Kinas – stipri priemonė plačiai kalbėti apie tai, kas aktualu, apie tai, kas svarbu, apie tai, kas skauda. Todėl natūralu, kad tarptautiniai kino festivaliai, kur septintojo meno koncentracija yra didžiulė, negali likti nuošaly. Kinas – tai ne tik menas ir grožis, ne tik iššūkiai, taisyklių laužymas ar saviraiškos laisvė, tačiau ir dabarties akimirkos atspindys.

Toks yra ir Berlyno kino festivalis, kuris šiemet jautriai reaguoja į du didelius pasaulio skaudulius – rusijos karą Ukrainoje ir žmogaus teisių pažeidimus Irane. Šioms temoms ir šių šalių filmams skirta nemažai vietos įvairiose Berlinalės programose.

Kita dėmesio dalis sufokusuota į Baltijos šalis, kurios yra pagrindinės Berlyno kino mugės „žvaigždės“. Nors, kaip šiek tiek ironiškai pastebi šią reprezentaciją reklamuojantys plakatai, kitoje tvoros pusėje žolė visada žalesnė, vis tik smagu pasidžiaugti ir tokiu išskirtiniu dėmesiu, ir šio mūsų regiono potencialu – ir ne tik kaip filmavimo aikštelių.

O antradienį Berlyne apsilankė netgi pats Stevenas Spielbergas – jam įteiktas garbės apdovanojimas už viso gyvenimo kūrybą, stebint 1600 žiūrovų, kurie šiam kino meistrui plojo stovėdami. Maža to, pagiriamąją kalbą jam sakė ne kas kitas, kaip „U2“ grupės lyderis Bono.

„Mes labai džiaugiamės, kad kino teatrai vėl pilni, kad žiūrovai vėl gali kartu mėgautis kinu ir kad festivalis vėl yra jaudinančių patirčių, įkvepiančių susitikimų ir gyvų pasidalijimų įspūdžiais vieta“, pakomentavo festivalio direktorė Mariëtte Rissenbeek ir meno vadovas Carlo Chatrianas.

Iki trečiadienio, vasario 22 d., ryto į festivalio filmus buvo parduota 26700 bilietų. Salės užpildomos labai gausiai – lankomumas vidutiniškai siekia 90 proc., kai kurie seansai užpildomi ir visu 100 proc.

Vasario 20 d., pirmadienis

„Totemas“ (isp. „Totém“, rež. Lila Avilés / Meksika, Danija, Prancūzija) (konkursinė programa) – tai filmas, apimantis vieną dieną, kurią septynmetė Sol praleidžia savo senelių namuose, padėdama ruoštis šventei, skirtai sergančiam mergaitės tėčiui. Sol įsisuka į gausybės giminaičių ir pasiruošimo darbų chaosą, bando ištaikyti akimirkų pabūti su tėčiu. Tai lėtas filmas be ryškesnio siužeto, palengva ir niuansuotai rodantis pagrindinės veikėjos jauseną ir santykį su aplinka. Vis tik tas lėtumas ir chaosas trukdo šį filmą vertinti aukščiau nei  vidutiniškai. (6/10)

„Lėlių vežimo teatras“ (pranc. „Le Grand chariot“, rež. Philippe Garrel / Prancūzija, Šveicarija) (konkursinė programa) – kaip per spaudos konferenciją prisipažino filmo režisierius, ši juosta šiek tiek autobiografinė, nors kartu ir ne visai. P. Garrelio tėvas buvo lėlininkas, vėliau perėjęs į aktorystę, tad tam tikrų asmeninių detalių šiame filme, pasakojančiame apie šeimą, kuriai priklauso lėlių teatras, galima nesunkiai atrasti. Be to, P. Garrelis čia įdarbina savo vaikus – Louis, Leną ir Estherą (filme vienintelė pasirinko kitą vardą ir jame vadinama Marta). Tai gana paprastas, bet jaukus pasakojimas apie šeimos ryšius, tradicijų tęstinumą ir tuo pačiu – vaikų teisę rinktis savą gyvenimo kelią. (6/10)

„Ankstesni gyvenimai“ (angl. „Past Lifes“, rež. Celine Song / JAV) (konkursinė programa) – Nora ir Hae Sungas yra artimi draugai, netgi jaučia vienas kitam simpatiją, tačiau Noros šeima palieka Korėją ir emigruoja į Kanadą. Po dvylikos metų Hae Sungas susiranda Norą per socialinius tinklus ir jie atnaujina bendravimą, kol Nora paprašo pertraukos. Praėjus dar dvylikai metų jie susitinka Niujorke. Tai filmas apie santykius ir galimybes, galimus gyvenimo scenarijaus variantus – išsipildančius ir netampančius realybe. Filmas visiškai paprastas, bet lengvi filosofiniai pamąstymai jam suteikia papildomo svorio. (7/10)

Vasario 21 d., antradienis

„Muzika“ (angl. „Music“, rež. Angela Schanelec / Vokietija, Prancūzija, Serbija) (konkursinė programa) – iš vienos pusės, būtų galima šį filmą įvardyti kaip modernią Edipo mito interpretaciją. Tačiau tas modernumas – labai sąlyginis. Taip, filmo veiksmas perkeltas į šiuos laikus, tačiau visas vyksmas yra labai statiškas. Žodžiu, iš tų filmų serijos, kur gamtos vaizdams ir vandens čiurlenimui skiriamas didžiausias dėmesys, visa kitą paliekant truputį nuošalėje. Na, čia dar turime tokius truputį keistus muzikinius intarpus (nors vargiai šią juostą būtų galima laikyti miuziklu). (5/10)

„20 000 bičių rūšių“ (isp. „20.000 especies de abejas“, rež. Estibaliz Urresola Solaguren / Ispanija) (konkursinė programa) – šis filmas dar kartą primena apie lyčių stereotipų žalą ir visuomenėje vis dar labai stiprią netoleranciją visiems tiems, kas savo esatimi neįtelpa į binarę lyčių sistemą. Aštuonmetė Koko kankinasi, kai aplinkiniai į ją kreipiasi ne taip, kaip ji norėtų. Nors Koko mama yra pakankamai liberali, vis tik kitiems aplinkiniams dažnai tenka aiškinti, kodėl Koko taip rengiasi ar elgiasi, bei atsakinėti į klausimus, kas Koko iš tiesų yra – berniukas ar mergaitė. Tačiau vasara pas giminaites Baskijoje daug ką pakeis – tiek Koko, tiek jos mamos gyvenime. Tai filmas apie stereotipus ir kartais tiesiog aklą jų laikymąsi, nepaaiškinamą jokia logika, apie tai kad tam tikram visuomenės susitarimui teikiamas didesnis dėmesys nei konkretaus asmnes laisvė ir laimė būti tokiu, kokiu norisi būti. (7/10)

„Blogas gyvenimas“ (port. „Mal viver“, rež. João Canijo / Portugalija, Prancūzija) (konkursinė programa) – truputį ironiškas pasakojimas apie disfunkcinę šeimą, kuriai priklauso viešbutis. Filmo centre – moteriška giminės linija ir skirtingų jos atstovių sutrūkinėję tarpusavio ryšiai. Galbūt idėja ir nebloga, tačiau kaip filmo pradžioje sužinoma, kad Piedadė (akt. Anabela Moreira) nesutaria su suaugusia dukra Salome (akt. Madalena Almeida), kurios tėvas neseniai mirė, ir savo motina, Salomės močiute Sara (akt. Rita Blanco), taip iš šito taško ir nepajudama per visą filmą. Intrigos nebuvimas, tų pačių konfliktų eskalavimas vėl ir vėl iš naujo verčia nuobodžiauti žiūrint šį filmą. (4/10)

„Vandenyje“ (kor. „Mul-an-e-seo“, rež. Hong Sangsoo / Pietų Korėja) (programa „Susitikimai“ (angl. „Encounters“) – apie Hongo Sangsoo filmus, ko gero, galima pasakyti, kad jei matei vieną, tai matei visus. Režisierius lieka ištikimas sau ir savo naujausią kūrinį konstruoja įprastai – iš dialogų ir valgymo scenų. Šįkart jo personažais tampa trys jauni draugai, kurių vienas ketina kurti filmą, bet kol kas neranda siužeto. Pokalbiai su draugų pora, pasivaikščiojimai po salą, valgis – visas filmas yra tai ir apie tai. Pradedantis režisierius su tokiu kūriniu greičiausiai būtų pasiųstas velniop, bet Hong Sangsoo gali sau leisti kurti būtent tokį kiną. Vis tik šįkart nieko kabinančio nėra, be to vargina didžiąja dalį filmo „išplaukęs“ vaizdas. (5/10)

