Geri dalykai – tik į gera. O geras kinas – tuo labiau. Būtent tokį kiną artimiausias dvi savaites žada 29-asis „Kino pavasaris“, į savo programą sutalpinęs didžiausių kino festivalių perlus, kritikų išgirtus kūrinius, pripažintų meistrų darbus, garbingais apdovanojimais ir nominacijomis nusagstytus filmus ir, žinoma, netikėtus atradimus.
Kaip visada – programa labai plati, laiko ir resursų retai kuriam užteks pažiūrėti ją visą nuo pradžios iki pabaigos, tad nori nenori teks rinktis. O ką rinktis? Teisingiausia vadovautis savo skoniu, savu kino kompasu ir sava uosle. Bet ką daryti, jei nepasitikite savo pasirinkimais ar tiesiog laukiate patarimo iš šalies? Čia trumpai apžvelgsime 16 „Kino pavasario“ filmų, kuriuos jau esame matę – ir tikimės, kad mūsų rekomendacijos padės jums nepasiklysti tarp siūlomų filmų gausos.
REKOMENDUOJAME:
„Visi mes svetimi“ (angl. „All of Us Strangers“) – kaip rašoma užsienio spaudoje, šiam filmui su apdovanojimais labai nepasisekė – vis likdavo būtent tas pirmas už brūkšnio po nominuotųjų. Bet tai jokiu būdu nenumenkina jo vertės, paveikumo ir grožio. Tai itin gražus ir labai liūdnas filmas apie vienatvę, užaugimą, gebėjimą paleisti – net jei tai padaryti labai skauda, ir apie tai, kiek daug mūsų „Ne“ kartais gali reikšti kitiems. Jei per visą festivalį galėtumėte pažiūrėti tik vieną filmą, neabejotinai sakome – tai turėtų būti „Visi mes svetimi“.
„Baltas melas“ (arab. „Kadib abyad“) – vienas gražiausių praėjusių metų dokumentinių filmų, įtraukiantis tiek gana neįprasta forma, tiek siužetine linija, tiek režisierės santykiu su savo pašnekovais – dažniausiai močiute. Siekdama atkurti praeitį ir tam tikra prasme – savo tapatybę, režisierė sukonstruoja gimtojo Kasablankos rajono maketą – tuo ši technika šiek tiek primena Rithy Panhas naudojamas dioramas. Pats pasakojimas apima tiek šeimos, tiek šalies istoriją, tuo pačiu metu yra ir skaudus, ir gilus, ir magiškas ir vaikiškai nekaltas.
„Monstras“ (jap. „Kaibatsu“) – jei patiko Luko Dhonto filmas „Arti“ (angl. „Close“, 2022 m.) ir Thomaso Vinterbergo „Medžioklė“ (dan. „Jagten“, 2012 m.), tai Hirokazu Kore-eda iš trijų skirtingų pasakojimo perspektyvų rezga tarsi savotišką šių dviejų filmų sintezę japonišku stiliumi. Nuomonė apie personažų veiksmus, jų priežastis ir kaltes bežiūrint šį filmą keisis ne kartą, o galutinė filmo panorama susidėlios tik pačioje pabaigoje.
„Mylimiausias mano pyragas“ (pers. „Keyke mahboobe man“) – ką tik iš Berlinalės „Kino pavasarį“ pasiekusi šilta ir jautri iraniečių melodrama. Tai filmas apie vienatvę ir apie meilės ilgesį ir apie tai, kad niekada nesame per seni mylėti. Pagrindinė šio filmo veikėja septyniasdešimtmetė našlė Mahina vieną dieną išdrįsta įsileisti meilę į savo širdį. Ir net jei filmo pabaiga yra gana nesunkiai nuspėjama, tai nesugadina šio filmo grožio ir siunčiamos prasmingos žinutės.
„Kryčio anatomija“ (pranc. „Anatomie d‘une chute“) – „apdovanojimų filmų“ medžiotojai, sukluskite – jei dar kažkokiu būdu nežinote/ negirdėjote – tai, ko gero, labiausiai apdovanotas ir nominuotas filmas visoje šiemetinio „Kino pavasario“ programoje. Vien jau Auksinė Kanų šakelė ir Oskaras už geriausią originalų scenarijų yra labai svarus argumentas pažiūrėti šį filmą. Ir nesigąsdinkite – nors gana dažnai teisminiai filmai būna nuobodūs, režisierė Justine Triet čia sugeba sukurti ir išlaikyti intrigą, o į esminis klausimas taip ir lieka atviras. Vyšnia ant torto šioje dramoje yra puiki vokiečių aktorės Sandros Hüller vaidyba.
