Berlinalė 2020. Festivalio dienoraštis. II dalis

Berlinalė 2020. Festivalio dienoraštis. II dalis

Berlynas šiomis dienomis yra ta vieta, kur labai tikėtina pamatyti ne tik Johnny Deppą, Willemą Dafoe, Jeremy ironsą ar Bérénice Bejo, bet ir Hillary Clinton – jei ne atsitiktinai susitikti gatvėje, tai atėjus į spaudos konferenciją. Tad kine kaip gyvenime, o gyvenime kaip kine. Taip festivalis ir Septintasis menas įsimaišo į Berlyno ritmą ir tampa jo dalimi.

Po truputį ima dėliojasi pirmieji vertinimai ir ryškėti konkursinės programos lyderiai. Kol kas užsienio kritikai geriausiai vertina Christiano Petzoldo „Undinę“ (vok. „Undine“), antrąją ir trečiąją dalijasi Benoit Delépine’o ir Gustave’o Kerverno„Ištrinti istoriją“ (pranc. „Effaser l‘historique“) bei Kelly Reichardt „Pirmoji karvė“ (angl. „First Cow“). O mažiausiai kritikų simpatijų sulaukė Stéphanie Chuat ir Véronique Reymond „Sesutė“ (vok. „Schwesterlein“) bei Abelio Ferraros „Sibiras“ (angl. „Siberia“).

Tačiau lyderį renkant pagal žiūrovų skaičių, labai aukštai atsidurtų Berlinalės specialiosios programos filmas „Persų kalbos pamokos“ (angl. „Persian Lessons“). Reikėjo pamatyti tą pirmadienio vakarą pliaupiant smarkiam lietui prie Friedrichstadt Palast nusidriekusią ir dar tiek pat užsivyniojusią eilę ir beveik užpildytą kone 2000 žiūrovų talpinančią salę, gyvai reaguojančią į įvykius ekrane.

Tad trumpa apžvalga to, kas Berlyno ekranuose buvo rodoma vasario 23 – 24 dienomis.

Vasario 23 d.

„Undinė“ (vok. „Undine“) (konkursinė programa) – arba „Mano liūdnoji vandens forma“. Skaidri, liūdna ir nepaprastai graži romantinė istorija, kurios centre atsiduria mergina kiek egzotišku vardu – Undinė. Tačiau su vandeniu susijęs ne tik jos vardas – ši linija eina nuo filmo pradžios iki pabaigos ir tarsi siūlas sujungia personažus ir jų likimus. Christianas Petzoldas vėl puikiai žongliruoja kasdienybės poetika, o ekrane išvysti Paulą Beer ir Franzą Rogowski visada yra malonumas. 8/10

Kadras iš filmo „Undinė“ (vok. „Undine“) / © Hans Fromm, Schramm Film

„Visi mirusieji“ (isp. „Todos os mortos“) (konkursinė programa) – vizualiai patraukliai nufilmuota juosta pasakoja apie laikotarpį, kai Brazilijoje tik tik buvo panaikinta vergovė. Pasakojimo centre atsiduria trijų baltųjų moterų šeima – prie senųjų tradicijų ir tvarkos prisirišusi matriarchė Izabelė ir jos dukros – griežta vienuolė Marija ir kvaištelėjusia laikoma Ana – ir juodaodės tarnaitės Ina ir Karolina. Fortepijono muzika, griežti elgesio rėmai, nostalgija praeičiai ir besikeičianti nusistovėjusio naujojo pasaulio tvarka – viskas susipina šiame filme. Vis tik iki „gerai“ pritrūko ryškesnės intrigos ir intensyvumo. 6/10

„Dvidešimtas amžius“ (angl. „The Twentieth Century“) („Forumo“ programa) – ko gero, vienas originaliausių filmų ne tik šioje Berlinalėje, bet ir apskritai. Makenzis Kingas siekia tapti Kanados ministru pirmininku, tačiau tam reikia konkurse nugalėti kitus, į šį titulą taip pat pretenduojančius kandidatus. Maža to, Makenzis įsimyli – ir ne bet ką, o Kanados generalinio gubernatoriaus dukterį! Tačiau kaip politikoje, taip ir meilėje – Makenziui Kingui, draugų vadinamam Reksu, netrūksta konkurentų, o laimė ne visada šypsosi. Grotesko ir absurdo kupinas filmas pateikiamas senovine maniera, kurioje dera teik vintažinė animacija, tiek specialiai prastos kokybės vaizdo efektai, stilius labai primena legendinį „Monty Python“,  o vizualika – šiek tiek Wesą Andersoną. 6/10

„Dvidešimtas amžius“ (angl. „The Twentieth Century“) / © Voyelles Films

Vasario 24 d.

„Ištrinti istoriją“ (pranc. „Effaser l‘historique“) (konkursinė programa) – lengva, tačiau savo tematika labai aktuali komedija yra adresuota informacinių technologijų amžiaus gyventojams ir jų problemoms, kurių metaforomis tampa trys pagrindiniai personažai. Kristina yra priklausoma nuo interneto platformose randamų serialų, Bertranas įsimyli jam nuolat skambinančios reklamos agentės balsą, o Mari po vienos girtos nakties nuotykio turi imtis veiksmų, kad to nuotykio vaizdo įrašas neišplistų internete. Ryškūs personažai, aštrus ir kartais juodokas humoras ir šių dienų aktualijos šią komediją paverčia smagiu reginiu. 7/10

Kadras iš filmo „Ištrinti istoriją“ (pranc. „Effaser l‘historique“) / © Les flms du Worso -No Money Productions – France 3 Cinéma – Pictanovo – Scope Pictures

„Sesutė“ (vok. „Schwesterlein“) (konkursinė programa) – Liza pasiaukojančiai slaugo vėžiu sergantį brolį dvynį Sveną. Nors Liza turi savo gyvenimą, savo šeimą, savo užsiėmimų ir planų, dėl brolio ji gali padaryti bet ką. Liza kovoja už Sveną ir stengiasi jam pačiam įpūsti vilties ir noro kabintis į gyvenimą, tačiau Sveno jėgos senka, o Lizą užgriūva šeimos problemos. Emocionaliai paveiki drama neromantizuoja vėžio ir nedaro iš ligonio ir jo artimųjų didvyrių, tačiau viskas daugiau mažiau ant to ir laikosi, o siužeto eiga yra lengvai nuspėjama. 5/10

„Sibiras“ (angl. „Siberia“) (konkursinė programa) – atšiaurus atskalūnas Klintas gyvena pasaulio pakrašty – tundroje, kur jį kartais aplanko tik vietiniai inuitai. Tačiau net ir tokia izoliacija jam nesuteikia sielos ramybės – jos ieškodamas jis turi leistis gilyn – į savo sapnus, vaikystės prisiminimus, vizijas. Tad beveik visas filmas toks ir yra – klampios klajonės tamsoje po personažo sąmonę. 4/10

„Nilo Dievo motina“ (pranc. „Notre Dame du Nile“) („Generation“ programa) – spalvinga ir vizualiai patraukli juosta nukelia į 1973 m. Ruandą ir uždarą elitinę mergaičių mokyklą. Uždaroje mokyklos, vadovaujamos daugiausia baltaodžių kolonialistų, bendruomenėje galioja savita tvarka ir taisyklės, sava hierarchija ir sklando įvairūs gandai ir apkalbos. Ilgainiui atsiranda pretekstas įsiplieksti konfliktui tarp hutu ir tutsi genčių moksleivių, kuris vėliau išaugs į visą šalį apėmusį etninį konfliktą. Nors ir lėtokai vystomas, šis tvarkingas filmas ne tik nupasakoja istorinius įvykius, bet ir parodo Afrikos gamtą, atskleidžia kultūrinius skirtumus, baltųjų kolonialistų ir čiabuvų pasaulėžiūrų skirtumus. 7/10

Kadras iš filmo „Nilo Dievo motina“ (pranc. „Notre Dame du Nile“) / © Sophie Davin – Les Films du Tambour – Chapter 2

„Persų kalbos pamokos“ (angl. „Persian Lessons“) (Berlinalės specialioji programa) – jei nekenčiate tokių filmų kaip „Gyvenimas yra gražus“ (it. „La vita e bela“) ar „Zuikis Džodžo“ (angl. „Džodžo Rabbit“) ir manote, kad apie Holokaustą dera kalbėti tik rimtai – tada su „Persų kalbos pamokomis“ jums ne pakeliui. Tačiau kartais net ir klaikiausiomis sąlygomis pats gyvenimas pasiūlo tragikomišką scenarijų – taip yra ir šiuo atveju. Jaunas Belgijos žydas Žilis, siekdamas išvengti garantuotos kulkos į pakaušį, griebiasi šiaudo ir pameluoja esąs persas. Kaip pirštu į akį – pasirodo, koncentracijos stovyklos virėjas Klausas Kochas po karo ketina vykti į Teheraną ir nori pramokti persų (farsi) kalbos. Žiliui tenka pasitelkti visą išmonę, kad neišsiduotų ir sukurti kalbą, kurios gyvenime nėra girdėjęs. Filmas supina tiek situacijos tragikomiškumą, tiek visą laiką neapleidžiančią įtampą. 8/10

Kadras iš filmo „Persų kalbos pamokos“ (angl. „Persian Lessons“) / © HYPE FILM

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles