Žinomas Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-dukas, sukūręs tokius filmus kaip „Pavasaris, varasa, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“ (kor. „Bom Yeoareum Gaeul Gyeoul Geurigo Bom“), „Pieta“ ar „Tušti namai“ (kor. „Bin-jip“) šį penktadienį, gruodžio 11 d. mirė nuo COVID-19` viruso sukeltų komplikacijų Latvijos sostinėje Rygoje. K. Ki-dukui buvo 59-eri metai – vos kelių dienų pritrūko iki jubiliejaus, kurį būtų minėjęs gruodžio 20 d.
K. Ki-Dukas gimė 1960 m. gruodžio 20 d. Pietų Korėjos Kyungsang provincijos šiaurinėje dalyje ir augo kalnų apsuptame kaimelyje. Būdamas devynerių metų kartu su tėvais persikraustė į Seulą. Vėliau buvo priverstas palikti gimnaziją, kai jo brolis buvo iš jos išmestas. Tuomet atrodė, kad jaunojo Kim gyvenimas pakankamai aiškus – iš pradžių žemės ūkio mokykla, o po to, sulaukus 17 metų – darbas gamykloje. Tačiau K. Ki-dukas ne iš karto apsisprendė, kuo nori tapti – po trejų metų jis prisijungė prie jūrų pėstininkų, o dar po dvejų metų ketino tapti dvasininku.
Tačiau nors daug kas jo gyvenime keitėsi, bet vienas dalykas išliko nepajudinamai – K. Ki-dukas išsaugojo savo meilę tapybai. Tai buvo aistra, įsižiebusi dar vaikystėje, vėliau – 1990 m. – paskatinusi tuo metu dar tik būsimąjį režisierių palikti savo tėvynę ir vykti studijuoti į Prancūziją. Ir nors gyvenimas Paryžiuje nebuvo lengvas – tam, kad išgyventų, K. Ki-dukas pardavinėjo savo paveikslus – būtent čia jis atrado kiną. Po dvejų metų vaizduojamųjų menų (piešimo ir tapybos) studijų, praleistų Paryžiuje, K. Ki-dukas 1994 m. grįžo į Pietų Korėją ir čia parašė scenarijų filmui „Dailininkas ir kalinys“ (angl. „Painter and prisoner“), kuris jam pelnė scenaristų asociacijos prizą už kūrybiškumą. Po metų už filmo „Neteisėta perėja“ (angl. „Illegal crossing“) scenarijų jis jau buvo apdovanotas Didžiuoju prizu.
1996 m. K. Ki-dukas pristatė savo pirmąjį filmą – poetiškumu ir žiaurumu pasižyminčią painaus scenarijaus, bet daug žadančią juostą „Krokodilas“ (kor. „Ag-o“), sulaukusią sensacingų recenzijų. Tuoj pat po jo, tais pačiais metais K. Ki-dukas sukūrė ir antrąjį filmą „Laukiniai žvėrys“ (kor. „Yasaeng dongmul bohoguyeog“), tačiau abi juostos išleistos praktiškai anonimiškai. 1998 m. jis grįžo jau su gerokai kitokiu kūriniu – drama „Narvelis“ (kor. „Paran daemun“) – daug švelnesne ir nostalgiškesne, nei du jo pirmieji filmai.
K. Ki-dukas su savo filmais pradėjo dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose ir netruko išgarsėti visame pasaulyje. Tarptautinio pripažinimo jis sulaukė jau su kitu filmu – 2000 m. draminiu trileriu „Sala“ (kor. „Seom“), kuris, be kita ko, buvo pristatytas Venecijos kino festivalyje. Tiesa, dėl žiaurių scenų su gyvūnais šio filmo rodymas Didžiojoje Britanijoje buvo atidėtas, o režisieriui teko viešai pasiaiškinti.
Savo gimtinėje pagarsėjęs kaip keistų filmų kūrėjas, K. Ki-dukas tais pačiais metais sukūrė semi eksperimentinę kriminalinę dramą „Tikra fikcija“ (kor. „Shilje sanghwang“), kurią nufilmavo per mažiau nei keturias valandas.
Kita jo filmas – „Nežinomas adresas“ (kor. „Suchwiin bulmyeong“) žymi posūkį K. Ki-duko karjeroje. Brandesnis ir labiau ištobulintas tiek formos, tiek turinio prasme „Nežinomas adresas“ jautriai pasakoja K. Ki-duko autobiografiją.
