Lapkričio 30 d. Maskvoje mirė garsus rusų režisierius Eldaras Riazanovas, kurio kurtos komedijos buvo itin populiarios sovietmečiu.
Nors E. Riazanovo filmai, tokie kaip iki šiol kultine laikoma komedija „Likimo ironija arba Po pirties“ (rus. „Ironiya sudby, ili s legkim parom!“, 1975 m.), išpopuliarėjo septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose, tačiau iki šiol ne tik dauguma rusų, bet ir kitų posovietinių šalių gyventojų mintinai cituoja dialogus ir atsimena dainas.
Žinia apie režisieriaus mirtį pirmiausia buvo išplatinta oficialiame jo interneto puslapyje. E. Riazanovas, kuris šiemet dėl įvairių priežasčių net kelis kartus atsidūrė ligoninėje, mirė dėl širdies nepakankamumo.
E. Riazanovas gimė Samaroje, mieste, esančiame prie Volgos upės. Kino meno jis mokėsi prestižinėje Gerasimovo kinematografijos mokykloje Maskvoje. E. Riazanovas išgarsėjo, galima sakyti, per vieną naktį, kai kino teatruose pasirodė jo filmas „Karnavalo naktis“ (rus. „Karnavalnaya noch“, 1956 m.), muzikinė komedija, kurią tuo metu kino teatruose pažiūrėjo 45 mln. žiūrovų.
Tačiau žinomiausias jo filmas romantinė komedija „Likimo ironija arba Po pirties“ Rusijos televizijose gruodžio 31 d. rodoma jau daugiau kaip trisdešimt metų. Jau kelios rusų kartos mintinai žino dialogus iš šios lengvos ir šiek tiek poetiškos komedijos, sukurtos remiantis grynai sovietiniu nesusipratimu: skirtingi SSRS miestai, jų gatvės ir namai juose, buvo identiški, tad gerokai padauginęs pagrindinis personažas Ženia po pirties grįžta namo – tik ne iš karto supranta atsidūręs ne Maskvoje, o Sankt Peterburge, kadangi butas, į kurį jis pateko su savo raktu yra apstatytas tokiais pačiais baldais, kaip ir jo tikrieji namai.
Po SSRS žlugimo 1991 m. E. Riazanovas nenustojo kurti filmų, tačiau tokios sėkmės, kokią jam atnešė „Likimo ironija“ pasiekti nepavyko. Iš viso E. Riazanovo kūrybinis palikimas – daugiau nei 30 filmų, sukurtų nuo 1948 iki 2006 m.
Kino kritikas Andrejus Plakhovo žodžiais, Eldaras Riazanovas „rodė gyvenimą, kuriame buvo mažau žiaurumo, mažiau nevilties, tačiau daugiau dvasingumo ir daugiau džiaugsmo“.
