007: Sean Connery
Džeimsą Bondą pažįsta visas pasaulis. Autoriaus Iano Flemingo sukurtas herojus, kino teatruose pirmą kartą pasirodęs 1962 metais, jau šeštą dešimtmetį yra elegancijos, prabangos ir veiksmo sinonimas. 23 su šiuo herojumi sukurti filmai sudaro pelningiausią visų laiko kino franšizę, kuria džiaugiasi jau ne viena karta.
Lapkričio 6-ąją Džeimsą Bondą kino teatruose išvysime jau 24-ąjį kartą – jį filme „007 Spectre“ (angl. „Spectre“) dar kartą įkūnys aktorius Danielis Craigas. Kadangi Bondiada dažniausiai yra skirstoma į kelis laikotarpius, atpažįstamus pagal tuo metu Bondą įkūnijusius aktorius, BuvauKine.lt paruošė kelių straipsnių ciklą, pasakojantį apie tų laikotarpių filmus, jų istoriją, užkulisius bei įtaką kinui.
Straipsnius pradedame nuo pirmojo ir žymiausiojo Bondo – Seano Connery ir to, kaip jis sukūrė su niekuo nesulyginamas Bondiados aukštumas.
Kaip S. Connery mokinosi elegancijos
I. Flemmingas savo žymiausią herojų į kino ekranus siekė perkelti ilgą laiką. 1953 metais pasirodęs pirmasis Bondiados romanas „007 Kazino Royale“ (angl. „Casino Royale“) jau kitais metais televizijoje buvo adaptuotas į to paties pavadinimo filmą. Pagal amerikiečių ornitologą pavadintas Džeimsas Bondas netruko sužavėti publikos savo intriguojančiomis istorijomis ir itin paslaptinga, tačiau visus kerinčia asmenybe, tačiau į didžiuosius ekranus jis persikėlė gerokai vėliau.
Tikrąja Bondiados pradžia yra laikomas 1962 metų filmas „Daktaras Ne“ (angl. „Dr. No“), sukurtas pagal šeštą I. Flemingo romaną apie agentą 007 (tokį kodą gavusį todėl, kad karo metu būtent juo buvo žymimi slapčiausi britų dokumentai). Jį šiame ir dar penkiuose filmuose įkūnijo škotas Seanas Connery, iki šiol absoliučios daugumos Džeimso Bondo gerbėjų įvardijamas kaip geriausias šio veikėjo įsikūnijimas. Iš pradžių, tiesa, I. Flemingas priešinosi S. Connery pasirinkimui. Iki šio filmo užsiėmęs kultūrizmu ir pasirodęs vos keliose juostose, S. Connery Bondo kūrėjui atrodė nerangus ir net iš tolo neprimenantis elegantiškojo ir atsipalaidavusio literatūrinio Bondo.
Tai pakeitė „Daktaro Ne“ ir kitų dviejų Bondiados filmų režisierius Terence‘as Youngas, išmokęs aktorių tinkamai elgtis kazino, restoranuose ir tarp aukštuomenės atstovų, ypač moterų. Pasak šį procesą stebėjusių žmonių, S. Connery Bondo filmuose tiesiog imitavo T. Youngo elgseną. Rezultatas buvo akivaizdus – net I. Flemingas skubėjo atsiprašyti vyriškumo įsikūnijimu vėliau vadinto S. Connery, kad juo abejojo.
„Daktaras Ne“ nepristatė tokio Bondo, kokį pažįstame dabar. Jis šiame filme yra kietas, įsitempęs, be gailesčio mušantis priešus ir besižavintis prabanga, tačiau labiau primenantis tipinius filmų apie šnipus herojus, privalančius demonstruoti savo profesionalumą, kai garsiausiais Bondo metais jis kartu pasižymėjo laisvumu bei humoru. Visgi „Daktaras Ne“ yra aiškus Bondo filmas, nuo žodžių „Bondas, Džeimas Bondas“ iki merginų, prabangių automobilių, „Spectre“ organizacijos ir MI6 agentų. Keista matyti, kiek daug čia pristatomų elementų vis dar yra pastebimi moderniojoje Bondiadoje, kas „Daktarą Ne“ paverčia itin smagiu filmu, susijusiu su tikrojo Bondo paieškomis ir prodiuserių supratimu, kad jie stato pamatą ilgalaikei franšizei.
