Tarptautinis Berlyno kino festivalis priartėjo prie pabaigos. Parodyta gausybė filmų, surengta aibė klausimų – atsakymų sesijų, spaudos konferencijų, išdalyta daugybė interviu ir autografų, raudonuoju kilimu žingsniavo ryškios kino pasaulio žvaigždės, o festivalį nušviečiantys žurnalistai parengė ne vieną straipsnį ir reportažą. Tačiau, ko gero, dar svarbiau tai, kad festivalis dovanojo tiek daug potyrių ir emocijų – gal nebūtinai vien tik pozityvių, bet, kita vertus, tai tik dar labiau sustiprina malonių atradimų vertę.

„Screen“ skelbiamo konkursinės programos reitingo antroje vietoje atsidūrė lėta bedialogė taivaniečio Tsai Ming-liango juosta „Dienos“ (kin. „Rizi“). Pirmoje anot kritikų vertinimų ir išlieka Elizos Hittman drama „Niekada, retai, kartais, visada“ (angl. „Never Rarely Sometimes Always“), trečioje – Christiano Petzoldo romantinis filmas „Undinė“ (vok. „Undinė“).

„Buvau kine“ vertinimu, favoritų trejetas būtų toks: „Undinė“, „Nėra jokio blogio“ (fars. „Sheytan vojud nadarad“) ir „Bėganti moteris“ (kor. „Domangchin yeoja“). Žinoma, taip pat negalima pamiršti ir prancūziškos komedijos „Ištrinti istoriją“ (pranc. „Effacer l‘istorique“), kurios režisierius   garsiai pareiškė, kad be Auksinio lokio iš Berlyno niekur nevažiuos.

Trumpai apžvelgiame likusius matytus Berlinalės filmus.

Vasario 27 d.

„Dienos“ (kin. „Rizi“) (konkursinė programa) – lėtas ir statiškas filmas, apie dviejų vyrų kasdienybę. Kamera rodo įprastinę kasdienę rutiną – miegą, prausimąsi vonioje, maisto ruošimą, aplinkos stebėjimą, masažą, seksualinius santykius. Šis bedialogis filmas kartais atrodo kaip vos vos judančių vaizdų lėta kaita. Pakankamai netradicinis sprendimas, tačiau pats filmas yra iš tos serijos, kai forma laimi prieš turinį. 5/10

„Šarlatanas“ (ček. „Šarlatan“) (Berlinalės specialioji programa)– lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas pasakoja mažai žinomą istoriją apie čekų herbologą Janą Mikolašeką, plačiai pagarsėjusį gebėjimu nustatyti pacientų negalavimus vien iš šlapimo mėginio vizualinės analizės. Mikolašeko gyvenimas klostėsi tarp dviejų pasaulinių karų, skirtingų totalitarinių režimų ir besikeičiančių politinių vėjų. Gana tvarkinga biografinė juosta, įsimintina Ivano Trojano vaidyba, įvairiapusiškai konstruojamas pagrindinio personažo portretas, tačiau kiek silpnoka filmo pabaiga. 6/10

„Dvaras“ (rum. „Malmkrog“) („Encounters“ programa) – rumunų režisieriaus Christi Puiu filmas, rodantis vieną dieną iš XIX a. Rusijos aukštuomenės gyvenimo. Erdviame dvare susirinkę svečiai visą dieną diskutuoja religijos, politikos, kultūros, civilizacijos, žmonių lygybės ir kitais klausimais. Kuo toliau, tuo diskusijos intensyvėja, ir svarbu sugebėti ne tik išsakyti nuomonę, bet dar ją ir apginti. Tris su puse valandos trunkantis pokalbių filmas, kuriame tarsi nieko ir neįvyksta, parodo tiek XIX a. pažiūras ir tai, kaip jos skamba XXI a. kontekste. Vieną iš svečių vaidina lietuvių aktorė Diana Sakalauskaitė. 6/10

„Paukščių metamorfozė“ (port. „A metamorphosis dos pássaros“) („Encounters“ programa) – debiutuojančios portugalų režisierės Catarinos Vasconcelos poetiškas autobiografinis pasakojimas, apimantis tris jos šeimos kartas. Vis tik kino kalba – vaizdais – pasakojam nedaug. Vaizdai čia tampa labiau iliustracijomis užkadriniam pasakojimui. Filmas lėtas ir statiškas, idėja šiek tiek panaši į konkursinės programos filmą „Dienos“. 5/10

Vasario 28 d.

„Blogio nėra“ (fars. „Sheytan vojud nadarad“) (konkursinė programa) – filmas, sudarytas iš keturių atskirų pasakojimų, kuriuos vienija personažų moralinės dilemos ir būtinybė rinktis bei bendra mirties bausmės tema. Kartais pasirinkimai itin sunkūs, kartais apie juos personažai sužino po laiko, kartais už juos pasirenka kiti. Stiprus filmas, keliantis ne tik etinį ir moralinį klausimą apie mirties bausmę, bet ir atskleidžiantis dabartinio Irano režimą. 8/10

„Policija“ (pranc. „Police“) (Berlinalės specialioji programa) – naujasis Anne Fontaine filmas pasakoja ne tiek apie Paryžiaus policininkų darbą, kiek apie jų asmenines problemas. Pasakojimas konstruojamas iš trijų policininkų – Viržini, Aristido ir Eriko – perspektyvų, pakartojant tą pačią situaciją vis iš kito kampo. Viskas būtų neblogai, kol antroje filmo dalyje scenarijus suskystėja iki absurdiško – nežinia kodėl prancūzų policininkai pradeda elgtis kone pagal nevykusio Holivudo filmo scenarijų. 3/10

„Įrašai iš pogrindinio pasaulio“ (vok. „Aufzeichnungen au der Untervelt“) – dokumentinis filmas apie XX a. septintojo dešimtmečio Vieną ir jos gangsterius – dauguma jų išlikę gyvi (jei vieni kitų nenušovę) ir patys dalijasi prisiminimais apie savo vaikystę, jaunystę, miestą, kriminalinį pasaulį, žuvusius draugus, kalėjimo patirtį. 5/10