Berlynas vėl gyvena kinu. Po pandemijos sukeltų trikdžių kino šventė grįžo Vokietijos sostinę pilna apimtimi. Vėl viskas kaip buvo įprasta anksčiau – žiūrovai, užpildantys sales, filmų komandos, pristatančios savo kūrinius, spaudos konferencijos, raudonasis kilimas ir visa kita.

Turbūt nieko keisto, kad ir Berlinalės organizatoriai akcentuoja kino bendrystės svarbą – tą jausmą, kai kartu su minia nepažįstamųjų žiūri tą pat filmą ir kartu dalijiesi emocijomis. Būtent tokia ypatingai jauki ir – jei taip galima įvardyti – bendruomeniška atmosfera tvyrojo per filmo „Blackberry“ peržiūrą, salėje sėdint režisieriui ir šio filmo aktoriams. Nuotaikos nesugadino net ir netikėtas incidentas, kai kažkam iš žiūrovų skubiai prireikė medikų pagalbos – ji buvo operatyviai suteikta ir visi vėl galėjo kartu tęsti filmo peržiūrą.

Tad kas sukasi šiemetinės Berlinalės ekranuose? Kol kas užsienio kritikai palankiausiai vertina Celine Song filmą „Ankstesni gyvenimai“ (angl. „Past Lives“), stipriai atsiplėšusį nuo kitų kandidatų į Auksinį lokį (3,6 iš 4); toliau rikiuojasi „Bokštas be šešėlio“ (kin. „Bai ta zhi guang“) (2,6), „Gerumo išlikimas“ (angl. „The Survival of Kindness“) ir „Vyrodromas“ (angl. „Manodrome“) (po 2,4), „Kada nors mes vienas kitam viską papasakosim“ (vok. „Irgendwann werden wir uns alles erzählen“), „Blackeberry“ ir „Disko berniukas“ (angl. „Disco Boy“) (po 2,3), o mažiausiai balų surinko „Ingeborga Bachman. Kelionė į dykumą“ (vok. „Ingeborg Bachmann – Reise in die Wüste“) (2,1).

Pateikiame trumpą apžvalgą ir savus įvertinimus.

Vasario 17 d., penktadienis

„Gerumo išlikimas“ (angl. „The Survival of Kindness“, rež. Rolf de Heer / Australija) (konkursinė programa) – poetiška ir gražiai nufilmuota juosta seka bevardę Juodąją moterį, vidury dykumos paliktą narve. Ji randa būdą išsilaisvinti ir tęsia savo kelionę. Gamtos grožis čia kontrastingai kaitaliojamas su atgrasiais vaizdais, gyvybingumas – su mirties simboliais. Vis tik to nepakanka, nes siužeto šiame filme nėra, o klajojimas iš taško A į tašką B, neturintis jokios įtakos tęstinumui, tampa gerokai nuobodus. (5/10)

„Kada nors mes vienas kitam viską papasakosim“ (vok. „Irgendwann werden wir uns alles erzählen“, rež. Emily Atef / Vokietija) (konkursinė programa) – filmas, nukeliantis į 1990 m. vasarą, kai visai neseniai susijungusios Vokietijos kaime ima skleistis meilės istorija. Devyniolikmetė Marija gyvena pas savo vaikino Johaneso tėvus, jaunuoliai planuoja ateitį, tačiau viskas pakrypsta netikėta linkme, kai Marijos dėmesį patraukia kaimynystėje gyvenantis Heneris – daug vyresnis, dažnai šiurkštus, tačiau giliai viduje – jautrus ir sulaužytas žmogus. Tokių ir panašių istorijų tiek kine, tiek literatūroje galima rasti daugybę, tad E. Atef nepasiūlo nieko ypatingo, vis tik galima pagirti už vizualiką ir emocijų perteikimą (6/10)

