Kino piratavimas Lietuvoje – dūris į nugarą patiems žiūrovams

Lygiai prieš savaitę įvyko kino studijai „Lionsgate“ nutiko vienas skaudžiausių įvykių, privedęs prie šimtų straipsnių viso pasaulio kino portaluose ir šoko bangos, skriejančios iš kino mylėtojų ir Holivudo atstovų pusės. Kalbama apie filmo „Nesunaikinami 3“ nutekinimą, kurio pagrindinė pasaulinė premjera numatyta tik rugpjūčio 22 dieną. Tą pačią dieną filmas pasirodo ir Lietuvos kino ekranuose. Jeigu pasaulyje, o tiksliau, tokiose rinkose kaip Kinija, Jungtinė Karalystė, Japonija, Vokietija ar Australija, nelegalus duomenų dalinimasis torrentais yra gana šaltas, tai Lietuvoje šis reiškinys su kiekvienas metais įgauna vis didesnį pagreitį. Nuo to būtent kenčia ne tik filmą atvežę platintojai, tačiau ir tikri kino mylėtojai.

Nemokamai pasižiūrėti vieną ar kitą filmą ištroškę interneto vartotojai net nesusimąsto, kad tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva jie kenkia ne tik tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių litų išleidžiantiems platintojams, bet ir aplinkiniams žmonėms. Jie savo brangų laiką skiria filmų peržiūroms kino teatre, norėdami pasiekti visiškai kitokius, gerokai didesnius įspūdžius nei sėdint namie prieš televizoriaus, ar dar blogiau – kompiuterio ekraną. Tokie žmonės po to drįsta reikšti savo nuomonę apie vieną ar kitą filmą, juostą matę namie, be tinkamos įrangos, galinčios perteikti visą juostos grožį, kurį kūrėjai kūrė būtent pademonstruoti kino teatre. Labiausiai būna keista ir juokinga, jei kalba eina apie fantastinio žanro filmą, kurie dažnai pasižymi efektų gausa. Kaip pavyzdį galima panaudoti prieš metus pasirodžiusį mokslinės fantastikos atstovą, septynių Oskarų laureatą, filmą „Gravitacija“.

Šnekant globaliau, piratai vagia patys iš savęs. Daugelis žmonių pasižiūrėję vieną ar kitą filmą, laukia tęsinio, jei pačioje pabaigoje yra užuominų apie tolesnius herojų likimus ar siužetinės linijos veiksmo pratęsimą. Jie retai suvokia, kad sulaukti tęsinio bus galima tik tokiu atveju, jei filmas atpirks produkcijos išlaidas ir atneš kūrėjams papildomų pajamų. Niekas nenori dirbti tik tam, kad vėliau tektų gailėtis dėl patirtų nuostolių. To nenori ir studijos. Taip pat, finansinis filmo fiasko kartais reiškia vieno ar kito aktoriaus, režisieriaus, prodiuserio karjeros sužlugdymą.

Grįžtant prie Lietuvos rinkos, kuri tėra kaip mažas lašas didžiuliame Holivudinės kino produkcijos vandenyne, labiausiai skausmą dėl piratavimo pasekmių jaučia platintojai. Nemažai filmų, kuriuos rodo kino ekranuose, galima rasti blogos ar pakenčiamos kokybės, o kartais ir aukščiausios raiškos. Žmonės vengia eiti į kinus, nes kam tą daryti, jei filmą galima nemokamai pažiūrėti namuose. Tiesa yra kitokia. Žmonės prijaučiantys internetinėms vagystėms prisideda prie „bado“ kino ekranuose. Filmus vežantys žmonės dešimt kartų pagalvoja, ar verta filmą rodyti Lietuvoje. Omenyje turima ne antrarūšiai filmai, o ilgai laukti, tikrų kino grandų naujausi darbai. Kaip pavyzdį galima paminėti ilgai laiko ispanų režisieriaus Alejandro Gonzaleso Inarritu („Babelis“, „21 Gramas“, „Biutiful“) naujausia darbą „Birdman“, kurio pasaulinė premjera numatyta spalio 4 dieną. Po kino platintojams surengtos specialios peržiūros buvo atsisakyta rodyti šią juostą dėl vienos paprasčiausios priežasties – filmas bus labai nuostolingas mūsų rinkai. Liūdniausia tai, kad darbas išties nuostabus, intelektualus ir verčiantis susimastyti. Šiuo atveju nukentėjo tikri kino mylėtojai, kurie šios juostos pasirodymo laukė ilgus metus.

