Kai kinas šaukia – tu eini. Tai – kiekvienam kinomanui suprantama gyvenimo tiesa, kuriai beprasmiška priešintis – belieka tik paklusti. O kai prasideda „Kino pavasaris“, kinas šaukia dar stipriau – taip stipriai, kad atsispirti neįmanoma.
Ir štai – atsiduri kino teatre, rankoje gniauži festivalio programėlę, akimis neramiai seki seansus skelbiantį filmų grafiką ir… sustingsti, nes tiesiog nebežinai, kurį bepasirinkti. Ten – Oskaro nominantas, kitur – Kanų, Berlinalės ar Venecijos laureatas, dar kitur – intriguojantis naujas mėgstamo režisieriaus filmas.
Kad toks stabas neištiktų, siūlome pagalbą su savo rekomendacijomis. Tikime, kad dauguma „Kino pavasario“ žiūrovų dar gerokai prieš festivalį išsirinko savo favoritus, susidėliojo grafikus, įsigijo bilietus – žodžiu, atsakingai pažiūrėjo į šį reikalą jau nuo pat pradžių. Bet jei kino šauksmas jus vis tik užklupo netikėtai ar šiaip labiau mėgstate jam atsiduoti spontaniškai, siūlome atkreipti dėmesį į šiuos filmus (o kelis gal ir visai ramia sąžine praleisti).
Žinoma, čia aptariame tik naujausius filmus, bet nepamirškite, kad „Kino pavasaris“ pasiūlys ir labai puikių retrospektyvinių seansų. Bet ar bandyti pagauti šviežiausius pavasario vėjus, ar pasinaudoti reta proga pamatyti „Mažylį“ (angl. „The Kid“), „Operos fantomą“ (angl. „The Phantom of the Opera“), „Saulėlydžio bulvarą“ (angl. „The Sunset Bulevard“) ar „Purpurinę Kairo rožę“ (angl. „The Purple Rose of Cairo“) – spręsti jums. Kinas šaukia. Atsiliepkite.
REKOMENDUOJAME:
„Degančios dienos“ (turk. „Kurak Günler“) – jei iš visos „Kino pavasario“ programos reikėtų išrinkti ir rekomenduoti tik vieną filmą, tai neabejotinai būtų šis. Pernai Kanuose susirinkusią publiką sužavėjęs trileris vertė spėlioti, kodėl jis nebuvo įtrauktas į pagrindinę konkursinę programą. Dėmesį prikaustantis filmas pasakoja apie jauną principingą prokurorą, persikėlusį dirbti į provinciją ir kaktomuša susiduriantį su vietos valdžia ir jos taisyklėmis, kurios visiškai nedera su jo įsitikinimais. Nenuostabu, kad jis netrunka patirti, ką gali padaryti tie, kuriems stoji skersai jų išmindžioto tako. Puikus, įtampą dar labiau paaštrinantis garso takelis, tiek vizualiai, tiek turinio prasme gražus sužaidimas simboliais, karšti pagrindiniai aktoriai – ar dar reikia daugiau argumentų, kad šitas filmas atsidurtų būtinų pamatyti sąrašo viršuje?
„20 000 bičių rūšių“ (isp. „20.000 especies de abejas“) – Lietuvos ekranus tiesiai iš šiemetinės Berlinalės pasiekęs filmas, kurio pagrindinė aktorė – jaunoji Sofía Otera – apdovanota Sidabriniu lokiu už geriausią vaidmenį. Tai pasakojimas apie Koko – aštuonmetį vaiką, kuris nelengvai ieško savo tapatybės. Vasara Baskijoje tarp žydinčių pievų, dūzgiančių bičių ir išmintingų vyresnių giminaičių daug ką pakeis ir sudėlios į vietas. Filmas jautriai parodo, kad kartais per daug sureikšminame tam tikrus simbolius, susitarimus ir stereotipus, juos iškeldami aukščiau už konkretaus gyvo žmogaus interesus. Kartu tai kvietimas nustoti dėlioti žmones į lentynėles, sprausti į Prokrusto lovą.
