Šį penktadienį, sausio 27 d. mirė prancūzų aktorė Emmanuelle Riva. Alaino Resnais atrastai ir Michaelio Hanekės mylimai aktorei buvo 89 metai.
Teatro aktorė E. Riva pirmą kartą kine pasirodė 1958 m. Denyso de La Patellièrre‘o filme „Didžiosios šeimos“ (pranc. „Les grandes familles“). Po metų ją pastebėjo režisierius A. Resnais, kuris jai pasiūlė pagrindinį vaidmenį juostoje „Hirosima, mano meile“ (pranc. „Hiroshima, mon amour“), kuriam scenarijų rašė Marguerite Duras. Šiame nevienasluoksniame filme, per prancūzų aktorės ir japonų architekto susitikimą atskleidžiančiame Antrojo pasaulinio karo traumas, E. Riva žavi savo ypatingu balsu ir išvaizda, kurie iki šiol palieka įspūdį sinefilams. Tais pačiais metais ji filmavosi kitame projekte – kontroversiškoje Gillo Pontecorvo juostoje „Kapo“ (pranc. „Kapò“).
Jeanas – Pierre‘as Melvile‘is ją pakvietė filmuotis 1961 m. pasirodžiusioje juostoje „Leonas Moranas, kunigas“ (pranc. „Léon Morin, prêtre“), o Georges‘as Franju – „Teresės nuodėmėje“ (pranc. „Thérèse Desqueyroux“, 1962 m.) – už šį vaidmenį ji buvo apdovanota Venecijos kino festivalyje kaip geriausia aktorė. Tai tik keletas garsių režisierių pavardžių jos karjeroje – ji labai atidžiai rinkdavosi savo vaidmenis ir jos ilgą filmografiją sudaro praktiškai išimtinai aukščiausios klasės vaidmenys. Nepaisant griežtų režisierių reikalavimų, ji bendradarbiavo su tikrai ryškiomis asmenybėmis, tokiais kaip Fernando Arrabalas, Jeanas – Pierre‘as Mocky‘is, Marco Bellocchio ar Philippe‘as Garrelis.
Nors ji mieliau rinkdavosi literatūros kūrinių ekranizacijas (filmavosi Michelio Butoro „Modifikacija“ (pranc. „La modification“, 1970 m.) adaptacijoje), ją galima išvysti ir populiariuosiuose filmuose, tačiau turinčiuose delikatų siužetą, pvz. André Cavatte‘o „Profesinė rizika“ (pranc. „Les risques du métier“). Nuo dešimto dešimtmečio pradžios, kai filme „Toli nuo Brazilijos (pranc. „Loin de Brésil“, 1992 m. ) suvaidino didelės šeimos matriarchę, E. Rivą dažniau buvo galima pamatyti atliekančią gražius antraplanius pagyvenusios damos vaidmenis, pavyzdžiui tokiuose filmuose kaip „Toks gyvenimas“ (pranc. „C‘est la vie“, 2001 m.) arba „Veneros“ grožio salonas“ (pranc. „Vénus beuaté“, 1999 m.). Vėlesniais metais ji vaidino komedijose („Nesakau „Ne“ / pranc. „Je ne dis pas non“, 2009 m.; „Atostogos prie jūros“/ pranc. „Le Skylab“, 2011 m.), dramose („Mano pačios sūnus“ / pranc. „Mon fils à moi“ 2006 m.; „Didysis alibi“ / pranc. „Le grand alibi“ 2008 m.; „Vyras ir jo šuo“ / pranc. „Un homme et son chien“) bei grįžo į mažuosius ekranus, kai buvo kuriamas „Veneros grožio salono“ televizijos serialas.
2012 m. austrų režisierius M. Haneke pasiūlė E. Rivai kartu su kita Prancūzijos kino legenda Jeanu – Louis Trintingnant‘u vaidinti filme „Meilė“ (pranc. „Amour“). Jaudinanti ir sukrečianti drama apie gyvenimo pabaigą E. Rivai pelnė didžiulį pripažinimą už jos pastangas. Ji buvo apdovanota Cezariu kaip geriausia aktorė bei pelnė Oskaro nominaciją. Šis įvertinimas vainikuoja visą jos paradoksalią karjerą, tuo pačiu ir turtingą, ir diskretišką.
