O jei filmas geras – jis nepaleis ir po peržiūros.

C. Chatrianas savo Berlinalės leidinio vedamajame straipsnyje pastebi, kad metus vieną žvilgsnį į festivalio programą nebūtų įmanoma įvardyti dominuojančios spalvos, tačiau, be abejonės, nesunku būtų pastebėti vieną bendrą – aukščiau išsakytą – mintį. Jam antrina Berlinalės vykdančioji direktorė Mariëtte Rissenbeek. Anot jos, Berlinalė – tai vieta dalytis idėjomis ir vystyti dialogus.

Žinoma, Berlinalė – kaip pasaulinio masto renginys – jautriai reaguoja į mūsų planetos įvykius. Visų pirma, tai rudenį itin paaštrėjusi Artimųjų Rytų krizė Izraelyje ir Palestinoje, bei rusijos karas Ukrainoje, nuo kurio pradžios kaip tik per Berlinalę sueis antri metai. Berlinalė taip pat palaiko neprikausomus kino kūrėjus iš Irano bei Baltarusijos, o „AfroBerlin“ partnerystė padės lengviau rasti kelią į kino industriją sineastams iš mažiau reprezentuojamų bendruomenių.

Tokia tad šiemetinė Berlinalės vizija. O kaip ji atsispindi festivalio programoje? Kviečiame sužinoti. Prieš pateikdami savo vertinimus pasidalysime leidinio „Screen“ publikuojamu tarptautinės žurnalistu žiuri vertinimu (keturbalėje sistemoje), pagal kurį kol kas pirmauja „ Mano mėgstamiausias pyragas“ (pers. „Keyke mahboobe man“) (3,1), „Mirštantis“ (vok. „Sterben“) (2,9), „Dachomėja“ (pranc. „Dahomey“) (2,8). Prasčiausiai „Screen“ tarptautinė žurnalistų žiuri kol kas vertina „Kitokią pabaigą“ (angl. „Another End“) (1,6), „Imperiją“ (pranc. „L’empire“) ir „Virtuvę“ (isp. „La cocina“) (1,9).

Vasario 15 d., ketvirtadienis

„Gegutė“ (angl. „Cuckoo“, rež. Tilman Singer/ Vokietija, JAV) (Berlinalės specialioji programa) – gal siaubo žanras ir nėra tas, ką rinktumėmės pirmiausia, bet pirmą festivalio dieną paprastai imi tai, kas yra tuometiniame trijų filmų meniu. Ši juosta prasideda pakankamai intriguojančiai ir daug žadančiai. Paauglė Gretchen iš JAV, kur gyvena su mama, yra priversta persikelti į Vokietiją pas tėvą ir jo naująją šeimą – pamotę Betą ir netikrą seserį Almą. Ši sulipdyta šeima vasarą praleis stovyklavietėje Vokietijos Alpėse, kuri priklauso Gretchen tėvų draugui ponui Kionigui (akt. Dan Stevens). Atrodo, viskas turėtų klostytis gana įprastai – paauglės frustracija, bandymai maištauti, šeimos vidinis trūkinėjimas ir nesusikalbėjimas, tačiau prie viso to dar prisideda tamsios antgamtinės paslaptys ir viskas įsisuka į kruviną trilerį. Filmas iš pradžių tikrai turi potencialo, tačiau pabaiga išvirsta į kruviną pasitaškymą, o personažų sprendimai – banalūs, nuvėpę ir prieštaraujantys paties filmo logikai. (5/10)

„Virtuvė“ (isp. „La cocina“, rež. Alonso Ruizpalacios/ Meksika, JAV) (konkursinė programa) – JAV – svajonių šalis, o Niujorkas – geriausias miestas tas svajones įgyvendinti? Patikėję šiuo amerikietiškos svajonės mitu, į Didįjį obuolį žmonės plūsta iš visų pasaulio kampelių – dažnai be išsilavinimo, darbo patirties ar minimalių anglų kalbos žinių. Panašiai čia prasideda ir meksikietės Estelos kelias. Smulkutė mergina įsidarbina užkandinėje, kur emocijos kartais užverda karščiau nei gruzdintuvės aliejus. Dažno konflikto centre – Estelos kraštietis Pedro, įsivėlęs į klampų romaną su padavėja Džiulija (akt. Rooney Mara) ir netiesiogiai kaltinamas pinigų vagyste. Tai filmas apie tą kitą – dažnai nematomą Niujorką, tas visas tylias kantrias juodą darbą nepavydėtinomis sąlygomis (dažnai – ir nelegaliai) dirbančias vargo peles, sau meluojančias, kad tai – tik laikina stotelė. Juodai balta filmo estetika neatsitiktinai primena Alfonso Cuarono „Romą“, tik „Virtuvėje“ dinamikos žymiai daugiau. Auksinis lokys? Vargiai, bet kažkuris mažesnis prizas, žinant Berlinalės ypatingą socialinį jautrumą, nebūtų taip jau visai netikėta. (6/10)