„Lokių čia nėra“ (pers. „Kers nist“) – migruojantys festivalių paukčiai (t. y. žiūrovai) iraniečių režisieriaus Jafaro Panahi pavardę puikiai žino. Ir ne vien tik dėl jo filmų, bet ir dėl disidentiškos kovos su Irano valdžia. Dar šiemet režisierius buvo kalinamas, vykdė bado streiką, galiausiai buvo paleistas, o apie ankstesnius „nelegalius“ filmus ir jų perdavimo būdus plačiajam pasauliui jau sklando legendos. Tai – jau penktasis jo sukurtas filmas nuo tada, kai Irano valdžia jam uždraudė tai daryti. Kaip paskutiniuose filmuose tapo įprasta, J. Panahi vaidina pats save – režisierius, kuriam draudžiama išvykti iš šalies, norėdamas būti arčiau kūrybinės grupės apsistoja pasienyje su Turkija esančiame kaimelyje. Aplinkiniai jį gerbia, bet tik tol, kol, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, J. Panahi įsivelia į vietinės reikšmės konfliktą. „Kai Viduramžius pasiekia technologijos“ – taip būtų galima pavadinti susiklosčiusią situaciją, kai vietiniai gyventojai dantimis nagais laikosi įsikibę apipelijusių tradicijų. J. Panahi, nepaisydamas visų jam taikomų apribojimų, sugeba sukurti filmą su naratyvu, intriga ir netgi krislu humoro. Unikalus kinas, kurio tikrai negalima praleisti.
„R.M.N.“ – Rumunijos kinas savo mentalitetu keistai artimas Lietuvai – galbūt tam įtakos turi ir tam tikri praeities bendrumai, vis dar atsiliepiantys šiandienos procesams. Tad nieko stebėtino, kad Auksinės palmės šakelės laureato Cristiano Mungiu naujasis kūrinys „R.M.N.“, nukeliantis į Transilvanijos miestelį, savo aplinka ir atmosfera priglunda tarsi pirštinė prie rankos. Filmas pasakoja iš emigracijos Vokietijoje į Rumunijos provinciją grįžusį Matiją, jo nebekalbantį sūnų ir miestelio ksenofobišką visuomenę, nusistačiusią prieš atvykėlius iš Šri Lankos. Ekonominė emigracija, mačizmo apraiškos, ksenofobija – gal ir ne viskas vienas prie vieno būdinga ir mums, tačiau bent iš tam tikro nuotolio verta pasižiūrėti, kur tai gali nuvesti. Gal ir ne stipriausias šio režisieriaus kūrinys, bet pamatyti verta.
„Po saulės“ (angl. „Aftersun“) – kartais filmai mus sužavi intriguojančiu siužetu su užlankstytais vingiais ir susuktomis kilpomis. O kartais filmas gali būti kaip ir apie nieką, bet vis tiek būna gerai. Būtent toks yra šis debiutinis Charlotte’ės Welsh kūrinys, rodantis tėčio ir dukros atostogas Turkijoje. Tingios, saulėtos, neįpareigojančios dienos, ekskursijos, maudynės, diskotekos – atrodytų, nieko tokio nevyksta. Vis tik tai, kad ta vasara buvo paskutinė jų praleista kartu, ir žvelgimas į prisiminimus apie ją iš laiko perspektyvos suteikia šiam filmui papildomo svorio, kaip ir tas skaudokas Sofi suvokimas, kad savo tėčio ji iš tiesų nepažinojo. Tad šį filmą verta rinktis tiems, kuriems patinka lėtai smilkstančios juostos, netikėta liepsna sublyksinčios pačioje pabaigoje.
„Žvaigždės vidurdienį“ (angl. „Stars at Noon“) – egzotiška Nikaragva, nesiliaujantis lietus ir ore lyg Damoklo kardas kabanti pavojaus nuojauta. Tvankumas ir drėgmė, aistra ir nerimas – visa tai tiesiog sunkiasi per ekraną. Toks yra prancūzų režisierės Claire Denis filmas, kurį labiau verta pažinti per pojūčius, o ne racionaliai vertinant jo scenarijų ar naratyvą. Filmo centre atsiduria jauna amerikiečių žurnalistė Triš, svetimoje šalyje likusi be dokumentų, darbo ir pinigų, todėl kiekvieną kartą susidūrusi su kuriuo nors iš ginkluotų barzdylų priversta suktis iš situacijos pačiais įmaniausiais būdais. Vis tik pagrindinis filmo elementas – tas nuolatinis, visur ir visada tvyrantis pavojus ir jį lydinti, jo pagimdyta baimė – pakertanti kelius, susukanti mazgą pilve, bet kartu suteikianti sparnus priimti netikėčiausius sprendimus. Pojūčių ir nuotaikos filmas – ne kiekvienam, bet tam atsiverti pasiruošusiems žiūrovams.