Su tais pačiais metais išleistu dar vienu filmu – drama „Blogas vyrukas“ (kor. „Nabbeun namja“) K. Ki-dukas pagaliau sulaukė ir didesnio žiūrovų susidomėjimo.
2003 m. jis pristatė du filmus. Karinė drama „Pakrantės sargyba“ (kor. „Hae anseon“) tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje buvo apdovanota FIPRESKI prizu. Tačiau kitas jo filmas – intensyvaus plastinio grožio kupina kontempliacija „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“ – išgarsėjo visame pasaulyje ir tapo režisieriaus vizitine kortele. Lokarno kino festivalyje „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“ pelnė keturis apdovanojimus (tarp jų – C.I.C.A.E. ir Don Kichoto prizas), San Sebastiane – publikos prizą.
Kitais metais festivalių liūtas K. Ki-dukas už aštrią dramą „Samarietė“ (kor. „Samaria“, 2004 m.) apie nepilnamečių prostituciją, Berlinalėje atsiėmė Sidabrinį lokį kaip geriausias režisierius.
Tais pačiais metais pasirodė dar garsus jo filmas – kriminalinė romantinė drama „Tušti namai“ (kor. „Bin-jip“). Mažo biudžeto juosta buvo filmuojama paties režisieriaus bute. Tačiau ši pusiau nebyli drama sulaukė sėkmės ir iš Venecijos kino festivalio grįžo su Sidabriniu liūtu (geriausia režiūra), mažuoju auksiniu liūtu ir FIPRESCI prizu.
Itin produktyvus K. Ki-dukas 2005 m. pristatė naują kūrinį – romantinę dramą „Lankas“ (kor. „Hwal“), pasakojančią apie nesveiką meilės trikampį tarp senio, nepilnametės merginos ir jauno vyro. Tai buvo pirmasis K. Ki-duko filmas, parodytas Kanuose – juosta pristatyta paralelinėje konkursinėje „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programoje.
2006 m. pasirodė mistinė romantinė drama „Laikas“ (kor. „Shi gan“), pristatyta tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje. Tai pasakojimas apie porą, susiduriančią su laiko tėkme ir negailestingumu. 2007 m. pristatyta stipri drama apie pavydą „Kvėpavimas“ (kor. „Soom“), įtraukta į Kanų kino festivalio pagrindinę konkursinę programą. „Kvėpavimas“ nufilmuotas per 10 dienų, o jo biudžetas buvo vos 300 000 JAV dolerių.
2008 m. režisierius pasinėrė į košmarus su nauja mistine fantastine drama „Sapnas“ (kor. „Bi-mong“), kurioje susipina tiek detektyvinės istorijos, tiek lunatizmo elementai.
Po šio filmo stojo šiokia tokia pauzė, dėl kurios kaltas buvo būtent „Sapnas“, kurio filmavimas vos nesibaigė tragiškai. Filmuojant savižudybės sceną pagrindinį vaidmenį atliekanti aktorė Lee Nayoung vos nepasikorė ir pats K. Ki-dukas jai išgelbėjo gyvybę. Po šio įvykio režisierius liko labai sukrėstas ir nebegalėjo imtis naujo filmo. K. Ki-dukas prodiusavo kitų režisierių filmus ir rašė jiems scenarijus. 2011 m. jis grįžo su sau nauju – dokumentikos – žanru ir juosta „Arirang“. Tai tarsi saviterapijos seansas, per kurį režisierius, kalbindamas pats save, bando išsiaiškinti savo, kaip kūrėjo, baimes. „Arirang“ buvo pristatytas Kanuose ir ex-aequo pasidalijo „Ypatingo žvilgsnio“ programos pagrindinį prizą.
Bet kaip apsisukus metų laikui vėl ateina pavasaris, taip ir K. Ki-dukas vėl atgavo įkvėpimą kurti naujus filmus. Tais pačiais 2011 m. San Sebastiano festivalyje jis pristatė dramą „Amen“. Tiesa, filmas įpatingo dėmesio ar įvertinimo nesulaukė.