Vasario 16 d., penktadienis

„Mylimiausias mano pyragas“ (pers. „Keyke mahboobe man“, rež. Maryam Moghaddam, Behtash Sanaeeha/ Iranas, Prancūzija, Švedija, Vokietija) (konkursinė programa) – jautrus ir švelnus filmas apie pagyvenusių žmonių meilę. Septyniasdešimtmetė našlė Mahin jau gana ilgai gyvena viena, jos vienatvę tik kartais praskaidrina susitikimai su draugėmis ar reti skambučiai su dukra. Tačiau vieną dieną Mahin ryžtasi avantiūrai ir išdrįsta įsileisti meilę į savo širdį. Tai šviesus, skaidrus ir truputį graudus filmas, kurio mintis aiški – niekada ne per vėlu meilei, niekada nesame per seni mylėti. Ir nors siužetas gana lengvai nuspėjamas, o pabaiga iš viso nuplaukia „darykime viską, bet tik ne tai, kaip civilizuoti žmonės elgtųsi tokioje situacijoje“ linkme, filmas palieka gerą įspūdį. Auksinis lokys? Kol kas – tai, vienas rimčiausių pretendentų, taip pat visai tikėtinas prizas už pagrindinį vaidmenį. (7/10)

„Kitas žmogus“ (angl. „A Different Man“, rež. Aaron Schimberg / JAV) (konkursinė programa) – Edvardo veidas paženklintas neurofibromatozės – būtent savo kondiciją jis mato kaip kliūtį, užkertančią kelią į geresnį gyvenimą ir romantinius santykius. Kai į kaimyninį butą žavioji Ingrida (akt. Renate Reinsve), Edvardas dar skaudžiau tai pajunta ir ryžtasi drastiškiems pokyčiams. Tačiau ar naujasis veidas ir naujasis gyvenimas, kurį jis žada, yra būtent tai, ko Edvardas iš tikrųjų trokšta? Filmas prasideda jautriai ir žiūrėdami į sudarkytą Edvardo veidą galime atpažinti „Žmogų dramblį“ (angl. „The Elephant Man“), „Operos fantomą“ (angl. „The Phantom of the Opera“, 2004 m.) ar „Gražuolę ir Pabaisą“ (angl. „Beauty and the Beast“, 1991 m.), bet po Edvardo transformacijos šis filmas pasuka visai kita linkme, įgyja nemažai komiškumo ir chaoso elementų, kurie vargiai čia tinka ir tik viską išbalansuoja. Be to, naujas veidas nėra vienintelis Edvardo pokytis – pasikeičia balsas, elgesys, laikysena, aprangos stilius, kas šiaip jau nėra logiška ir griauna jį kaip personažą. Auksinis lokys? Vargu, filmas stokoja tikrai daug, kad į jį pretenduotų. (5/10)

„Tokie mažmožiai kaip šie“ (angl. „Small Things Like These“, rež. Tim Mielants / Airija, Italija) (konkursinė programa) – šiemetinės Berlinalės atidarymui pasirinktas filmas nukelia į 1985 m. Airiją. Anglininko Bilo Furlongo (akt. Cylian Murphy) akimis pamažu veriasi mažo miestelio tamsios paslaptys, susisiejančios su jo paties vaikystę. Skurdi buitis, žiemos tamsa, klimato ir tam tikrų žmonių atšiaurumas persmelkia viską ir tvoskia iš ekrano. Jei esate matę, pavyzdžiui „Filomeną“ (angl. „Philomena“, 2013 m.) ar šiaip daugiau pasidomėję istorija, ta baisioji paslaptis taip smarkiai nebešokiruos – kažko vis tik pritrūksta, kad filmas sukrėstų ir pasiliktų ilgiau. Auksinis lokys? Gal ir ne (vien jau tai, kad ši juosta pasirinkta atidarymo filmu, jos galimybes varžantis dėl pagrindinio prizo gerokai mažina), bet Cylianas Murphy į savo apdovanojimų lentynėlę galėtų pasidėti ir Sidabrinį lokį už geriausią pagrindinį vaidmenį. (6/10)

