„Kino pavasaris“ namuose. Balandžio 1 d. TOP3

„Kino pavasaris“ namuose. Balandžio 1 d. TOP3

Kai tik ištinka kas nors baisaus ar labai neįprasto, dažnas puola ieškoti tai numačiusių pranašysčių, į kurias iki tol, žinoma, niekas nekreipė dėmesio. Pasirodo, nereikia būti Kasandra, Mikalda ar Nostradamu – populiariosios kultūros kūrėjai kartais irgi visai neblogai išpranašauja ateitį.

Savybe nuspėti būsimus įvykius garsėja populiarus animacinis serialas „Simpsonai“ (angl. „The Simpsons“) – kai kurių žiūrovų nuomone, šis jo kūrėjai išpranašavo, jog aktorius Tomas Hanksas užsikrės korona virusu. Kita vertus, nebūtina ieškoti tokių tolimų pavyzdžių: Lietuvoje juokaujama, kad Algirdas Kaušpėdas, kurdamas dainos „Zombiai“ tekstą, buvęs beveik aiškiaregis. Nemirtingas „Anties“ hitas pataria: „Gyvenk kaip galima švariau – pikti kenkėjai budi tundroj…“. Kitaip, galbūt jums net nežinant, jie apsigyvens šalia jūsų.

Tad prie visų šių zombių ir kenkėjų kompanijos visai dera absoliutus 2019 m. hitas „Parazitas“ – laimėjęs beveik viską, ką tik galima laimėti ir per pasaulį prasinešęs tikrai galinga banga. Kol nebuvo kilusi pandemija, pasaulis daug dažniau linksniavo „Parazito“ pavadinimą ir jo režisieriaus Joon-ho Bongo pavardę. Tad belieka kantriai laukti tų dienų, kai viskas vėl stos į vietas ir daugiau kalbėsimės apie naujus filmus, o ne apie naujus virusus.

O gal „Parazitas“ jau matytas? Nenustebtume – ko gero, tai vienas žiūrimiausių šio „Kino pavasario“ filmų. Tuomet gal sudomins kitas parazituojantis reiškinys – korupcija, įsivešėjusi Kazachtsano policijoje? O gal gėda atskleisti savo seksualinę tapatybę, ypač kariuomenėje, ypač XX a. devinajame dešimtmetyje? Šiandieniniai mūsų pasirinkimai iš „Kino pavasario“ repertuaro nuneš toli.

„Parazitas“ (kor. „Gisaengchung“) – filmas, kurio nebereikia pristatinėti, nes bet koks pristatymas vis vien neprilygs vaizdui ekrane ir nesugebės tinkamai viso to perteikti. Filmas, kuris jau dabar yra reikšminga kino istorijos dalis. Filmas iš Pietų Korėjos, sugebėjęs palikti už savęs visą Holivudą. Filme pasakojama ypatingai nepasiturinčios šeimos istorija, bandymai ir viltis iš viso to išlipti. Bėda, jog terminas „ypatingai nepasiturintys“ gali būti pritaikomas labai plačiai masei žmonių, o takoskyra tarp jų ir ypatingai pasiturinčių yra milžiniška. Abi pusės gyvena tarytum viena kitos nematydamos, nors iš tiesų – vieni pavydžiai spokso, o kiti nepatogiai nuleidę žvilgsnį šalinasi. Taigi, šeimos sūnui pasitaiko galimybė patekti į turtingos šeimos namus ir jiems dirbti, taip garantuojant reikalingas pajamas visai šeimai. Įvykių grandinė taip užsisuks, jog sėdėsite įsikibę į krėslo kraštą ir negalėsite patikėti, kad viskas taip klostosi. Viena geriausių scenarijaus linijų istorijoje ir vizualiai nepakartojamas „Parazitas“, kurio kelias vis veda tai aukštyn, tai žemyn, aukštais ir klaidžiais laiptais, priklausomai nuo to, kur keliauji – pas viršūnėles ar žemės kirminus apačioje. 10/10 (Titas)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

Kadras iš filmo „Parazitas“ (kor. „Gisaengchung“)

 