„Svajonių atostogos“ (angl. „The Holdovers“) – šis filmas taip pat savo kolekcijoje turi vieną Oskarą (geriausios antro plano aktorės kategorijoje) ir keletą kitų apdovanojimų bei nominacijų. Juokaujant šį filmą galima būtų trumpai pristatyti kaip liūdnesnę (ir „vyresnę“) „Vienas namuose“ (angl. „Home Alone“) versiją. Ir nors nemaža dalis filmo laikosi ant klasikinio „nuo neapykantos iki…“ (na, gal ne meilės, bet bent jau tarpusavio supratimo), vis tik akcentai čia sudėlioti teisingai ir žiūrėti neprailgsta. Personažai – vienas kitam ir žiūrovams – atsiveria palaipsniui, tarsi lupant sluoksnį po sluoksnio. Jautrus filmas, vertas žiūrovų dėmesio.
„Femme“ – vienas ryškesnių pernykštės Berlinalės filmų. Tai filmas, pasakojantis originalią keršto istoriją ir atskleidžiantis homofobijos šaknis. Puikiai išlaikoma įtampa, kurią dar sustiprina garso takelis. Šis filmas, kurio centre atsiduria drag artistas Džiulsas ir jo užpuolikas Prestonas – tai įtempta, bet kartu jautri istorija, kurioje žiūrovai žino daugiau, nei kai kurie personažai.
LABIAU TAIP, NEI NE:
„Kalėjimo prižiūrėtoja“ (šved. „Vogter“) – dar vienas filmas iš šiemetinės Berlinalės. Įtemptas psichologinis trileris apie idealistės kalėjimo prižiūrėtojos Evos ir vieno iš nuteistųjų – jauno vyro iš Evos praeities – santykį. Filmas gana ilgai išlaiko intrigą, kol paaiškėja, kas iš tikrųjų juos sieja, o dėl nevaldomų Mikelio agresijos priepuolių įtampa išlieka iki pat pabaigos. Žinoma, filmo kokybę smukdo nemažai nerealistiškų situacijų ir detalių, kurios tikrovėje tiesiog nebūtų įmanomos, bet daug ką atperka per visą filmą išlaikoma psichologinė įtampa.
„Interesų zona“ (angl. „The Zone of the Interest“) – gausiai įvairiems apdovanojimams nominuotas ir ką tik du Oskarus (geriausio garso ir geriausio tarptautinio filmo kategorijoje) pelnęs filmas savo kelionę pradėjo pernai Kanuose. Šio filmo genialumas sukuriamas kontrastu, kuris iš esmės didžiąja dalimi yra netgi nutylimas – tai paliekama patiems žiūrovams, nes daugiausiai čia vaizduojamas idiliškas vokiečių karininko šeimos gyvenimas name su sodu, daržu, baseinu, krykštaujančiais vaikais… anapus Aušvico koncentracijos stovyklos tvoros. Ir tik fantasmagoriniai tamsūs pasakški intarpai neleidžia nugrimzti į tą idilę, kuria filmo personažai nesibodėdami mėgaujasi. Rinkitės, jei vertinate originalius, neįprastus filmus, arba tuos, kur daug kas priklauso nuo žiūrovo, bet jei su fantazija (ir istorijos žiniomis) nekažką, paprastos buitinės scenos įspūdžio nedaro, o apdovanojimai neimponuoja, tuomet šis filmas – ne jūsų interesų zona.
„Labirintai“ (angl. „Passages“) – ši santykių drama dėmesį turėtų visų pirma patraukti aktorių Franzo Rrogowskio, Adèlės Exarchopoulos ir Beno Whishaw pavardės. Čia mezgasi labai sudėtingi meilės, sekso, romantikos, santykių ir melo daugiakampiai. Personažai dažnai stebina tiek savo nuoširdžiais prisipažinimais, tiek savotišku naiviu tikėjimu, kad kažkaip vis tik pavyks užsėsti abi kėdes. Ne stebuklai, bet pasiilgusiems europietiškos santykių dramos turėtų patikti. Bet jei ilgos ir atviros sekso scenos kino ekrane vargina ar priverčia jaustis nepatogiai – tuomet šis filmas nebus tinkamiausias pasirinkimas.
„Marso ekspresas“ (pranc. „Mars Express“) – animacinis mokslinės fantastikos filmas – tikrai ne vaikams. Apie robotus androidus, robotus hibridus, kasdienius reisus į Marsą, tarpplanetinius nusikaltėlius. Filme netrūksta veiksmo, intrigos ir įspūdingų vaizdų. O vienos paslapties atskleidimas pagrindinius personažus veda dar toliau ir giliau. Gana įdomi ateities vizija, galinti sudominti mokslinės fantastikos gerbėjus. Didžiausias trūkumas – šis filmas, be įspūdingų veiksmo scenų ir ateities fantastikos – daugiau po savęs nelabai ką palieka. Tad jei norisi ko nors daugiau nei įspūdingi blasterių susišaudymai, gali tekti šiek tiek nusivilti.