„Lobis“ (angl. „Treasure“, rež. Julia von Heinz) (Berlinalės specialioji programa) – arba Holokausto „Tonis Erdmanas“ (vok. „Tony Erdmann“), tai tikrais istorija paremta dramedija apie tėvo ir dukters kelionę į Lenkiją 1991 m. ieškant savo šaknų. Niujorkietis Edekas (akt. Stephen Fry) – Holokaustą išgyvenęs žydas, dukters Rutos prašomas kartu su ja keliauja po Lenkją. Edekas – vaikščiojanti nelaimė, improvizatorius, nuolat griaunantis dukters kruopščiai sudėliotą kelionės planą. Apskritai, atrodo, kad gimtoji Lenkija – paskutinė vieta, kur jis norėtų būti. Tuo tarpu kandžiajai žurnalistei Rutai labai svarbu jos giminės – jos pačios istorija, todėl kiek galėdama taikstosi su tėčio ekscesais, nors kartais ir palūžta. Tiesa, kartais personažų nusiteikimas šiek tiek persimaišo, kas gerokai kenkia filmo nuoseklumui. Filmas savo fabula šiek tiek primena „Nepaprastą kelionę“ (angl. „Everything Is Illuminated“, 2005 m.) ir tik jau patiems žiūrovams lieka nuspręsti, ar dera iš Holokausto daryti popsą, ar vis tik ne. (6/10)

Vasario 17 d., šeštadienis

„Su meile, jūsų Hildė“ (vok. „In Liebe, eure Hilde“, rež. Andreas Dresen / Vokietija) (konkursinė programa) – filmas atkuria jaunos moters Hildės Coppi istoriją. Hildė, jos vyras Hansas ir jų draugai slapta veikė pasipriešinimo prieš nacius judėjime. Jie klausėsi radijo pranešimų apie rusų karo stovyklose sulaikytus vokiečių belaisvius ir siuntė laiškus jų artimiesiems. Filmas prasideda Hildės sulaikymu, o praeities blyksniai atkuria dienas, kai Hildė ir Hansas buvo kartu. Šiaip nieko per daug ypatingo, gana tvarkingas istorinis biografinis filmas, tik dabartinių aktualijų kontekste gal kiek disonuoja bandymus komunistuojančius veikėjus parodyti kaip didvyrius. Auksinis lokys? Vargu, ir atsižvelgiant į paskutinį pastebėjimą, būtų gal net kiek per įžūlu. Ko gero, vienintelis apdovanojimas, į kurį ši juosta gali pretenduoti, yra už pagrindinį vaidmenį. (6/10)

„Kitokia pabaiga“ (angl. „Another End“, rež. Piero Messina / Italija) (konkursinė programa) – filmas, iš kurio peržiūros nemažai žurnalistų pabėgo anksčiau laiko. Filmas, kurį – kas Berlinalėje šiaip jau gana reta – palydėjo bent keli būbtelėjimai. Filmas, kurį kai kas prilygino „Juodojo veidrodžio“ (angl. „Black Mirror“) serijai. Tačiau pabėgusieji anksčiau ir paskubėję nušvilpti taip ir liko nesužinoję, kad šis filmas turi dar vieną – kitokią – pabaigą. Tai mokslinės fantastikos juosta, kurios pagrindinis personažas Solas (akt. Gael García Bernal), gedintis avarijoje žuvusios žmonos, ryžtasi išbandyti naują technologiją, kai mirusysis(-ioji) – vis jo(s) esybė, tapatybė, prisiminimai – trumpiems seansams perkeliami į gyvo donoro kūną. Iš pradžių Solas nenori to išbandyti, kadangi jo Zoė atrodys visai kitaip, bet galiausiai, įtikintas savo sesers (akt. Bérénice Bejo) vis labiau ir labiau prisiriša prie kūną skolinančios donorės (akt. Renate Reinsve). Filmas kelia klausimą apie tai, kiek kūnas – Vakarų kultūroje gana griežtai atsietas – yra asmens tapatybės dalis. Ir nors pabaigoje atsiveria nemenka logikos klaida, vis tik nemanome, kad šis filmas vertas blogiausiojo titulo. Auksinis lokys? Greičiausiai ne, bet tikrai neprieštarautume, jei būtų skirtas kuris nors iš mažesnių prizų, nes, kaip rodo praktika, kritikų ir žuri nuomonė labai dažnai pasuka skirtingais keliais. Per spaudos konferenciją nuskambėjo nuomonė, kad abu pagrindiniai aktoriai būtų verti prizo už vaidybą – kaip ten bebūtų, Kanuose už vaidmenį filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (norv. „Verdens verste menneske“) apdovanota norvegė Renate Reinsve, čia vienu metu kūrusi du skirtingus personažus, tikrai būtų verta. (7/10)

