Berlyną šiuo metu dažnai merkia lietūs ar košia stipraus vėjo gūsiai. Kitaip tariant, net ir orai veja į jaukias kino sales – gal pažiūrėti ilgai lauktos premjeros, didžiajame ekrane pasikartoti retrospektyvinės programos repertuarą, o gal tiesiog durti pirštu, išsirinkti atsitiktinį filmą ir tikėtis, kad būtent jis taps festivalio atradimu. Pasirinkimo galimybių daug.

„Screen“ publikuojamo konkursinės programos filmų reitingo lentelės lyderiai šiek tiek pasikeitė – Christiano Petzoldo „Undinei“ (vok, „Undine“) atsirado konkurentas. Užsienio kritikai šiuo metu palankiausiai vertina amerikietės Elizos Hittman dramą „Niekada, retai, kartais, visada“ (angl. „Never Rarely Sometimes Always“) apie neplanuotą nėštumą norinčią nutraukti paauglę. Prie favoritų galima priskirti ir korėjiečio Hong Sangsoo juostą apie vienatvę ir draugystę „Moteris, kuri pabėgo“ (kor. „Domangchin yeoja“) bei italų Fabio bei Damiano D’Innocenzo dramą apie vienos kaimynystės vaikus „Blogos pasakos“ (it. „Favolacce“).

Tuo tarpu Burhano Qurbani moderni Alfrefo Döblino romano „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. „Berlin Alexanderplatz“) ekranizacija ir nauja Sally Potter drama „Nenuvažiuoti keliai“ (angl. „The Roads Not Taken“) su Javieru Bardemu, Elle Fanning ir Salma Hayek užsienio kritikams įspūdžio nepadarė. Dėl dar vieno filmo – rusų Ilyos Khrzanovskio ir Jakaterinos Ortel drama „DAU. Nataša“ (rus. „DAU. Natasha“) – kritikų nuomonės išsiskyrė – vieni vertina aukštais balais, dėl ko ši juosta atsiduria prie konkursinės programos favoritų, kiti vis tik mano, kad dvi valandos rusiškų riksmų, keiksmų, alkoholio ir necenzūruoto sekso nėra verta vadintis kinu.

Trumpai apžvelkime vasario 25 – 26 d. Berlinalės repertuarą.

Vasario 25 d.

„Moteris, kuri pabėgo“ (kor. „Domangchin yeoja“) (konkursinė programa) – šviesus ir skaidrus pasakojimas apie moterį Gamhee. Kai vyras išvyksta į komandiruotę, Gamhee aplanko skirtinguose Seulo rajonuose gyvenančias tris drauges. Su visomis jomis Gamhee ilgai ir nuoširdžiai pasikalba. Tai pokalbių, dialogų filmas, kuriame tarsi nieko nevyksta, tačiau su kiekviena pašnekove pokalbio nuotaika yra šiek tiek skirtinga. 7/10

„Blogos pasakos“ (it. „Favolacce“) (konkursinė programa) – iš pirmo žvilgsnio – tai tarsi saulėtas pasakojimas apie vienos kaimynystės vaikus. Tačiau tai – tik paviršius. Nuo vasaros karščio virpančiame ore nuolat tvyro neapčiuopiama įtampa (gal dėl to kai kurie suaugusieji tokie pikti ir irzlūs) ir „džiugūs nekalti vaikystės žaidimai“ iš tikrųjų nėra jau tokie nekalti. Juosta gražiai nuflimuota, joje nemažai komiškų situacijų, gimstančių iš vaikiško naivumo ir tiesmukiškumo. 6/10

„Niekada, retai, kartais, visada“ (angl. „Never Rarely Sometimes Always“) (konkursinė programa) – jei trumpai – tai instrukcija nuo A iki Ž, kaip atliekama didesnio nei 12 savaičių nėštumo nutraukimo nepilnametei procedūra JAV. Jei kiek plačiau – septyniolikmetė Otum laukiasi, tačiau kūdikio neketina pasilikti. Problema ta, kad nėštumas jau gerokai viršija Pensilvanijoje leidžiamą legalaus aborto 12 savaičių ribą. Tad Otum kartu su ištikima ir ją palaikančia pussesere Skailar leidžiasi į Niujorką, kur viskas nesiklosto taip jau sklandžiai, kaip merginos buvo suplanavusios. Juosta yra tokio kvazidokumentinio tipo, kai detaliai, be jokių poetikų ir žaidimų kino technikomis ar gilinimosi į personažus rodoma tai, ką norima parodyti. 5/10

