Prieš kelias savaites kino teatruose pasirodęs režisieriaus Ango Lee filmas „Dvynys“ (angl. „Gemini Man“) klipuose buvo reklamuojamas kaip naujos kartos kinas. Ši juosta naudojo pažangią HFR (High Frame Rate – liet. aukšto kadrų dažnio) technologiją; kai paprastai filmai yra rodomi suapvalinus 24-ių kadrų per sekundę greičiu, HFR užkelia skaičių iki 120, suteikdamas hiperrealizmo efektą. Režisieriaus A. Lee „Dvynys“ yra antrasis jo projektas, besisukantis 120 kadrų per sekundę greičiu. Negana to, jis buvo nufilmuotas 3D formatu, 4k rezoliucija bei naudojo kompiuterinius efektus, kad sugrąžintų pagrindinį aktorių Willą Smithą 25-iais metais atgal į jaunystę. Kitaip sakant, A. Lee susuko pažangiausią šių laikų filmą.
Deja, garsi naujos kartos kino pardavimo kampanija bei gražiai skambančios technologijos nesužavėjo nei kritikų, nei žiūrovų. „Dvynys“ gavo labai prastus įvertinimus, o žiūrovai teigė, kad nors padidintas kadrų skaičius pagražino kai kurias veiksmo scenas, apskritai HFR suteikė priešingą efektą – didžioji filmo dalis atrodė prastai bei netikrai. Ką jau kalbėti, kad ne visi kino teatrai turėjo reikiamą aparatūrą, kad parodytų šį filmą pilnu pajėgumu, taip, kaip norėjo režisierius. Taigi, „Dvynys“ tapo nesėkminga bomba, sudeginusi studijai daugiau nei 75 milijonų dolerių bei sugrąžinanti seną diskusiją, ar kinui apskritai reikia HFR technologijos.
Prie šių kalbų prisidėjo ir dar vienas filmų technologijų pionierius Jamesas Cameronas, kuris šiuo metu intensyviai dirba prie savo naujos kartos kino – „Įsikūnijimo“ (angl. „Avatar“) tęsinio. Paklaustas, ar jo projektas suksis 120 kadrų per sekundę greičiu, režisieriaus atsakymas buvo neigiamas. Pasak J. Camerono, jis nemato HFR kaip naujos mados, kurią turės kiekvienas filmas. Didžiulis kadrų skaičius paverčia paprastas scenas, pavyzdžiui, kur du žmonės tiesiog kalbasi, nenatūraliomis bei keistomis. Tai yra tik įrankis, skirtas pašalinti intensyvias vizualines problemas, kurios atsiranda dėl 3D formato. Taigi, „Įsikūnijimas 2“ retkarčiais naudos HFR, kad pašalintų šias problemas, tačiau visas filmas suksis įprastais 24-iais kadrais per sekundę.
HFR technologija jau buvo pasirodžiusi kino teatruose anksčiau ir gerų prisiminimų žiūrovams nepaliko. Ypač blogą pirmą įspūdį sukėlė režisieriaus Peterio Jacksono „Hobito“ (angl. „The Hobbit“) trilogija, kurie buvo pirmieji filmai, rodomi 48 kadrų per sekundę greičiu. Rezultatai buvo itin nepavykę, filmai ne tik atrodė prasčiau, bet publika taip pat skundėsi galvos skausmais ir kai kurie netgi turėjo palikti kino salę dėl prastos savijautos. Tuo tarpu pirmasis režisieriaus A. Lee eksperimentas, 2016-ų metų filmas „Ilgas pasivaikščiojimas mūšio lauke“ (angl. „Billy Lynn‘s Long Halftime Walk“) irgi naudojo tokią pačią technologiją kaip „Dvynys“. Nors kritikai švelniau reagavo į šį projektą, žiūrovų jis nesudomino ir prarado studijai apie 30 milijonų dolerių.