„Imperija“ (pranc. „L’Empire“, rež. Bruno Dumont / Prancūzija, Italija, Vokietija, Belgija, Portugalija) (konkursinė programa) – o čia jau iš tos serijos, kai taip blogai, kad net savotiškai gerai. Prancūzų režisierius Bruno Dumontas pasižymi tokiais ambicingo žanro, bet mažo biudžeto filmais, kas jau savaime disonuoja – nes yra viena savo ar savo draugų bute filmuoti teatrinio pobūdžio santykių dramą apie šiuolaikinius žmones, ir visai kas kita, pvz. imtis statyti istorinį filmą, kai biudžetas daugiau mažiau abiem atvejais panašaus dydžio. Tai šį kartą B. Dumontas serviruoja fantastinį filmą, kai virš paprasto Prancūzijos šiaurinės pakrantės miestelio susigrumia šviesos ir tamsos galaktikos. Taip, čia net neslepiama akivaizdžių užuominų į „Žvaigždžių karus“ (angl. „Star Wars“), bet filmas visa savo užmačia labiau panašėja į „Žvaigždžių karų“ parodiją „Kosmoso kiaušiniai“ (angl. „Spaceballs“, 1987 m.) su intencija iš karto taikyti į B filmo kategoriją. Auksinis lokys? Gal ne, nors kartais Berlinalė ir mėgsta savotiškus ekscesus, bet čia, nepaisant B. Dumonto pasižaidimo žanru, nėra jokios socialinės žinutės, kurios šiame festivalyje dažnai vertinamos labiau nei kino meno viražai. (5/10)

„Sustojęs laikas“ (pranc. „Hors du temps“, rež. Olivier Assayas“ / Prancūzija) (konkursinė programa) – filmas nukelia į dar visai netolimą praeitį ir sugrąžina kai kam itin nemalonius prisiminimus apie COVID19 pandemiją bei karantino laikotarpį, kai visų buvo prašoma neiti iš namų. To laikosi ir du broliai – kino režisierius Etjenas (akt. Vincent Macaigne) ir muzikos žurnalistas Polas (akt. Mischa Lescot) su savo naujomis gyvenimo partnerėmis karantiną leidžiantys savo vaikystės namuose idiliškame Prancūzijos kaime. Vaizdo konferencijos, tenisas, perdėtas rūpinimasis higiena, vakarienės lauke, cigaretės, vynas, pokalbiai, lietiniai blynai, kartais – ginčai. Nieko nevyksta, nes laikas tarsi sustojęs. Nuobodu? Tikrai taip – tiek pats laikotarpis, tiek šis filmas, kaip prisiminimas apie jį. Auksinis lokys? Šiaip tai nėra už ką, bet šiek tiek gali suveikti žinoma režisieriaus pavardė ir koks nors prizas gali nubyrėti vien už tai. (4/10)

Vasario 18 d., sekmadienis

„Dachomėja“ (pranc. „Dahomey“, rež. Mati Diop / Prancūzija, Senegalas, Beninas) (konkursinė programa) – 2021 metais Prancūzija nusprendžia grąžinti kadaise pagrobtas Dachomėjos karalystės meno vertybes – iš Quai Branly muziejaus Paryžiuje į dabartinį Beniną išsiunčiami 26 meno dirbiniai. Užverda diskusijos – kodėl dabar, kodėl tiek mažai (iš viso Prancūzija pasisavinusi apie 7000 vienetų Dachomėjos karalystės vertybių), koks tų meno vertybių ryšys su dabartine Benino valstybe, kuri, kaip tokia, neegzistavo tuo metu, kai vertybės buvo išgabentos, ir susikūrė tuo laikotarpiu, kai jos buvo toli nuo savo kilmės vietos. Dokumentinis filmas kviečia tokiai diskusijai, tačiau tiek pateikimas (užkadrinis robotizuotas balsas), tiek pati problematika neatrodo labai įtraukiančiai. Auksinis lokys? Tiesą sakant, nebūtų labai didelis siurprizas, nes atitinka tam tikrus Berlinalės kriterijus (pvz. mažiau reprezentuojama kultūra). Kita vertus, gal ir mažiau tikėtina, kad antrus metus iš eilės Auksinis lokys atitektų dokumentiniam filmui. (4/10)