Vasario 22 d., trečiadienis

„Raudonas dangus“ (vok. „Roter Himmel“, rež. Christian Petzold / Vokietija) (konkursinė programa)– grakštus (gal net dvigubas) įrodymas, kad genialu tai, kas paprasta, pasakojantis apie savaitgalį prie Baltijos jūros. Rašytojas Leonas (akt. Thomas Schubert) su draugu – būsimu fotografu – Feliksu (akt. Langston Uibel) atvyksta į šio tėvų namą prie jūros. Tačiau Leono nuotaika subjūra dar nepasiekus kelionės tikslo – pakeliui sugenda automobilis, aplink siaučia miškų gaisrai, be to, jiedu sužino, kad laiką leis ne vieni – name apsistojusi ir mergina Nadja (akt. Paula Beer), o pačiam Leonui sunkiai sekasi dirbti su rankraščiu. Kol kiti mėgaujasi saule ir jūra, o Leonas varto akis ir nuolat burba, gaisro pavojus tampa vis artimesnis. Tai paprastas, realistiškas, jautrus pasakojimas, žavintis dėmesiu detalėms, kasdienybės humoru ir subtiliai perteiktais nuotaikų niuansais. (7/10)

„Limbas“ (angl. „Limbo“, rež. Ivan Sen / Australija) (konkursinė programa) – filmas, po kurio vienintelis kylantis klausimas: „Kodėl?“, galiojantis tiek filmo siužetui, tiek apskritai pačiam filmui. Tai pasakojimas apie detektyvą Treivisą Harlį (akt. Simon Baker), kuris po dvidešimties metų bando atnaujinti jaunos aborigenės dingimo bylą. Natūralu, kad praėjus tiek laiko gyvų ar ką nors reikšmingo prisimenančių liudytojų likęs vienas kitas, o svarbūs įrodymai ant kelio nesimėto. Treivisas bando užmegzti ryšį su dingusiosios artimaisiais, tačiau tai nelengva padaryti tiek dėl jų požiūrio į policiją apskritai, tiek dėl rasinių skirtumų. Vis tik šį filmą galima pagirti už vizualinę pusę – juodai balta juosta ir įspūdingi Australijos dykumų vaizdai truputį kilsteli šio filmo vertę. (5/10)

„Menų akademija“ (kin. „Yìshùjiā 1994“, rež. Liu Jian / Kinija) (konkursinė programa) – animacinis filmas apie grupelę menų akademijos studentų dešimtajame dešimtmetyje. Jaunuoliai diskutuoja apie meną, kaip reiškinį, tradicijų svarbą ir modernumo siekį. Jie bando atrasti save, savo kelią, savo principus ir vietą pasaulyje tarp Kinijos ir Vakarų. Animacija realistiška, tačiau gana statiška ir „plokščia“, personažai ne itin gerai atskleisti ir suvaldyti – galbūt labiau reikėjo koncentruotis į vieną ar du iš jų. (4/10)

„Pilis“ (isp. „El castillo“, rež. Martin Benchimol / Argentina, Prancūzija) (Panorama) – doku-drama, kurioje susipina vaidybinio ir dokumentinio kino elementai. Čia pasakojama apie Justiną ir jos suaugusią dukrą Aleksiją, gyvenančias didžiuliame apgriuvusiame name, kurį Justina paveldėjo iš ankstesnės savininkės su sąlyga niekada neparduoti. Kažkur nuošaliai miškų apsupty stūksantis rūmas griūva, tačiau Justina neturi pinigų jam remontuoti, o Aleksija planuoja keltis į Buenos Aires dirbti mechanike. Savaitgaliais namą dar užplūsta velionės savininkės giminaičiai, kurie čiabuvių kilmės Justiną tebelaiko savo tarnaite ir nepaiso fakto, kad namas jiems nebepriklauso. Justina ir Aleksija filme vaidina pačios save. (6/10)