„Šunų pjautynės“ (pranc. „Les meutes“) – labiau patyrusiems sinefilams šis filmas kažkuo turėtų priminti Abbaso Kiarostamio „Trešnių skonį“ (pers. „Ta’m-e gilās“, 1997 m.) – žinoma, šįkart personažų tikslai ir motyvai ne tokie išgryninti (ir, jei galima taip įvardyti – skaidrūs bei nekalti) kaip minimoje klasikoje, bet panašumų tikrai galima rasti. Kita vertus, jei jus erzina, kai personažai elgdamiesi kaip tik nori, bet ne pagal civilizuoto pasaulio taisykles ir sveiko proto logiką, patys sau prisidaro problemų, o paskui per visą filmą bando jas išspręsti, tai šis filmas irgi nesužavės.
LABIAU NE, NEI TAIP:
„Aš čia kapitonas“ (it. „Io capitano“) – Oskarui geriausio tarptautinio filmo kategorijoje nominuotas italų režisieriaus Matteo Garronės filmas – jei renkatės pagal apdovanojimų ir žinomų pavardžių kriterijus, šis filmas gali pasirodyti patrauklus. Vis tik tema (nelegali afrikiečių migracija į Europą) nėra nauja ir atrodo pavėlavusi bent keletą metų, o pats filmas, neskaitant poetiško vizijos epizodo dykumoje, nieko daugiau nei tik migrantų vargus (kuriuos, beje, jie patys ir susikuria), nepasiūlo. Verta pažiūrėti, jei domina ši tema, bet, kita vertus, tai ne pats geriausias jos pavyzdys. O grįžtant prie Oskarų nominacijų – Akio Kaurismäkio „Nukritę lapai“ (suom. „Kuolleet lehdet“, 2023 m.) šiemet jos buvo daug vertesni.
NEREKOMENDUOJAME:
„Šventasis pagrobimas“ (it. „Rappito“) – kažkodėl paskutiniu metu – neskaitant vienos kitos išimties – susidaro vis stiprėjantis įspūdis, kad kostiuminis/ istorinis kinas yra mirštantis/ miręs žanras. Dauguma naujausių šio žanro filmų yra ne kas kita kaip tik gražus, bet visiškai negyvas maskaradas. Toks yra ir šis filmas, pasakojantis iš žydų šeimos į popiežiaus perkelto apkrikštyto berniuko istoriją. Jei esate iš tų, kuriems užtenka gražių dekoracijų ir kostiumų – šis filmas atitiks lūkesčius. Bet jei vis tik norite šio to daugiau – rinkitės ką nors kita.
„Olfos dukterys“ (pranc. „Les filles d‘Olfa“) – vėlgi, šiuo filmu galėtų susigundyti nominacijų ir apdovanojimų „medžiotojai“. Bėda ta, kad iš pradžių nemažai žadanti, ilgainiui ši juosta tampa pretenzinga kalbančių galvų dokumentika, dar apnarstyta islamiškais moraliniais pančiais. Rekomenduojame rinktis ką nors kita.
„Marijos tyla“ (lat. „Marijas klusums“) – bendras Latvijos ir Lietuvos filmas – ką tik iš šiemetinės Berlinalės. Šio juodai balto filmo centre atsiduria latvių kino ir teatro primadona Marija Leiko, atkeliavusi į sovietinę rusiją ieškoti savo dukters. Istorinis biografinis filmas bando atskleisti šios moters tragišką likimą ir parodyti režimo baisumus, tačiau tai taip ir lieka pastangomis, o dauguma scenų ir scenografijos atrodo labiau kaip demonstracinės, o ne natūralios – t.y. turinys čia tarnauja formai, o ne atvirkščiai. Taip pat filme daug seniems (o gal tik rusų?) filmams būdingo patoso, tuščio susierzinimo, šaukimo. Verčiau rinkitės ką nors kita.
„Iva“ (vok. „Ivo“) – labai šviežias filmas iš ką tik pasibaigusios Berlinalės. Vis tik festivalio lygio jis nelabai traukia – siužetas – buitinis, scenarijus ir režisūra – nuliniai, emociniai akcentai, neskaitant vieno netikėto proveržio – nesudėlioti, aplinkybės ar ištisos scenos – savitikslės ir neturinčios įtakos nei tolesniam vyksmui, nei bendrai visam filmui (pvz., tai, kad pagrindinė veikėja Iva yra užmezgusi romaną su savo draugės ir pacientės sutuoktiniu). Tikrai negaiškite laiko ir verčiau rinkitės ką nors kito.