„Aš ją sugalvojau“ (angl. „She Came to Me“, rež.Rebecca Miller / JAV) (Berlinalės Specialioji Gala programa) – jei praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis Holivude buvo neabejotina romantinių komedijų klestėjimo viršūnė, dabar šis žanras kiek priblėsęs. Tačiau R. Miller serviruoja būtent tai – romantinę komediją (gal netgi dvigubą) su visais jos privalomais atributais. Istorija sukasi apie kūrybinę krizę išgyvenantį kompozitorių (akt. Peter Dinklage), kurio mūza netikėtai tampa… vilkiko kapitonė (akt. Marisa Tomei), o šeimoje tenka spręsti Romeo ir Džiuljetos vertą dramą. Gal kiek ir banalokas ir neįtikinantis, bet vis tiek smagiai nuteikiantis filmas, kurio pagrindinė stiprybė – stiprus aktorių kolektyvas (prie jau paminėtų dar pridėkim Osaro laureatę Anne Hathaway), sukuriantis ryškius personažus, ir dėmesys išraiškoms, žvilgsniams ir detalėms. (6/10)

„Blackberry“ (rež. Matt Johnson / Kanada) (konkursinė programa) – buvo laikai, kai mobilieji telefonai buvo tiesiog mobilieji telefonai. Tačiau jau tuo metu buvo žmonių, kurie suprato – kas pirmasis sugebės perkelti elektronin paštą į telefoną, tas žengs didžiulį technologinį žingsnį į priekį. Šis filmas – tai pasakojimas apie pirmąjį išmanųjį telefoną „Blackberry“ ir jo kūrėjus. Jei šios istorijos būtų ėmęsis Davidas Fincheris, jis būtų sukūręs panašią nuobodybę kaip „Socialinis tinklapis“ (angl. „Social Network“, 2010 m.), tačiau M. Johnsonas, pats suvaidinęs vieną iš „RIM“ įkūrėjų – Douglasą Freginą – čia pateikia įtraukiančią ir neretai nusikvatoti priverčiančią juostą, su ryškiais (nors gal kiek ir šaržuotais) personažais ir puikiu garso takeliu, net jei visa ko pabaiga ir ne tokia smagi. Tiesa, vis tik filmo pirmoji pusė yra stipresnė, joje geriau pagautas ritmas, antrojoje pusėje tiek „Blackberry“ kompanijoje, tiek pačiame pasakojime sklando jau gerokai kitokios nuotaikos. (6/10)

Vasario 18 d., šeštadienis

„Vyrodromas“ (angl. „Manodrome“, rež. John Trengove / JAV) (konkursinė programa)– ši juosta pasakja apie gyvenime gerokai pasimetusį jauną vyrą Ralfą (akt. Jesse Eisenberg), kurį slegia finansinės problemos, draugė laukiasi kūdikio, o jis pats gal kiek netikėtai atsiduria savotiškoje vyriškumo sektoje. Tai filmas, iš pradžių, atrodo, turintis potencialo, tačiau išsitaškantis amerikietišku būdu ir nesugebantis nei sukurti tolygios intrigos, nei ištransliuoti pagrindinės žinutės. Viena vertus – toksiškas maskulinizmas yra problema, atsisukanti prieš pačius vyrus, ir tai iš dalies stengiamasi parodyti šiame filme. Iš kitos pusės – kaip nepakeliamai sunku būti nėščios moters vyru, kai trūksta pinigų, bet norisi visokių niekniekių, – ir, tai, pardon, neturi nieko bendra su lyčių stereotipais – tik su suaugusio žmogaus gebėjimu prisiimti atsakomybę, kad ir kokios lyties jis/ ji bebūtų. (4/10)

„Pasitikit ateitį!“ (angl. „Kiss the Future“, rež. Nenad Cicin-Sain / JAV, Airija) (Berlinalės Specialioji Gala programa) – „Nesakau, kad dainos gali sustabdyti karą. Bet jei susirenka pakankamai dainuojančių žmonių, kad baigtųsi beprotybė, ji baigiasi“. 1992 – 1996 m. serbai laikė apsiautę Sarajevą, rinkdavosi jo gyventojus gyvais taikiniais, o kitoms šalims už bandymą įsikišti grasino Trečiuoju pasauliniu karu. Tomis sąlygomis, kai trūko maisto, vandens, elektros ir kitų būtiniausių dalykų, kai kiekvienas išėjimas iš namų galėjo baigtis mirtimi, Sarajevo gyventojams muzika tapo šviesuliu, padėjusiu išgyventi. Šis filmas pasakoja apie ryšį, užsimezgusį tarp apsiausto Sarajevo ir grupės „U2“. Ir nors yra ne vienas dokumentinis filmas, pasakojantis būtent šią istoriją, šis tai daro jautriai, emocionaliai ir gražiai susiedamas su dabarties realijomis. (8/10)