Nukenčia, žinoma, ne tik nekomercinės juostos, kurias vis sunkiau norima vežti ir rodyti mūsų šalies auditorijai, bet ir didžiausi metų blokbasteriai, kurie pasaulyje kūrėjams neša šimtus milijonų dolerių. Silpnai pasirodęs Lietuvoje „Nepaprastas Žmogus-voras 2“ užsidirbo vos 260 tūkstančius litų, kai tuo tarpu užvakar interneto platybėse pasirodžiusi nelegali kopija buvo atsisiųsta daugiau nei dešimt tūkstančių kartų. Liūdna ir kartu apmaudu, kai į efektų prifarširuotas ir labai gerai išplėtotos siužetinės linijos darbas sunkiai pritraukia į kiną, o nieko vertos ir intelektą bukinančios komedijos renka pilnutėles sales. Tai daug ką pasako ir apie šių dienų kino vartotoją mūsų šalyje. Oskariniai filmai irgi nukenčia nuo internetinių piratų. Visiškai neseniai kino ekranuose buvo galima pamatyti Martino Scorseses „Volstryto vilką“ ir karinę dramą „Išlikęs gyvas“, tačiau filmai nesulaukė didesnės finansinės sėkmės dėl to, kad jau buvo galima atsisiųsti ne itin kokybišką, tačiau įžiūrimą kopiją. Juokina ir erzina dar ir tai, kaip buvo vengiama eiti į kiną žiūrėti filmus, tačiau pasirodžius nelegalioms kopijoms visas internetas tiesiog sprogsta ir pasipila rekomendacijos iš visų pusių. Būtent tokios ne itin džiugios sėkmės kino platintojo atžvilgiu sulaukė kriminalinė drama „Kaliniai“, kuri vien iš didžiausių lietuviškų torrentų puslapių buvo atsisiusta apie 100 tūkstančių kartų. Filmas Lietuvoje sugebėjo surinkti varganus 80 tūkstančių litų. Panašios lemties sulauks dar daugelis kitų filmų, kuriuos pro pirštus praleis žmonės, bet atsiradus interneto platybėse iškels ant pjedestalo, kaip buvo su jau minėtaisiais „Kaliniais“.

Galima pastebėti, kad dėl internetinio piratavimo vengiama pirkti licencinius DVD ar Blu-Ray diskus, o dėl to irgi nukenčia vartotojai, kurie mėgsta pasipildyti savo videotekas. Platintojams neapsimoka savo filmų leisti į skaitmenines laikmenas, nes niekas tiesiog neišpirks tiražo. Taip ir tenka naudotis dvigubai ar trigubai brangesniais „Amazon“ ar „Ebay“, siekiant pasipildyti kolekciją. Kai kurie žmonės dar galvoja, kad jei jie pasižiūri filmą „online“ režime ir susimoka tam tikrą mokestį už peržiūrą, tai jie filmus žiūri legaliai. Galima nuvilti, nes taip nėra. Nė vienas litas nekeliauja į kino platintojo kišenę, iš kurios jis papultų į platesnius vandenis ir nukeliautų tiesiai į studiją, sukūrusią juostą. Geriau jau paaukoti tuos pinigus vargšams, nei internetiniams vagims.

Deja, bet tokia karti ta tiesa. Piratavimas klesti, o mes, kino mylėtojai, turime tenkintis intelektualiais filmais atvežtais vien į festivalius „Kino Pavasaris“ ar „Scanorama“. Ne visada būna patogiai išdėstytas laikas, todėl tokiam įvykiui tenka arba imti atostogas, arba išvis praleisti vieną ar kitą norimą juostą. Net neabejoju, kad greitu metu kinuose teks tenkintis vulgariomis ir visiškai nejuokingomis komedijomis arba vien animaciniais filmais, nes tai vienintelis kino platintojų pajamų šaltinis.

Norisi tikėti, kad atsiras šią problemą suprantančių žmonių, kurie neleis sužlugdyti svajonių apie ateityje Lietuvoje galimai pasirodysiantį „Imax“ kompleksą. Būtent piratavimas ir nulemia tokius kino centrų ir platintojų sprendimus. Akivaizdu, ilgai lauktas ir vyrų auditorijai pritaikytas „Nesunaikinami 3“, kuris mėnesio bėgyje bus atsisiųstas dešimtis tūkstančių kartų, susilauks skaudžios lemties. Norėtųsi paraginti visus piratus nueiti į kino teatrą net ir mačius filmą ir atiduoti duoklę seniems, geriems ir tikriems veiksmo filmų asams ir legendoms. Nevokime iš savęs vienos iš pagrindinių pramogų, kuri teikia džiaugsmą tiek mažiems, tiek dideliems.