„Curveball“ (Berlinalės specialioji programa) – tikrais (deja) įvykiais paremtas pasakojimas, kuriame susimašo tiek visiškai rimti vyriausybinių žvalgybos agentūrų šnipų žaidimai, tiek iki absurdo komiškos situacijos. Vokietis biologinių ginklų ekspertas Arndtas Volfas į Iraką buvo su misija nusiųstas dar gerokai prieš 2001 m. rugsėjo 11-ąją. Ir nors tada nieko nerado, Volfo neapleidžia įkyri mintis, kad Sadamas Husseinas vis tik kažką slepia. Viskas pasikeičia po lemtingos datos ir tada, kai Vokietijoje politinio prieglobsčio paprašo žmogus, vėliau tapsiantis informatoriumi, kodiniu pavadinimu „Curveball“, pasakojantis apie fabrikiniu būdu sukurtą cheminį ginklą. 6/10

„Izabela“ (isp. „Isabella“) („Encounters“ programa) – iki ausų nėščia Marielė nori vaidinti Izabelą pagal Williamo Shakespeare’o dramą „Jei taip, tai šitaip“ statomame spektaklyje. Jai ruoštis padeda kita aktorė – Liuciana, tačiau ilgainiui Marielė supranta, kad Liuciana irgi pretenduoja į tą patį vaidmenį. Šį Matíaso Piñeiro „kūrinį“ sunkiai galima pavadinti kinu – kažkas tarp butinio teatro repeticijų pafilmavimo ir paruošiamųjų darbų. Geriausiu atveju eskizas. Arba tiesiog pavyzdys, kas būna, kai labai nori sukurti filmą, bet nė velnio nežinai nuo kurio galo pradėti. 1/10

Vasario 26 d.

„Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. „Berlin. Alexanderplatz) (konkursinė programa) – moderni Alfrefo Döblino romano ekranizacija. Jei originalus knygos veiksmas vyko XX a. pradžioje, Burhano Qurbani filmo personažai perkeliami į mūsų dienas su visais aktualiais atributais – pradedant išmaniaisiais telefonais ir hipsteriais, baigiant narkotikų platintojais ir migrantų krize. Pagrindinis filmo personažas Francis yra pabėgėlis iš neįvardijamos Afrikos šalies, Vokietijoje gyvenantis ir dirbantis nelegaliai. Francis susideda su neaiškaus plauko tipeliu Reinholdu – šie santykiai, svyruojantys tarp draugystės ir niekšybės, ne kartą pakeičia Francio gyvenimą kardinalia kryptimi. Gan įdomus naujas žvilgsnis į vieną žinomiausių XX a. romanų ir jo pritaikymas prie šiuolaikinių aktualijų, kalbantis apie modernią vergovę ir jos formas, tačiau vis tik neužkabinantis ir nesupurtantis taip, kaip galėtų. 6/10

„Nenuvažiuoti keliai“ (angl. „The Roads Not Taken“) (konkursinė programa) – naujausios Sally Potter juostos centre atsiduria protiškai neįgalus Leo. Tai 24 valandos iš jo gyvenimo  ir jo kelionės – tiek mintimis ir prisiminimais į geresnius laikus ir laimingesnes dienas, tiek visiškai proziškas vizitas pas gydytojus. Leo lydinti dukra Molė nuolat nerimauja dėl jo būklės ir palaiko savo tėvą visapusiškai, net ir matydama, kaip sunkiai jis orientuojasi aplinkoje. Juosta, žinoma, taiko į jautresnių žiūrovų jausmus, bandydama užkabinti dukters-tėvo ryšiu, tačiau nieko doro iš to nepavyksta išlaužti. S. Potter, atrodo, apžiojo per didelį kąsnį – Leo istorija plėtojama net ne dviejose, o trijose laiko plotmėse, tačiau, deja, visose ne itin sėkmingai. 3/10

„DAU. Nataša“ (rus. „DAU. Natasha) (konkursinė programa) – rizikuoju antrus metus iš eilės potencialų pretendentą į Auksinį lokį išvadinti blogiausiu festivalio filmu, net nežinia, kaip čia atsidūrusiu ir ką veikiančiu, tačiau tebūnie. Šis, kaip čia švelniau pavadinus, ekrano chaosas rodo gūdų sovietmetį ir slapto tyrimų centro valgykloje dirbančias dvi padavėjas – Natašą ir Olgą. Viskas, kas dedasi ekrane – tai dvi valandos ištisinių riksmų, sumaišytų su triaukščiais rusiškais keiksmažodžiais, laisvai besiliejančio alkoholio, stumdymosi, kone pornografinių sekso scenų. Tinka nebent tik kankinimams. 0/10