„Disko berniukas“ (angl. „Disco Boy“, rež. Giacomo Abbruzzese / Prancūzija, Italija, Belgija, Lenkija) (konkursinė programa) – esi tai, ką žudai, arba aš esi tu. Hipnotiškas, išplaukiantis, magnetiškas filmas, daugiau einantis per potyrius, nei per logiką ar kokias nors taisykles. Filmas, apie susijusias sielas, net jei tas ryšys labai keistas, tragiškas ir netikėtas. Tai pasakojimas apie baltarusį Aleksejų (akt. Franz Rogowski), nelegaliai atsidūrusį Prancūzijoje ir patekusį į svetimšalių legioną ir nigerietį Jomo, Nigerio Deltos pasipriešinime kovojantį su naftos kompanijomis. Net jei galima rasti ne vieną logikos spragą, bendra anapusybės jausena ir hipnotizuojantis garso takelis jas kompensuoja. (7/10)

Vasario 19 d., sekmadienis

„Sisi ir aš“ (vok. „Sisi & ich“, rež. Frauke Finsterwalder / Vokietija, Šveicarija, Austrija) (Panorama) – Austrijos imperatorienės Elisabethos, dar žinomos Sisi vardu, asmenybė vėl išgyvena naują populiarumo bangą. Pernai pasirodė filmas „Korsažas“ (angl. „Corsage“), kuriame ją įkūnijo Vicky Krieps. F. Finsterwalder iš esmės pasakoja apie tą patį Sisi gyvenimo periodą – paskutinius metus, tik daro tai daug gyviau, drąsiau ir su nemenka humoro doze, kurią padeda įgyvendinti vokiečių aktorė Sandra Hüller, šiame filme suvaidinusi Sisi freiliną Irmą (pačią imperatorienę šiame filme įkūnija Susanne Wolff). (7/10)

„Ingeborga Bachmann – kelionė į dykumą“ (vok. „Ingeborg Bachmann – Reise in die Wüste“, rež. Margarethe von Trotta / Šveicarija, Austrija, Vokietija, Liuksemburgas) (konkursinė programa) – pasakojimas apie du talentingus žmones – vokiečių poetę Ingeborgą Bachmann ir šveicarų rašytoją Maxą Frischą ir juos jungusį ryšį. Deja, ne itin sėkmingą – išaugusį į pavydo scenas, savininkiškumą, savanaudiškumą ir kito laisvės ribojimą. Galbūt tinkamas vaistas, norint nuo jų pagyti – ta spontaniškas pabėgimas į dykumą? Joje Ingeborga pasakoja savo istoriją jaunam meilužiui, su kuriuo kartu braido po smėlį ir naktį skaičiuoja žvaigždes. (7/10)

„Seneka“ (angl. „Seneca – on the Creation of Earthquakes“, rež. Robert Schwentke / Vokietija, Marokas) (Berlinalės Specialioji Gala programa) – kinas – vis tik brangus malonumas, ypač, jei norisi kurti istorinį. O jei to noro nesumažina faktas, kad biudžetas, šiaip ar taip, gerokai ribotas, tai turime maždaug tai, ką pristato R. Schwentke. Kaip galima nesunkiai nuspėti iš pavadinimo, šio filmo centre atsiduria filosofas ir Romos senatorius Liucijus Anėjus Seneka (akt. John Malkovich), kuriam jo auklėtinis Neronas, įtardamas sąmokslo rezgimu, įsako nusižudyti. Filme nevengiama akivaizdžių anachronizmų (pvz. akiniai nuo saulės, džinsai, šiuolaikiniai marškinėliai), kuriama absurdo atmosfera. Tiesa, filme labai daug dialogų ir monologų, todėl galima justi ir statišką teatro prieskonį, kuris, kartais, beje, atvirai deklaruojamas. Vis tik čia yra kažkas, kas truputį kabina, todėl filmas nusipelno bent jau vidutinio įvertinimo. (5/10)