„Metas išeiti“ (kor. „Heojil kyolshim“) – šio filmo rekomendaciją lydi prieštaringos emocijos. Panašiai kaip apie C. Mungiu „R.M.N.“, taip ir apie šį filmą galima pasakyti, kad tai, ko gero, nėra stipriausias režisieriaus Park Chan-wooko kūrinys. Kita vertus, vertinant bendrame kontekste, šio filmo kokybė neleidžia jo tiesiog nustumti į šoną ir palikti nepaminėtą. Lėto degimo, lėto tempo ir šiek tiek netgi nuobodokas filmas, kurį už ausų ištraukia netikėtai stipri pabaiga. Tad „Metas išeiti“ nors ir visiškai kitoks nei ankstesni P. Chan-wooko darbai, yra vertas dėmesio, žinoma, su sąlyga, kad iš jo nebus tikimasi prilygti „Seniui“ (kor. „Oldeuboi“, 2003 m.) ar „Tarnaitei“ (kor. „Ah-ga-ssi“, 2016 m.).
„Tár“ – prieš išdalijat svarbiausius sezono kino apdovanojimus, net nebuvo abejojama, kad už pagrindinį vaidmenį šioje juostoje Cate Blanchett savo kolekciją papildys trečiuoju Oskaru. Deja, kaip parodė istorija, šiemet Oskaro ji nelaimėjo, tačiau nuo to nei vaidmuo, nei filmas nepasidarė prastesnis. Tai juosta, kuri koncentruojasi į sudėtingą asmenybę – talentingą dirigentę Lidiją Tár, jos ambicijas, manipuliacijas, intrigas ir kaip tai vieną dieną ima ir atsisuka prieš ją pačią. Tiesą sakant, tik filmo pabaigoje galima geriausiai įvertinti visą tą sniego gniūžtės efektą, kuris tarsi nepastebimai susilipdo iš gausybės smulkių grūdelių ir smogia tada, kai jau per vėlu ką nors pakeisti. Puiki C. Blanchett vaidyba jos kuriamą Lidijos Tár portretą ilgam įrėš į atmintį.
NEREKOMENDUOJAME:
„Aštuoni kalnai“ (it. „Otto montagne“) – nors dauguma rekomendacijų suokia ditirambus šiam filmui, aukštindami jame rodomą kalnų grožį ir pasakojamą draugystės istoriją, leiskite mums pabūti Morfėjumi, kuris, sumaitinęs jums tinkamos spalvos piliulę, nutrauks ant akių užleistą šydą. Filmas greičiausiai bus rodomas ir pasibaigus festivaliui – tai tikrai nėra prasmės verstis prie galvą ir jo sąskaita aukoti kitus, daug vertesnius filmus, tai pirma. Antra – kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi – vien tik kalnų grožio geram filmui neužtenka, o čia rodoma draugystės istorija yra tokia prėska ir nuobodi, kad rizikuojate užnūsti jai net neįpusėjus. Kaip kažkas internete jau spėjo pastebėti – itališkas „Kuprotas kalnas“ (angl. „Brokeback Moutnain“), tik be sekso. O kalnų grožį, kuriuo taip masinami žiūrovai, vis tik geriausia stebėti… pačiuose kalnuose.
„Amžinai jauni“ (pranc. „Les Amandiers“) – taip, mes mylime Louis Garrelį, bet bėda ta, kad šiame chaotiškame (kaip ir, turbūt viskas, prie ko ji prisiliečia) Valerios Bruni Tedeschi filme jis yra vienintelis geras dalykas. Pseudobiografinis filmas pasakoja apie jaunų aktorių atranką ir pasiruošimą pirmajam spektakliui – taigi, jame daug nenatūralių, perspaustų emocijų, hiperbolizuotos vaidybos, teatrališkumo ir teatro – ir, kas blogiausia, rusiško (na, taip, prancūzams vis tik nesvetimas flirtas su tąja necivilizuota rytine valstybe). Žodžiu, nieko tokio, ką praleidę paskui gailėsitės.