„Mirštantis“ (vok. „Sterben“, rež. Matthias Glasner / Vokietija) (konkursinė programa) – trijų valandų trukmės filmas pasakoja apie disfunkcinę Lunių šeimą. Jų istorijos papildo viena kitą ir susipina tarpusavyje. Tėvas Gerdas ir motina Lisė kamuojami senatvės negalių. Sūnus dirigentas Tomas Berlyne ruošiasi savo draugo kompozitoriaus Bernardo koncerto premjerai  ir bando laviruoti tarp sudėtingų šeiminių santykių – tiek su savo tėvais, tiek su gyvenimo moterimis. Tomo sesuo Elen gyvena neramų gyvenimą, kuriame vienatvę ir nesaugumo jausmą skandina alkoholyje ir nepatvariuose romantiniuose santykiuose. Filmas palengva atskleidžia personažus, jų paslaptis, jausmus vienas kitam, nestokodamas paprasto gyvenimiško humoro, kuris kartais tampa netgi labai rupus. Auksinis lokys? Manome, kad gali šiek tiek pritrūkti, bet kuris nors mažesnis prizas būtų labiau tikėtinas. (7/10)

„Arkadija“ (graik. „Arcadia“, rež. Yorgos Zois / Graikija, Bulgarija, JAV) (programa „Susitikimai“ (angl. „Encounters“) – pakankamai originalus filmas, apie kurį neišeina daug pasakoti neatskleidžiant pagrindinės jo paslapties ir intrigos. Neurologė Katerina ir buvęs chirurgas Janis važiuoja atpažinti lavono. Pasitvirtinus blogiausiems įtarimams, jie nusprendžia pasilikti šiame pajūrio miestelyje, kol bus atliktos visos reikalingos procedūros. Tai filmas apie momentą, kai reikia paleisti tą, kurį myli – ar tai būtų išsiskyrimas, ar mirtis. Nors filmas pakankamai paprastas, režisierius gana tiksliai sudėlioja akcentus, pažaidžia simbolika, žiedine kompozicija, teorija apie tai, kad prisiminimai tėra fikcija. Nors pati mintis ir tema nėra nauja (dėl minėtos siužeto atskleidimo rizikos negalime pateikti konkrečių pavyzdžių), vis tik tokių filmų nėra daug, tad visai smagu matyti. (6/10)

„Keliautojos poreikiai“ (kor. „Yeohaeng pilyo“, rež. Hong Sang-soo) (konkursinė programa) – nors sakoma, kad kiekviena(s) režisierius(-ė) iš esmės kuria vieną ir tą patį filmą, korėjiečiui Hong Sang-soo ši aksioma tinka kaip niekam kitam. Iš esmės visi  jo filmai yra panašūs kaip vandens lašai – juose personažai kalbasi, valgo, na, gal kartais dar šiek tiek kartu pasivaikšto. Viskas, daugiau nieko. Tai naujasis jo filmas yra būtent toks – su begaliniais pokalbiais, užkandžiavimais ir pasivaikščiojimais. Tik šįkart filmą nuskaidrina prancūzų kino žvaigždė Isabelle Huppert – jos vaidinama Iris atsidūrė Pietų Korėjoje ir netradiciniu metodu moko prancūzų kalbos. Savo mokinėms ji nesiūlo vadovėlio – jos kalbasi (angliškai), Iris klausinėja apie jų jausmus, o tada ant lapelio užrašo trumpą akimirkos pajautos reziumė. Filmas skaidrus, vasariškas ir išgrynintas, o identiškų situacijų atkartojimas su skirtingais personažais suteikia netikėto subtilaus komiškumo. Auksinis lokys? Iki jo gal kiek pritruks, nors Hong Sang-soo Berlinalėje yra mėgstamas, tad kuris nors prizas, tikėtina, gali atitekti. (6/10)