Tikrojo Bondo atradimas
Jau kitais metais pristatytas filmas „Su meile iš Rusijos“ (angl. „From Russia With Love“) franšizei suteikė dar daugiau jau tradicinėmis tapusių savybių. Bene žymiausia jų – „Spectre“ organizacijos vadovas Blofeldas, kurio veidas ekrane nėra rodomas, tačiau jo grėsmingąjį balsą ir baltąjį katiną žiūrovai vis dar atsimena. „Su meile iš Rusijos“ kartu pradėjo ir atspindėti realaus pasaulio įvykius pabrėždamas Šaltojo karo laikotarpiu kilusius konfliktus su Rusija. Pagal vieną mėgstamiausių prezidento Johno F. Kennedy knygų pastatytas (J.F. Kennedy išankstinę filmo versiją pamatė likus dviem dienoms iki savo mirties) ir S. Connery mėgstamiausias Bondiados filmas neturi išskirtinės istorijos, tačiau didelis dėmesys grynoms veiksmo scenoms ir Bondo merginoms jį paverčia itin smagiu reginiu.
Tuo tarpu 1964 metais pasirodęs „Auksapirštis“ (angl. „Goldfinger“) yra tai, dėl ko Bondas yra žinomas ir dabar. Nesumaišomas su niekuo kitu, turintis geriausią dainą visoje Bondiadoje, į kino istoriją įėjusias blogiukų frazes, fiziškai įspūdingą Bondo priešą, „Aston Martin DB5“, gražuoles ir atsipalaidavusį bei sarkastišką Bondą, filmas į vieną vietą sudėjo viską, už ką garsusis šnipas yra žinomas iki šiol. Tokių „Auksapirščio“ aukštumų per penkis dešimtmečius nesugebėjo pralenkti nei vienas vėliau pasirodęs filmas. Priežasčių, kodėl „Auksapirštis“ buvo toks sėkmingas, yra nemažai, bet tai, kad jis buvo jau trečias franšizės filmas, kurtas praktiškai tų pačių žmonių, kurie vienas su kitu apsiprato ir buvo gavę didžiulę kūrybinį laisvę, yra viena jų.
Priešingai nei siūlo logika, kiti du Bondiados filmai „Auksapirščio“ formule nesinaudojo. „Kamuolinis žaibas“ (angl. „Thunderball“) ir „Gyvenk du kartus“ (angl. „You Only Live Twice“) nepasižymi lengvuoju savo pirmtako tonu ir šalia standartiškai susuktų siužetų įterpė kelis aspektus, Bondiados gerbėjų minimus ne pačiais geriausiais žodžiais.
„Kamuoliniame žaibe“ Džeimsas Bondas yra pačioje karjeros viršūnėje, kiekviename žingsnyje lydimas moterų ir bijomas blogiukų, ir tokį neintriguojantį siužetą atperka nebent filmo pabaigoje daugiau nei pusvalandį trunkanti įspūdinga scena po vandeniu, ne visad vienodai išlaikanti įtampą, tačiau parodanti prodiuserių norą į franšizę įterpti ir tokių detalių, kurios „Kamuolinį žaibą“ paverstų techniškai įspūdingu kūriniu. Filmas turėjo didžiausią biudžetą franšizėje iki šiol ir yra žinomas dėl didžiulių ginčų, kam priklauso jo idėja, kas dažnai paslepia faktą, jog tai yra tiesiog vienas iš nelabai įsimintinų franšizės atstovų.
„Gyvenk du kartus“ šiuo aspektu nėra kuo nors geresnis, Šaltojo karo konfliktus pagilinantis rodydamas 1967 metais pilnai įsibėgėjusias kosmoso lenktynes. Dažnai vadinamas Japonijos turizmo agentūros reklama, filmas turi daugybę rytietiškų motyvų ir bando atgaivinti franšizę paversdamas Bondą nindze, tačiau nepaisant daugybės blizgių detalių (filme yra kur kas daugiau šnipų žaislų nei iki šiol), be krateryje esančios bazės „Gyvenk du kartus“ nesuteikia nieko naujo.