Bet K. Ki-Dukas grįžo ir jo sugrįžimą stipriai pažymėjo Venecijos Auksinį liūtą pelniusi drama „Pieta“, kurioje ypatingas žiaurumas pinasi su poetiškumu ir pasakoja apie brutalų skolų išmušinėtoją, kurio gyvenime netikėtai atsiranda moteris, teigianti esanti jo motina.
Ko gero, „Pietą“ galima laikyti paskutiniu senojo kimkidukiško stiliaus filmu, kuriame neįtikėtinas žiaurumas derinamas su subtilia estetika. Vėlesniuose K. Ki-duko filmuose estetikos mažėjo, o žiaurumo daugėjo. T galima pasakyti jau apie 2013 m. bedialogį draminį trilerį „Mėbijaus juosta“ (kor. „Moebiuseu“), kuris talpina kastracijos, sadomazochizmo, incesto, prievartos elementus. Praktiškai tik žiaurumas lieka 2014 m. kriminaliniame draminiame trileryje „Vienas prieš vieną“ (kor. „Ildaeil“) – bet nepaisant to šis filmas Venecijos kino festivalyje apdovanotas Fedora prizu.
2015 m. pasirodė didesnio dėmesio nesulaukusi drama „Stop“ (kor. „Seu-top“), pasakojanti apie porą, išgyvenančią Fukušimos atominės elektrinės avariją. 2016 m. – dar viena drama „Tinklas“ (kor. „Geumul“), su kuria jis dalyvavo Sachalino ir Amsterdamo nepriklausomo kino „Pasaulio kinas“ (angl. „World Cinema“) festivaliuose.
2018 m. K. Ki-dukas su nauja drama „Žmogus, laikas, erdvė ir žmogus“ (kor. „Inkan, gongkan, sikan grigo inkan“) grįžo į Berlinalę – tiesa, į nekonkursinę „Panoramos“ programą. Ir nors pavadinime galima įžvelgti sąskambį su „Pavasariu, vasara, rudeniu, žiema… ir vėl pavasariu“, panašumai tarp šių dviejų filmų čia ir baigiasi, o naujoji juosta dėl perdėto vulgarumo ir žiaurumo palankios kritikos sulaukė nedaug.
Paskutiniu K. Ki-duko filmu, panašu, liks 2019 m. Kanų kino turguje (taigi, ne žiūrovams ir ne žiniasklaidai) demonstruota drama „Ištirpimas“ (kor. „Din“), kuri buvo nufilmuota Kazachstane.
K. Ki-dukas yra laikomas vienu žymiausiu naujojo Korėjos kino judėjimo režisierių, nors iš tiesų kino industrijai jis nepriklauso. Būdamas savamokslis jis savo režisūrinę karjerą dėliojo pagal savo paties menines pajautas ir įkvėpimą.
Vis tik jo asmenybę lydėjo kontroversija. Be jau minėto Didžiosios Britanijos ir JAV žiniasklaidos kaltinimų pertekliniu žiaurumu prieš gyvūnus, K. Ki-dukas buvo kritikuojamas už jo filmuose rodomą mizoginiją. Po „Sapno“ filmavimo smarkiai sukrėtusių įvykių, K. Ki-dukas buvo persikėlęs į kalnų trobelę ir pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimo būdą. 2017 m. jam buvo pateikti vienos aktorės kaltinimai seksualine prievarta ir smurtu. 2018 m. dar trys moterys K. Ki-duko atžvilgiu pateikė tokius kaltinimus. 2019 m. vykęs teismas skyrė beveik 4500 JAV dolerių dydžio baudą dėl smurto, tačiau K. Ki-dukas dalyje dėl seksualinės prievartos pritrūkus įrodymų buvo išteisintas.
Latvijoje Pietų Korėjos režisierius atsidūrė čia ieškodamas įsigyti nekilnojamojo turto – K. Ki-dukas dairėsi namo Jūrmaloje, kad galėtų čia nuolat gyventi ir kurti naują filmą, kuris turėjo būti bendras Latvijos ir Pietų Korėjos projektas. Gruodžio 5 d., kai turėjo būti sudaroma nekilnojamojo turto pirkimo sutartis, K. Ki-dukas nepasirodė ir su juo nebuvo galima susisiekti. Atskleidžiama, kad COVID-19 virusu užsikrėtusio režisieriaus būklė buvo kritinė.
