Užgeso nepakartojamo antraplanių vaidmenų atlikėjo prancūzų aktoriaus Michelio Galabru gyvybė. Pranešama, kad aktorius, išgarsėjęs adjutanto Žeromo Žerbero vaidmeniu legendinėje „Žandaro iš Sen Tropezo“ (pranc. „Gendarme de Saint-Tropez“) serijoje, mirė sava mirtimi miegodamas. Paskutiniajam iš legendinių žandarų komandos M. Galabru buvo 93 metai. Tačiau nepaisant garbingo amžiaus dar prieš kelis mėnesius jis lipo ant scenos. Jo ilgoje ir turtingoje filmografijoje – ne vienas įsimintinas vaidmuo, iš kurių M. Galabru yra prisimenamas kaip puikus komedijos aktorius.
Būdamas vaikas, M. Galabru – Pont-e-šosė inžinierių mokyklos dėstytojo sūnus – norėjo tapti profesionaliu futbolininku. Tačiau netrukus savo pašaukimą atrado teatre. Jis persikėlė į Paryžių, kur po dvejų pasiruošimo metų sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į dramos konservatoriją. 1950 m. jaunasis aktorius laimėjo pirmąjį prizą ir tapo „Comédie Française“ nariu. Iš pradžių jis vaidino klasikiniuose spektakliuose, kol 1951 m. Jeanas Devaivreas jam pasiūlė pirmąjį kino vaidmenį filme „Mano žmona, mano karvė ir aš“ (pranc. „Ma femme, ma vache et moi“). 1957 m. M. Galabru paliko „Comédie Française“ ir pradėjo savo karjerą bulvarų scenose. Tuo pat metu daugelyje filmų jis suvaidino nedidelius vaidmenis.
Amžinasis adjutantas Žerberas šalia Louiso de Funèso žandaro
Nuo 1960 m. M. Galabru ėmė gauti kiek reikšmingesnius vaidmenis kine, pradedant didelio pasisekimo sulaukusia Yveso Roberto komedija „Sagų karas“ (pranc. „La guerre des boutons“) ir ypač legendine Jeano Girault režisuota komedijų serija „Žandaras ir Sen Tropezo“ (pranc. „Le gendarme de Saint-Tropez“). Čia jis sukūrė šiurkštaus ir stereotipinio šaržuoto prancūzo adjutanto Žerbero – Louiso de Funès vaidinamo žandaro Kriušo viršininko – vaidmenį. Net penkios „Žandaro“ serijos sulaukė didelio populiarumo.
1971 m. filmas „Gyvenimas“ (pranc. „Le viager“) jam tapo naujos karjeros pradžia – tik tada, praėjus jau dvidešimt metų nuo karjeros pradžios jo talentas pagaliau buvo pripažintas. M. Galabru pradėti siūlyti draminiai vaidmenys: antraplanis, tačiau įsimintinas vaidmuo Costa – Gavras režisuotame istoriniame draminiame trileryje „Specialioji dalis“ (pranc. „Section spéciale“, 1975 m.), pakui – jau ir pagrindiniai vaidmenys: Jeano Marboeufo kriminalinėje dramoje „Ponas Balbosas“ (pranc. „Monsieur Balboss“, 1975 m.) M. Galabru suvaidino kontraversišką policininką, o Bertrando Tavernier istorinėje kriminalinėje dramoje „Teisėjas ir žudikas“ (pranc. „Le Juge et l‘Assassin“, 1976 m.) – seržantą Žozefą Buvjė – šis vaidmuo jam pelnė „Cezario“ apdovanojimą geriausio aktoriaus kategorijoje. 1978 m. jis pradėjo dar vieną daugiaserijinę komediją, nusifilmuodamas Édouardo Molinaro juostoje „Kvailių narvas“ (pranc. „La Cage aux folles“), kuri buvo nominuota trims Oskarams. Visai netrukus M. Galabru vėl pasirodė didžiuosiuose ekranuose kaip policijos pareigūnas Luco Bessono filme „Metro“ (angl. „Subway“).
„Uranus“, „Asteriksas ir Obeliksas“, „Sveiki atvykę pas Šti“
Dešimtajame XX a. dešimtmetyje, M. Galabru kine rodėsi jau daug rečiau, tačiau vis tik galima suskaičiuoti bent dešimt vaidmenų, tarp kurių – jo sukurtas personažas filme „Uranus“, režisuotame Claude‘o Berri, ar „Virš žaidimo“ (pranc. „Hors jeu“), kuriame jis vaidino patį save. 1998 m. jis tapo spalvingu neįveikiamų galų kaimelio vadu Arabarakusiksu Claude‘o Zidi filme „Asteriksas ir Obeliksas prieš Cezarį“ (pranc. „Astérix et Obélix contre César“). Tuoj po to jį kartu su Jeanu – Pauliu Belmondo ir André Dussollier vėl buvo galima išvysti Bertrando Blier filme „Aktoriai“ (pranc. „Les acteurs“).
2004 m. M. Galabru atvaizdas atsidūrė dviejuose jo naujų filmų plakatuose: Danielio Colas‘o dramoje „Juoda naktis“ (pranc. „Nuit noir“) ir Frédérico Auburtino veiksmo komedijoje „San Antonijus“ (pranc. „San Antonio“), kur jis vėl vaidino kartu su Gérardu Depardieu. Zabadis iš animacinio filmo „Užburtoji karuselė“ (pranc. „Pollux, le manège enchanté“), tapo pirmuoju personažu, kuriam M. Galabru „paskolino“ savo balsą. Didžiulės sėkmės aktorius sukaukė 2008 m., suvaidinęs neįtikėtinai populiaria tapusioje komedijoje „Sveiki atvykę pas Šti“ (pranc. „Bienvenue chez les Ch‘tis“), kurią pažiūrėjo daugiau kaip 20 mln. žiūrovų. Tada M. Galabru nusprendė tęsti linksmą gaidą ir pasirodė dar vienoje komedijoje „Finalas“ (pranc. „Bouquet final“) kartu su Didier Bourdon ir G. Depardieu.
Paskutiniai vaidmenys
2010 m. M. Galabru vėl atkreipė į save dėmesį, savo filmoteką papildęs vaidmenimis dviejuose labai skirtinguose filmuose. Iš pradžių žiūrovai galėjo jį stebėti atliekantį ministro vaidmenį Laurento Tirardo kultinėje komedijoje „Mažylis Nikolia“ (pranc. „Le Petit Nicolas“), o po to – jau visiškai kitoks M. Galabru pasirodo pirmajame Katell Quillévéré filme „Meilė kaip nuodai“ (pranc. „Un poison violant“), kur jis suvaidino jaunos ir labai religingos mergaitės senelį. Po to 2013 m. M. Galabru kartu su G. Depardieu ir Eduardu Baeru dar vaidino komedijoje „Nenugalimieji“ (pranc. „Les Invincibles“). Paskutinių savo filmų šis legendinis prancūzų aktorius jau nebeišvydo – šiemet dar tik numatoma to paties E. Baero režisuotos juostos „Atverti naktį“ (pranc. „Ouvert la nuit“) premjera, dar trys projektai, tarp kurių – ir vienas animacinis filmas, bus baigti artimiausiu metu.
Iš viso M. Galabru kine ir televizijoje sukūrė beveik 300 vaidmenų.