„Tamsus žmogus“ (angl. „A Dark, Dark Man“) – Kazachstano provincijoje akivaizdžiai siautėja serijinis žudikas – kasmet nužudoma po vieną maždaug dešimties metų našlaitį berniuką. Tačiau vietinė policija bylos tyrimą supranta savaip – svarbu ne tiek surasti tikrąjį kaltininką, kiek „operatyviai“ išspręsti bylą ir pateikti raportą. Todėl dažniausiai nusikaltimo padarymu apkaltinami naivūs vietiniai, iš kurių dauguma savo dienas areštinėje baigia „savižudybėmis“. Šįkart situacija irgi klostosi panašia linkme – nužudytas berniukas; priekvaišis Pukuaras, gavęs šokoladą, kaip ir sutinka tapti įtariamuoju, be to, netrukus atsiranda suinteresuoti asmenys, dosniai atsilyginantys už tai, kad ir dabar byla baigtųsi kaip įprasta ir kuo grečiau. Tačiau šįsyk ant vietinių policininkų galvų nusileidžia iš ministerijos siųsta žurnalistė Ariana, akylai sekanti procesą ir fiksuojanti žmogaus teisių pažeidimus. Jaunas policijos detektyvas Bekzatas supranta, kad teks pasikrutinti ir iš tiesų atlikti tyrimą. Tik kaip tai padaryti dusinančioje sistemoje, kur ranka ranką plauna, kur už vienų įtakingų dėdžių stovi dar įtakingesni? Kaip išlaviruoti? Kaip išlikti gyvam? Ir kaip iš tamsos pagaliau išeiti į šviesą?

Šiame filme gražiai susipina kruvinas trileris, švelniai komiški momentai ir subtili kino poetika, kuri, priešingai nei lietuviškuose filmuose, čia dera ir tampa estetine atsvara po brutalaus smurto ir skurdžios XX a. dešimto dešimtmečio Kazachstano provincijos buities. Garso takelis, kaip ir tie siūruojantys kukurūzai, beveik hipnotizuoja ir tampa šviesiąja filmo puse, į kurią taip veržiasi Bekzatas. Vėlgi – nesibaiminkite filmo kilmės šalies. Ypač – jei ieškot realistiško, kruvino, sunkaus, bet su prošvastėm, kriminalinio filmo. 7/10 (Viktė)

Filmą rodo: Kino fondas, ŽMONĖSCinema

Kadras iš filmo „Tamsus žmogus“ (angl. „A Dark, Dark Man“)

 

„Žydras“ (afrikanų k. „Moffie“) – filmas iš tolimosios Pietų Afrikos Respublikos. Ir kelių dešimtmečių atgal – 1981-ųjų, kai šalyje buvo vykdomas apartheidas, taip pat ginamasi nuo kaimyninėje šalyje įsitvirtinančių komunistų. Todėl jaunuoliams buvo privaloma karinė tarnyba – tokios „karjeros“ neišvengė ir Nikolas, kurio istoriją kariuomenėje ir galime išvysti. Tačiau ne tik ginklai ir žiaurumas čia dominuoja – vaikinas susižavi kitu šauktiniu…

Režisierius Oliver Hermanus kino priemonėmis bando įamžinti istorinę atmintį, priminti ir parodyti jo šalyje vykusius dalykus. Tačiau ne vien karas ar rasinė segregacija paliko randų – nelaisvė mylėti taip pat. Šioje istorijoje – Nikolo meilė kitam vaikinui. Nors istorija pasakojama su daugybe fizinę kariuomenės prievartą rodomų vaizdų, brutalumo, keiksmažodžių, emocinio ir fizinio jaunuolių palaužimo… randama vietos ir romantikai. Ir romantika čia nėra tokia, kokios galbūt bijo homofobai – filme tokių „neteisingų veiksmų“ nerasite. Mažakalbis pagrindinis veikėjas, jo nedrąsūs žvilgsniai, vos keli dialogai… Subtilus, tačiau labai taiklus garso takelis (pavyzdžiui, vykstant muštynėms girdima vargonų muzika), puiki kinematografija – ir, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų – drįsčiau pavadinti vienu jausmingiausių filmų. Režisierius neabejotinai rodo meistrystę, tokiame kontekste, minimaliai veikiančiais veikėjais užauginti įsimylėjimo jausmą. Jei ryšitės pažiūrėti šį filmą – neabejotinai kitaip pradėsite klausyti ir dainos „Sugarman“, kurią vienoje scenoje niūniuoja Nikolas, valydamas ginklą. Daina atlikėjo, Sixto Rodriguezo, kurio muzika apartheido metu buvo viena iš laisvės ugnį piliečių širdyse auginusių dalykų. Ir kad ir kokių prasmių „Sugarman“ daina turėtų, šiame filme, karo ir nelaisvos meilės kontekste, ji tikrai suskamba dar kitaip – „Sugar man, won’t you hurry / Cause I’m tired of these scenes / For a blue coin won’t you bring back / All those colors to my dreams“… 10/10 (Airida)

Filmą rodo: Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Cgates

Kadras iš filmo „Žydras“ (afrikanų k. „Moffie“)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles