„Kino pavasario“ rekomendacijos ir nerekomendacijos (ir ką žiūrėti vietoj to)

Kaip ir kasmet „Kino pavasario“ programa yra gausi ir įvairi. Iš vienos pusės – tai didelis džiaugsmas įvairiausių skonių žiūrovams, kadangi yra didesnė tikimybė išsirinkti TĄ filmą, kuris taps pačiu pačiausiu iš šiemetinės programos. Kita vertus – tai ir didelis galvos skausmas, kadangi programa plati, filmų daug, o juos visus spėti pažiūrėti dažniausiai nėra kada, tad nori nenori tenka rinktis.

Kai kurie kinomanai jau beveik prieš metus žino, ką žiūrės per ateinantį „Kino pavasarį“, žino, kokių filmų laukti, o į kuriuos galima numoti lengva ranka ir tą laiką iškeisti į daug vertingesnį seansą. Bet yra ir tokių, kurie prie programos dėliojimo sugaišę visą dieną vis tiek nelabai žino, ką žiūrėti, ir, numoję ranka į bet kokius atrankos kriterijus, nusprendžia rizikuoti ir filmus rinktis atsitiktinai. Žinoma, kartais toks ėjimas va banque pasiteisina ir galima užtaikyti ant tikrai maloniai nustebinančio filmo, kurio gudrusis skaičiuotojas ir dėliotojas kinomanas šiaip gal ir neįtrauktų į savo „būtina pažiūrėti“ sąrašus. Tačiau, be abejo, kartu išlieka rizika, patekti į tokį seansą, po kurio vėliau labai gailėsitės ir dar ilgai spjaudysitės.

Ką daryti, kad taip nenutiktų: galima remtis rekomendacijomis. Tiesa, jų tokia gausybė, kad, ko gero, būtų netgi tikslinga sudaryti rekomenduojamų rekomendacijų sąrašą. Kaip ten bebūtų, siūlome susipažinti su tuo, ką šiame „Kino pavasaryje“ siūlome žiūrėti mes.

Priminsime, kad „Buvau kine“ yra paruošę video siužetą, kuriame pristatomas visas dešimtukas „Kino pavasario“ filmų, kurių mes jums siūlome nepraleisti. Žinoma,TOP10 tipo sąrašai yra gerai, tačiau jie turi vieną trūkumą – juose tik dešimt vietų, tad už borto kartais nepelnytai atsiduria kitos puikios juostos. Mūsų parengtą video TOP 10 galite pasižiūrėti čia.

Tad trumpai, ką rekomenduojame pamatyti:

„Sūnaus globa“ – stiprių dramų mėgėjams, kuriems patinka, kai įtampa auga visą filmą iki pat finalo.

„Ankštumas“ – stiprus debiutas, stipri drama apie stiprią jauną moterį, bandančią pasipriešinti absurdiškoms tradicijoms ir moraliniams reikalavimams.

„Floridos projektas“– tiems, ką domina, kas vyksta šalia blizgančio Amerikos fasado ir Disneilendo šypsenų.

„Įkvėpimas“ – tiems, kuriems patinka iš pirmo žvilgsnio lengvi filmai, po kuriais slypi daug sunkesnis ir gilesnis turinys, gražiai atsiskleidžiantis per visą filmą. Na ir dar tiems, kuriems pažįstamos rašymo kančios.

„Šventa vieta“ – tiems, kam pernai patiko „Tobuli melagiai“, ir kuriems smalsu, ką naujo režisierius Paolo Genovesse pasiūlys šiemet.

„Dabar tai jau padėk man, dievuli“ – šitą filmą privaloma pažiūrėti visiems teisininkams ir teismų sistemos darbuotojams. Patiks ir tiems, kas mėgsta netradicinę dokumentiką ir aitroką realybės humorą.

„Jūsų Vincentas“ – išskirtinis animacijos kūrinys, įvykis kino istorijoje. Šį filmą vertėtų pamatyti visiems, kas kine ieško meno ir grožio.

„24 kadrai“ – paskutinis Irano režisieriaus Abbas‘o Kiarostamio eksperimentinis filmas. Rekomenduojamas ne visiems, tačiau tie, kam patiko ankstesni šio režisieriaus darbai, turėtų pasinaudoti proga išvysti paskutinį jo darbą, mus pasiekiantį praėjus daugiau kaip metams po jo mirties.

„Manasis Godardas“ – netradicinis biografinis filmas, patiksiantis kinomanams ir tiems, kas mano, jog šis žanras jau senokai reikalauja naujų vėjų.

„Vadink mane savo vardu“ – filmas subalansuotas romantikos, puikios muzikos ir gražių vaizdų mėgėjams, taip pat tiems, kas ilgisi vasaros. Nerekomenduojama nebent tiems, kurie mano, kad meilė gali būti tik tarp skirtingų lyčių asmenų. Na ir dar tiems, kuriems rūpi persikų teisės.

„Aritmija“ – paprasta, bet neprasta drama. Patiks tiems, kas mėgsta gyvenimiškus filmus.

„Fokstrotas“ – drąsus filmas, kurio išsakyta kritika sukėlė audrą Izraelio visuomenėje.

 „Įžeidimas“ – dar viena stipri drama, kurios konfliktas, kilęs iš smulkmenos ir nenoro susikalbėti, ilgainiui išauga į nacionalinio lygio problemą, apimančią skirtingas etnines ir kultūrines visuomenės grupes. Taip pat verta pažiūrėti tiems, ką domina kitų šalių teisinė sistema.

„Sengirė“ – išskirtinis dokumentinis filmas apie senuosius Lietuvos miškus ir jų gyventojus. Jei domitės gamta ir jau kuris laikas sekate gamtos fotografo Mariaus Čepulio profilį, jums turėtų būti įdomus šis Mindaugo Survilos kūrinys.

Tad, kaip spėjote įsitikinti, per „Kino pavasarį“ tikrai yra ką pamatyti. Bet vis tik šiemet į programą pateko keletas filmų, kurių mes nerekomenduojame žiūrėti. Žinoma, jūsų teisė rinktis, tačiau paskui nesakykite, kad neįspėjome.

„Kaniba“ – šiaip jau filmus stengiamės pažiūrėti iki galo, kad ir kokie jie beviltiški ar nuobodūs bebūtų. Vis tik šio ištvėrėme tik pusvalandį, per kurį ekrane nerodoma nieko kito, tik pagrindinio personažo – kanibalo Issei Sagawos veidas stambiu planu. Galbūt vėliau kas nors ir pasikeičia – to nežinome. Jūs galite sužinoti, jei tik turite tam pakankamai kantrybės – tačiau jei nežvilgčioję į telefono ekraną negalite ramiai sulaukti eilinio Šarūno Barto filmo pabaigos, tai „Kaniba“ jus pribaigs po dešimties minučių. Tad tikrai pagalvokite, ar verta kankinti save ir verčiau rinkitės ką nors kitą iš „Kino pavasario“ programos. Jei nuoširdžiai – tai bet ką, vis tiek blogiau už šį filmą vargu ar gali būti.

„Zama“ – šiaip, atrodytų, šio filmo aprašymas didesnių priekaištų neturi – jį sukūrė žinoma Argentinos režisierė Lucrecia Martel, jis pagerbtas įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, nominuotas Goya apdovanojimui. Neapsigaukite. Tai nepaprastai lėtas ir nuobodus filmas be menkiausių siužeto užuomazgų. Gražūs egzotiškos kolonijos gamtos vaizdai nė kiek neatperka tų trūkumų, o dvi valandas džiaugtis vien tik žaliuojančiomis palmėmis vis tik gal nėra pats prasmingiausias dalykas gyvenime. Iš esmės šis filmas turi beveik visus komponentus, būdingus „tradiciniam“ lietuviška kinui, kurio dažnas tautietis kartą paragavęs atsikanda ilgesniam laikui. Tad jei tas dvi valandas ketinote skirti „Zamai“ verčiau investuokite į kitą filmą.

„Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ – kažkada korėjietis Kim Ki-dukas buvo didis kino poetas, savo kvapą gniaužiančiuose tapybiškuose filmuose sujungdavęs gyvenimo filosofiją, poetiką, žiaurumą ir šoką. Ilgainiui pirmieji du elementai iš jo filmų beveik išnyko, už tai kiti du išsikerojo taip, kad užgožė viską, kas dar buvo likę iš ankstesnio Kim Ki-duko. Šįkart vėlgi matome labai brutalią, krauju pasruvusią (tiesiogine tų žodžių prasme) smurto ir prievartos kupiną juostą ir, deja, visa tai dažniausiai atrodo savitiksliška. Jautresnių sielų ir skrandžių žiūrovams šį filmą apskritai derėtų apeiti dideliu lanku.

„120 dūžių per minutę“ – kaip kad amerikiečiams patinka istorijos apie kokį nors Bilį ar Džonį iš tokio ir tokio kaimo, taip ir prancūzams savi marškiniai yra arčiau kūno ir vietinės reikšmės aktualijos įgyja didesnę svarbą nei iš tiesų yra vertos. Todėl ši juosta gal pasigirti gausiu Cezario statulėlių skaičiumi, tačiau… Filmas nukelia į 1990-uosius ir pseudodokumentine maniera rodo su AIDS ir ŽIV kovojančios organizacijos „Act UP“ veiklą Paryžiuje. Šalia plėtojama drungna dviejų vaikinukų meilės istorija, kurios baigtis nuspėjama nuo pat filmo pradžios. Kitaip sakant – gal filmas ir nėra visiškas blogis, tačiau nepasiūlo nieko o nieko naujo ar originalaus. Jei domina LGBT tematika – tikrai verčiau rinktis ne „120 dūžių per minutę“, o „Vadink mane savo vardu“ ar „Dievo kraštą.

Tad taupykite savo laiką ir pinigus ir „Kino pavasario“ filmus rinkitės atsakingai, kad paskui netektų gailėtis. Festivalio programa yra didelė ir plati, tad tikrai atrasite tai, kas jums patinka.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles