Einantis į pabaigą, o tiksliau šiandien, balandžio 14 dieną, užsidarantis 21-asis Tarptautinis Vilniaus kino festivalis „Kino Pavasaris“ atnešė labai daug pozityvių ir džiaugsmo kupinų akimirkų rimto ir nekomercinio kino gerbėjams, kurie kartą metuose gali atsipalaiduoti ir atsiduoti puikiai kino virtuvei, atkeliavusiai iš visų pasaulio kampelių.

Suprantama, jog ne kiekvienas filmas galėjo sukelti džiugias akimirkas po peržiūros, ne kiekvienas filmas įstrigo žiūrovų atmintyje ir tikrai ne kiekvienas filmas turės išliekamąją vertę ateities kartoms, tačiau kiekviename iš jų buvo galima atrasti kažką savito, kažką kerinčio, kažką neigiamo ir įtraukiančio. Neveltui buvo parodyta virš 100 įvairiausių šalių juostų, apie kai kurias ir pakalbėsime šiame straipsnyje.

Asmeniškai buvau išsirinkęs 35 festivalio filmus, kurie priklausė tokioms programoms kaip „Meistrai“, „Nauja Europa – nauji vardai“, „Baltijos žvilgsnis“, „Kritikų pasirinkimas“, „Metų atradimai“, „Festivalių favoritai“, „Filmai šeimai“, „Komedijos“ ir „Šekspyras gyvas“. Tačiau savo trumpoms apžvalgoms ir įžvalgoms pasirinkau 10 juostų, kurios mane sugebėjo nustebinti, prajuokinti, pakerėti, šokiruoti ir kartu sukelti neišdildomą įspūdį. Kiekvieno atsiliepimo gale pridėsiu ir bendrą juostos įvertinimą, kurio vidurkis bus sudarytas iš scenarijaus, režisūros, muzikos, kameros darbo, techninės filmo pusės ir vaidybos įvertinimo.

„Nauja Europa – nauji veidai“ programoje buvo parodyta dešimt filmų, tačiau buvau pasirinkęs tik vieną, kuriame buvo papasakota Olgos Hepnarovos istorija. Žinoma, mane dar sudomino, bent jau aprašymais ir pristatymais, dar tokie filmai kaip „Eva Nova“, „Drėgmė“, Šokių aikštelės dukterys“, „Troškulys“ ir „Gera žmona“. Kai kurie iš šių filmų pasirodys festivalio papildomuose seansuose, todėl tikiu, kad teks apsilankyti keliuose iš jų.

„Aš, Olga Hepnarova“. Kai tik pamatau, kad kino ekranuose bus rodoma kokia nors biografinė drama, iš karto pasiruošiu įdomiai vystomai istorijai, o taip pat ir šios istorijos pažinimui. Apie Olgos Hepnarovos „pasiekimus“ sužinojau dėka Kino Pavasario, nes ne itin domėjausi Čekoslovakijos istorija ir žinoma šios buvusios ir jau neegzistuojančios šalies nusikaltimais. O pažinti kažką naujo ir dar negirdėjo, nematyto yra visada smagu. Ir kai tik prasidėjo filmas pajutau šaltį, vienatvę ir, žinoma, depresijos kupiną vaizdą, kuris nuteikė melancholiškai peržiūrai. Tačiau tai nebuvo iš piršto laužtas jausmas. Filmo režisierius Petras Kazda parodė vaizdą, kuris puikiai atspindėjo pagrindinės herojės, padariusios nusikaltimą, jausmus ir jos būseną. Dėl to filmas ir sužavi. Jis leidžia įsijausti į Olgos kailį, kad suvoktume, kodėl ši vieniša mergina taip pasielgė. Taip pat gvildenama ir homoseksualių santykių tema, kuri tuometinėje Čekoslovakijoje buvo paplitusi. Visgi rodomas dešimtmetis – tai seksualinės revoliucijos dešimtmetis, ir ne vien JAV, bet ir daugelyje Europos šalių. Pati istorija nors ir gana paprastai papasakota, o vaizdai dažnai šokinėja iš vieno pasakojimo taško prie kito, ji pakeri savo liūdnu ir lengvu tonu. Filme taip pat matome puikią protagonistę suvaidinusios Michalinos Olszanskos vaidybą, nuo kurios sunku atplėšti akis. Bet ar šis filmas užsiliks ilgam, ir ar Olgos istoriją pamatys kiti, labai abejoju.

7.3/10

Programoje „Baltijos žvilgsnis“ pasirodė ganėtinai smagūs, šiek tiek depresija atsiduodantys ir kartu mums, Lietuvos gyventojams, artimi filmai. Juose buvo galima įžvelgti ne tik panašias į lietuvių kultūras, bet ir labai artimą mums filmuose rodomų žmonių gyvenimo būdą, jų uždaras bendruomenės, siekius ir norus, o taip pat ir panašų konservatyvų mentalitetą. Iš dešimties „Baltijos žvilgsnio“ programos filmų teko apsilankyti jautrioje dramoje „Donžuanas“ apie autizmu sergantį berniuką, smagioje danų kino kūrėjo Thomaso Vinterbergo juostoje „Komuna“ ir vyriškoje karinėje dramoje „Karas“. Apie pastarąjį ir pakalbėsime.

„Karas“. Brutalios ir visiškai nenuspalvintos Holivudu karinės dramos – tai tikra atgaiva po beprasmių ir saldžiai atrodančių pasakojimų, kuriuose kariai vaizduojami kaip dievai, kaip apolonai, kuriais turi didžiuotis tauta vien dėl to, kad jie įstrigo karštuose nuo savo tėvynės taškuose ir nešdavo mirtį vietiniams gyventojams. Žinomo danų kino kūrėjo ir dramos „Medžioklė“ scenaristo Tobiaso Lindholmo filmas pasakoja apie danų taikdarius karius, kurie atlikinėjo savo karinę misiją Afganistane, tačiau buvo pakliuvę į ne itin maloniai atrodančią pasalą. Žinoma, kad gelbėtų saviškius, būrio vadas pasinaudoja nepavydėtina padėtimi ir spjauna į protokolą. Už tai jam gresia karo tribunolas ir dar didesnės pasekmės. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir eilinė istorija apie karinę operaciją, tačiau pažvelgtus atidžiau galime pamatyti visą purviną karo esmę ir kas už jo slepiasi. Purviniau gali būti tik biurokratija. Ką šis filmas ir pabrėžia. Veiksmo scenos, susišaudymai ir vyriškumo pateikimas šioje juostoje lenkia daugelį pastarųjų metų karinių filmų. Šioje juostoje pamatome labai tikroviškai atrodančią aplinką ir karių kasdienybę, jų darbo privalumus ir ypatumus. Beveik visos juostos eigoje jaučiama įtampa ir noras sulaukti finalo, nes iki pat galo nežinoma, kaip baigsis šis pasakojimas.

8.5/10

„Meistrų“ programa atnešė dvylika filmų. Tarp jų yra ir tokių žinomų kino gigantų kaip Jis Zhang-ke („Kalnai gali pasislinkti“), Jerzy Skolimowskio („11 minučių“), Claude Lelouch („Vienas plius viena“), Aleksandro Sokurovo („Frankofonija) darbai. Šioje programoje pamačiau šešis filmus, bet parašysiu apie du – režisieriaus Toddo Hayneso „Kerol“ ir Pablo Larraino „Klubą“.

„Kerol“. Režisieriaus Toddo Hayneso režisuota drama apie šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje vystomą dviejų moterų, kilusių iš skirtingų socialinių luomų, meilės istoriją. Tai ne vien istorija apie homoseksualius santykius – tai istorija apie nelengvą dešimtmetį, kai žmonėms tekdavo slėpti savo jausmus ir savo esybę nuo pašalinių akių, nes už tai gręsdavo rimtos pasekmės. Juostos metu susipažįstame su dvejomis skirtingomis, bet kartu jautriomis moterimis, kurioms gyvenime trūko meilės ir šilumos ir kurios atrado tai tarpusavyje. Filmo siužetinės linijos papasakojimas vystomas lengvai, švelniai. Netrūksta ir erotinių momentų, bet kaip be jų. Labai aistringai atrodanti sekso scena įneša estetinio grožio bendram filmo istorijos paveikslui. Be abejo, filmas pasižymi dar stulbinančia Cate Blanchett ir Rooney Mara vaidyba, puikiu scenarijumi ir prasmingais dialogais, o visuma ir filmo vizualinės pusės subtilus pateikimas atrodo kaip gražus atvirukas. Tai vienas iš geriausių šio 21-ojo „Kino Pavasario“ festivalio filmų.

9.2/10

„Klubas“. Viena iš sunkiausių temų, kurią bando gvildenti įvairiausių šalių kino kūrėjai – pedofilija. Ir štai po šių metų dramos „Sensacija“, laimėjusios Oskarą geriausio metų filmų kategorijoje, pasirodo dar viena juosta, kurioje pasakojama apie uždarą buvusių kunigų bendruomenę. Taip vadinamas „Klubas“, kuriame ramiai gyvena ir už savo padarytas nuodėmes atgailauja keturi kunigai ir buvusi vienuolė, sukuria labai dvejopus jausmus. Pirmiausia, tai jie gyvena lyg eiliniai žmonės, kurie savo senatvę leidžia taip, kaip jiems patinka – žiūri filmus, vaikšto, stato šunų lenktynėse pinigus, valgo gerą maistą, geria alkoholį. Viskas kaip uždarame ir ramiame kurorte netoli vandenyno. Išties pikta, kad žmonės, kurie seksualiai išnaudojo vaikus, gali taip ramiai gyventi, nors yra sugadinę daugelio jaunuolių gyvenimus. Tarp kitko, vienas iš tokių jaunuolių, jau dabar suaugęs vyras, atkeliauja prie namo, kur gyvena buvę kunigai, ir sukelia tikrą sąmyšį. Nesinori išpasakoti įdomiausių filmo detalių, tačiau turiu paminėti, jog būtent šio jaunuolio pasirodymas iš karto nuteikia šleikštuliui. Tai, kas yra sakoma jo lūpomis, parodo, kokie niekingi yra pedofilai, kaip jie manipuliuoja vaikais ir kokius šlykščius dalykus jie darė nepilnamečiams. Režisierius itin drąsiai ir kartu subtiliai sugebėjo visa tai parodyti, kad žiūrovai liktų šokiruoti. Bent jau aš, turintis lakią vaizduotę, buvau ganėtinai prislėgtas. Už tai ačiū šio Čilės filmo režisieriui Pablui Larrainui. Be gana slegiančiai vystomos siužetinės linijos pamatome ir kitą Čilės mažo miestelio pusę – skurdą. Pagrindinių vaidmenų atlikėjai visai neblogai susidoroja su savo vaidmenimis, tačiau techninė pusė gana paprasta. Kartais atrodė, kad buvo žiūrimas studento sukurtas filmas, kuriam pritrūko lėšų.

8.3/10

Dar dvylika puikių filmų, kuriuos išrinko žymūs pasaulio kino apžvalgininkai ir kritikos meistrai, priklauso „Kritikų pasirinkimo“ kategorijai. Teko pasižiūrėti šešis filmus. Kai kurie pradžiugino, o kai kurie neleido patirti malonumo ir euforijos kaip „Omaras“, apie kurį visi šnekėjo ir gyrė. Taip pat nesujaudino ir „Paulina“, nors šio filmo istorija iš pirmo žvilgsnio labai įtraukianti. Nustebino „Gyvatės apkabinimas“, kuris savo kokybe galbūt ir pralaimi kitam panašaus pobūdžio ir temos filmui, apie kurį pakalbėsiu vėliau, tačiau peržiūra tikrai neprailgo. Rekomendacijoms pasirinkau kitur tris matytus filmus – „Mustangės“, „Anomalisa“ ir „Hitchcock/Truffaut“.

„Hitchcock/Truffaut“. Galiu atvirai pasakyti, kad šis režisieriaus Kento Joneso filmas tai pats pačiausias šiame 21-ame Vilniaus tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“ mano matytas kino darbas, kuris sukelia vien tik teigiamas emocijas. Kai esi užsikrėtęs kinu, kai domiesi kinu ir jo užkulisiais, o kartu ir esi didelis klasikinio kino bei „saspenso“ gerbėjas, tai šis filmas lygus orgazmui. Juostos pasakojimo metu susipažįstame su kino genijaus Alfredo Hitchocko asmenybe ir bandome išsiaiškinti, ar jis išties buvo  menininkas, ar pramogos teikėjas. O tą leidžia padaryti kitas, ne mažiau žinomas kino kritikas, kino teoretikas ir žinoma puikus režisierius Francoise‘as Truffautas. Šių dviejų svarbių kinui figūrų lemtingas 1962 metų susitikimas ir pokalbis apie kiną, jo svarbą žmonėms ir kino magiją pakeitė supratimą apie pramoginius ir meninius filmus. Apie tai ir pasakoja šis filmas, parodysiantis A. Hitchcocko darbo užkulisius ir, kas svarbiausia, jo požiūrį į savo asmeninius filmus. Žmonėms, kurie nėra susipažinę su pono Hitchocko filmais, tai kartu ir puiki proga juos pažinti. Filme pasakojama apie „Psichopatą“, „Langą į kiemą“, „Į šiaurė per šiaurės vakarus“, „Paukščius“ ir kitus žinomus „saspenso“ meistro kūrinius ir jų sukūrimo istoriją. Filmas taip įtraukia nuo pradžios iki galo, jog po peržiūros norisi grįžti namo ir įsijungti kokį nors Alfredo Hitchocko filmą. Ką ir padariau, pasižiūrėdamas „Psichopatą“.

10/10

„Anomalisa“. Nominuotas Oskarui už geriausią animacinį filmą, nelengvas ir filosofinis Charlie‘o Kaufmano pasakojimas apčiuopia žmogiškų ydų ir praeities klaidų, kurios laikui bėgant išlenda į paviršių, temas. Juostos siužetinės linijos epicentre atsiduria peržengęs ketvirtąjį dešimtmetį vyras, kuris su darbo reikalais atvažiavo  į vieną miestelį ir apsistojo viešbutyje. Vyrą kamuoja vienatvė ir rutina, o taip pat nemokėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Jis tą bando nuslopinti alkoholyje ir, žinoma, atsitiktine pažintimi su moterimi. Galiausiai jis sutinka savo buvusią pažįstamą, kuri primena jam apie jo padarytas klaidas praeityje. Šiame filme yra visko, ko reikia gerai dramai apie žmonių santykių subtilybes, tik kad viskas perkeliama į animacijos pasaulį. Tai labai jautrus pasakojimas apie žmogaus prigimtį, kuriame žavi tiek animacijos kruopštumas, tiek scenarijus ir filmo dialogai. Žinoma, filmas nėra skirtas vaikams ar net paaugliams, ir ne dėl to, jog jame vaizdingai parodomos sekso scenos, bet dėl to, jog jaunas žiūrovas, nenugyvenęs kelių dešimtmečių, vargu, ar supras šios istorijos prasmę. Charlie‘is Kaufmanas pristatė nuostabią juostą, kuri įsimins dar ilgam.

9.4/10

„Mustangės“. Režisierės Denisės Gamze Erguven pasakojimas apie penkias seseris ir jų jaunystę bei pasiruošimą vedyboms su nemylimais vyrais puikiai atskleidžia baisią patriarchalinio mąstymo idilę musulmoniškuose šalyse, kur vis dar moteris laikoma prastesnė už vyrą. Filme parodomos turkų tradicijos, pasiruošimas vestuvės ir, žinoma, pačių vestuvių šventimas, tačiau kartu parodyta ir tai, kad laikai keičiasi, kad moteris nori būti laisvos ir turėti pasirinkimo laisvę. Šis jaudinantis pasakojimas, kuris pralekia nepastebimai, sukelia daug teigiamų ir šiltų jausmų, tačiau kartu ir sukelia pyktį ir užuojautą toms mergaitėms, kurios privalo paklusti savo šeimos nariams ir ištekėti už nemylimų žmonių. Taip pat filmui svorio prideda lengvai vystoma siužetinė linija, puikūs vaizdai ir ganėtinai smagios situacijos, į kurias patenka pagrindinė penkiukė.

9.6/10

Net septyniolika įdomių filmų atkeliauja iš „Metų atradimų“ kategorijos, bet tik keturis iš jų įvertinau. Žinoma, mano dėmesį prikaustė labiau žemiškos temos kaip homoseksualumas ir paauglystė, išdavystės ir intrigos, o taip pat gyvenimo laimės ir meilės ieškojimas. Teko apsilankyti ganėtinai gerai sukaltoje dramoje „Įtūžis“ apie dviejų brolių santykių aiškinimąsi bei paprastoje, su gera muzika priderintoje ir nostalgiškai atrodančioje kelionėje savęs pažinime dramoje „Monstras spintoje“. Tačiau iš visų filmų, kuriuos mačiau šioje „metų atradimo“ programoje, didžiausią dėmesį patraukė ispanų drama „Nuotaka“.

„Nuotaka“. Įtikinama ir labai drąsi, estetiškai pateikta ir moderniu būdu pristatyta žinomo ispanų dramaturgo Federico Garcia pjesės „Kruvinos vestuvės“ adaptacija ne tik sukelia daug įvairiausių emocijų, tačiau ir susižiūri labai maloniai. Kartu tai ir pasakojimas, kuris apčiuopia kelis dešimtmečius ir pristato nelaimingos meilės padarinius, kurie sugriauna trijų jaunų žmonių likimus. Pats filmas ir jo istorija prilygsta geriausiems Šekspyro darbams, o pati siužetinės linijos pasakojimo maniera primena kai kuriuos Terrence Mallicko filmus. Be stipraus scenarijaus ir gerai sukaltos istorijos, kartu visą dėmesį atima vizualinė juostos pusė. Tokio skaidraus ir taip tobulai atrodančio, gyvo ir kartu tyro filmo šio 21-ojo „Kino pavasario“ programoje iš 35 matytų filmų neteko matyti. Filmui skonio prideda ir gera aktorių vaidyba bei stulbinančiai atrodanti nuotaikos aktorė Inma Cuesta, kuri pademonstruoja žiūrovams ir dar kitus savo privalumus. Filmas, kurį verta pamatyti tik kino teatruose ir tik didžiausiuose kino salėse. Neveltui jis buvo filmuojamas su 4K kameromis.

9.7/10

Paskutinė kategorija, apie kurią šnekesiu yra „Festivalių favoritai“. Šiais metais festivalio „Kino Pavasaris“ metu šioje kategorijoje buvo parodyta šešiolika filmų. Teko pasižiūrėti pusę iš jų, aštuonis filmus, kurie, mano nuomone, išties prikausto prie ekranų ir leidžia mėgautis kiekviena vis naujos istorijos minute. Iš labiausiai patikusių galių paminėti lenkų režisieriaus Marcino Wronos siaubo tragikomediją „Demonas“, gangsterinę argentiniečių pagal tikrus įvykius paremtą kriminalinę dramą „Klanas“, filosofinę nuotykių dramą „Epitafija“ ir itin pozityvią ispanų juostą „Trumanas“. Būtent apie pastaruosius du filmus ir pasidalinsiu savo mintimis.

„Epitafija“. Istorija – tai dar viena mano aistra, be kurios negalėčiau gyventi. Visada domėjausi įvairiausiomis civilizacijomis ir kultūromis bei mėgdavau žiūrėti vaidybinius ir dokumentinius filmus apie senovę. Tačiau jeigu ir yra sukurta nemažai filmų apie senovės romėnus, graikus, egiptiečius, japonus, bet to paties pasakyti apie actekus, majus ir inkus negalima. O jų civilizacijos ne ką mažiau įdomios ir turi stulbinančią istoriją. Todėl nenuostabu, kad iš karto pasirinkau peržiūrai meksikiečių filmą „Epitafija“, kuriame visiškai neparodoma actekų civilizacija, bet apie ją kalbama ispanų konkistadorų lūpomis. Filmo braižas labai vaizdingai primena Terrence‘o Mallicko darbą „Gyvenimo medis“, ir jeigu nežinočiau, kad juostą sukūrė Yulene Olaizola, pagalvočiau, kad prie šios juostos savo rankas prikišo mano minėtas amerikiečių kino kūrėjas. Siužetinės linijos epicentre atsiduria trys Hernano Korteso pasiuntiniai, kuriems liepta rasti saugų kelia į actekų sostinę Tenočtitlaną. Varginanti, mirtina ir labai dvasinga kelionė sugeba prikaustyti prie kino ekranų. Filme daug reikšmingų dialogų, daug įstabių panoraminių vaizdų ir ramybės.

8.2/10

„Trumanas“. Ar dažnai sulaukiame kinuose filmų, kuriuose iš gana pozityvios perspektyvos būtų parodoma kokios nors ligos istorija ar prikaustyto prie vežimėlio žmogaus noras gyventi? Ne. Paskutinis toks filmas, kurį prisimenu buvo prancūzų tragikomedija „Neliečiamieji“. Ir būtent „Trumanas“ yra savotiška minėto filmo ispaniška versija, bent jau stiliumi tikrai panaši. Jau nuo pat pirmų šio filmo minučių juntama lengva ir šiltai nuteikianti atmosfera. Palaipsniui filmas virsta į dramą, tačiau išlaiko taip reikiamą lengvumo balansą, nors kartu ir sukelia graudulį dėl vieno ar kito pagrindinio veikėjo, kuris suserga vėžiu, žingsnio. Visas veiksmas sukasi aplink dviejų senų draugų ir šuns Trumano keturių dienų praleidimą kartu. Jie iš naujos perspektyvos susipažįsta su savimi, atsiduoda neapgalvotoms avantiūroms ir taipogi bando susitvarkyti savo gyvenimą. Taip, ir tas bičiulis, atkeliavęs iš už marių, irgi suranda save. Dviejų valandų trukmės filmas neprailgsta, o gera režisūra ir įtraukiančiai parašytas scenarijus su įtikinama aktorių vaidyba prideda dar didesnio svorio šiai patraukliai istorijai.

9.5/10

Visi šie filmai, apie kuriuos užsiminiau šiuose trumpuose atsiliepimuose man padarė didžiausią įspūdį, tačiau manau, kad reikia atitinkamai įvertinti visus festivalyje rodytus filmus, kuriuos man teko garbė pamatyti.

Visi matyti filmai ir jų įvertinimai:

1. „Hitchcock/Truffaut“ – 10/10
2. „Trumanas“ – 9.5/10
3. „Epitafija“ – 8.2/10
4. „Nuotaka“ – 9.7/10
5. „Aš, Olga Hepnarova“ – 7.3/10
6. „Karas“ – 8.5/10
7. „Kerol“ – 9.2/10
8. „Radijo svajonės“ – 2.8/10
9. „Klubas“ – 8.3/10
10. „Anomalisa“ – 9.4/10
11. „Mustangės“ – 9.6/10
12. „Praradimas“ – 7.5/10
13. „Donžuanas“ – 6.8/10
14. „Komuna“ – 7/10
15. „Kalnai gali pasislinkti“ – 8.8/10
16. „11 minučių“ – 7.4/10
17. „Vienas plius viena“ – 6.5/10
18. „Gyvatės apkabinimas“ – 8.1/10
19. „Paulina“ – 5.5/10
20. „Omaras“ – 6.9/10
21. „Įtūžis“ – 7.5/10
22. „Monstras spintoje“ – 6.9/10
23. „Demonas“ – 7/10
24. „Klanas“ – 6.7/10
25. „Meilė ir malonė“ – 7.8/10
26. „Belgika“ – 6/10
27. „Didesni purslai“ – 7.2/10
28. „Ponas Gaga“ – 6.8/10
29. „Ozo šalis“ – 6.3/10
30. „Močiutė“ – 7.4/10
31. „Dama furgone“ – 6.5/10
32. „Vyrai ir viščiukai“ – 4.3/10
33. Berniukas ir pasaulis“ – 8/10
34. „Ričardas III“ – 8.5/10
35. „Šnaideris prieš Baksą“ – 7.1/10