Rimtasis ir senasis Bondai
Tokia franšizės stagnacija atsiliepė itin stipriai: Seanas Connery nusprendė palikti Bondiadą. Dabar jau ne paslaptis, kad S. Connery Bondo vaidmenį mato kaip bene didžiausią savo karjeros klaidą, kadangi jis yra atsimenamas tik už šią rolę, anuomet sugriovusią bet kokį jo privatų gyvenimą ir privertusią režisierius jį kviesti tik į panašaus tipo vaidmenis, kas aktorių siutino.
Galima sakyti, kad toks sukrėtimas Bondiadai išėjo į naudą. 1971-ųjų „Jos Didenybės slaptojoje tarnyboje“ (angl. „On Her Majesty‘s Secret Service“) pasirodė naujasis Bondas – savo nedrausmingumu pagarsėjęs jaunasis George‘as Lazenby. G. Lazenby kartu su šiuo filmu yra keisti Bondiados pavyzdžiai, kadangi jie nėra panašūs į nieką, kas iki tol ar nuo tol buvo rodoma franšizėje. „Jos Didenybės slaptoji tarnyba“ koncentruojasi į Bondo ir „Spectre“ vadovo Blofeldo konfliktą, tačiau jis turi kur kas rimtesnes pasekmes nei iki šiol. Bondas kartu elgiasi kur kas atsakingiau, kartais subtiliai pasišaipydamas iš to, kad mes matome ne tą patį aktorių kaip anksčiau, bet kartu priimdamas savo darbą itin rimtai.
Tai nereiškia, kad nematome įprastų franšizės detalių – slidinėjimo scenos ir muštynės yra vieni žymiausių veiksmo elementų visoje Bondiadoje, – tiesiog jos turi kur kas rimtesnę potekstę. Tai yra kitoks filmas, suteikiantis itin daug laiko Bondo romanui su viena moterimi ir sukuriantis niekur vėliau neatkartotą emocinį filmo pagrindą. „Jos Didenybės slaptoji tarnyba“ nėra toks rimtas filmas kaip moderniosios Bondo juostos, tačiau nesibaigiantis žiūrovų noras jį lyginti su kur kas lengvesniais S. Connery filmais padaro didelę meškos paslaugą tikrai solidžiam Bondiados atstovui. G. Lazenby charizma ir laisvumu neprilygo savo pirmtakui, tačiau „Jos Didenybės slaptosios tarnybos“ tikrai nesugriovė ir tapo svarbia itin kokybiško filmo dalimi.
Kaip ten bebūtų, iškart po filmavimo jis atsisakė vaidinti kitose dalyse ir dar po dviejų metų įvyko tam tikras populiariosios kultūros stebuklas, kai S. Connery už 1.25 milijonus svarų (didžiausią sumą kino istorijoje iki tol) vėl tapo Bondu filme „Deimantai amžiams“ (angl. „Diamonds Are Forever“). Vaizdas ten buvo toks pat, kokio ir galima tikėtis iš vien už pinigus vaidinančio aktoriaus: visa S. Connery charizma dingusi, veiksmo scenose jis yra visiškai neaktyvus ir jo amžius jau jaučiasi (11 metų nuo pirmo Bondo filmo yra rimtas laiko tarpas), kas privertė scenaristus naudotis pašaliniais veikėjais. Jie vaizdo taip pat neišgelbėjo – nei jautresnis Blofeldas, nei du iš banalių komedijų nužengę blogiukai-nevykėliai nesuteikė filmui kažko, kas būtų franšizę iškėlę į rimtas aukštumas. Juostoje netrūksta kvailų ir iki šiol parodijuojamų scenų (turbūt vienintelis geras filmo aspektas ir yra tai, kaip noriai kūrėjai nusprendė veltis į absurdiškas situacijas), tačiau tai nebuvo dalykai, kurie pavertė Bondiadą žymiausia visų laikų kino franšize, ir tuomet jau buvo aišku, kad jai reikėjo rimtų permainų.
Kitame straipsnyje pasakosime apie Rogerį Moore‘ą, per daug supaprastintą Bondiados formulę ir ar tai, kad jo filmai nekelia daug teigiamų ar neigiamų emocijų, yra gerai.
