Kaip ten sakoma – viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Šiemetinis „Kino pavasaris“ baigiasi, kaip ir kasmet padovanojęs gausybę įsimintinų akimirkų. Ir nesvarbu, ar esate prisiekęs kinomanas, ar išrankus festivalinio kino gerbėjas, ar tas, kuris žiūri viską iš eilės, ar tas, kuris į kino teatrą užeina lyg ir per klaidą. O net jei ir per klaidą – gal taip netyčia pataikytas teisingas filmas pataikys į širdį, pasės joje grūdą, suleis šaknis ir, kas ten žino, galbūt jau į kitą „Kino pavasarį“ atves dar vieną – jau tikrą – festivalio gerbėją.

Kinas pašaukė ir į šį šauksmą atsiliepė pilnos salės žiūrovų. Ir net jei vadinamąjį „žiūroviškiausią“ festivalio filmą nesunkiai buvo galima nuspėti „Kino pavasariui“ dar net neprasidėjus, norisi tikėti, kad dėmesio nepritrūko ir kitoms festivalio juostoms. Šviesioms ir žaismingoms, skaudžioms ir sukrečiančioms, žavinčioms meistriška aktorių vaidyba, įkvepiančioms siužeto vingiais, pribloškiančioms dokumentinės tikrovės kadrais, užburiančioms animacijos spalvomis ir galimybėmis.

Ir nors bendra kokybės kartelė atrodo šiek tiek smuktelėjusi, o geografija – gerokai susiaurėjusi, vis tik smagu, kad šalia labiausiai reklamuotų juostų blykstelėjo ne vienas ir ne du festivalio atradimų vardo verti filmai. Juk būtent tai yra visų festivalių „kabliukas“ – atradimo džiaugsmas.

Tad paskutinį kartą šūktelim, pamojuojam ir „Kino pavasariui“ sakom: „Iki kitų metų!“

„Gražuolė ir Sebastianas“ (pranc. „Belle et Sébastien: Nouvelle génération“, rež. Pierre Coré / Prancūzija) – nežinia, kur lietuviai, beversdami šio filmo pavadinimą, pametė pusę jo – iš ankstesnių „Kino pavasarių“ atsimenam filmus tokiu pačiu pavadinimu. Ne, festivalio organizatoriai nebando įkišti jau matytų filmų neapdariems žiūrovams, tiesiog „Gražuolės ir Sebastiano“ istorija į ekranus grįžta su naujos kartos aktoriais. Tai pasakojimas apie paryžietį Sebastianą, kurį mama vasarai „ištremia“ pas močiutę į kaimą, esantį Prancūzijos Alpėse. Miesto vaikiui iš pradžių gerokai nuobodu, o ir primestas ūkininkaujančioms giminaitėms jis – kaip šuniui penkta koja. Tačiau vieną dieną Sebastianas sutinka Gražuolę – didelę baltą kalytę, kurią skriaudžia jos šeimininkas. Tarp berniuko ir Gražuolės užsimezga draugystė ir atostogos avių ūkyje jau nebeatrodo tokios slegiančios. Tai šviesus, pozityvus ir gražus filmas apie berniuko ir gyvūno draugystę, kurio fone veriasi puikiai nufilmuoti kvapą gniaužiantys Prancūzijos Alpių vaizdai. Žinoma, labai jaučiasi, kad taikytas jaunesniajai auditorijai, dėl kartais per smarkiai „įgalinto“ Sebastiano ir ryškiai išreikšto, katais net šiek tik karikatūriško blogiuko Gazo. Na ir kaip be papildomos „užkulisinės“ intrigos, kurią, žinoma, šaunusis tandemas padeda išspręsti tinkama linkme. (6/10)

„Aštuoni kalnai“ (it. „Le otto montagne“, rež. Charlotte Vandermeersch, Felix van Groeningen / Italija, Belgija, Prancūzija) – labai smarkiai reklamuotas festivalio organizatorių ir kasdien po kelis kartus rodytas filmas – tad nieko nuostabaus, kad tapo „žiūroviškiausiu“ – bet tas buvo aišku dar prieš festivalį. Pasakojimas apie dviejų vyrų draugystę ir kalnus. Ak, kalnus… Toji draugystė užsimezga dar vaikystėje tarp dviejų skirtingų berniukų: vienas atvažiavęs iš miesto, kitas – paskutinis savo gimtojo miestelio vaikas. Berniukai auga, tampa vyrais, jų gyvenimai pasuka skirtingais takais, tačiau daugystė išlieka, o kalnai vis šaukia. Ir nors kaip pagrindinis šio filmo koziris pristatomas tasai kalnų grožis, juo papirkti galima tik visai filmų nežiūrinčius: savaime aišku, kad to geram filmui neužtena. O visa kita – lėta, ištęsta ir nuobodu iki negalėjimo. Tad juokais ar ne juokais galima verčiau siūlyti pažiūrėti aukščiau minimą „Gražuolę ir Sebastianą“ – principas panašus, istorija geriau išplėtota, personažai ryškesni, o to kalnų grožio, nuo kurio čia visi taip alpsta, netrūksta ir ten.  (4/10)

„Amžinai jauni“ (pranc. „Les Amandiers“, rež. Valeria Bruni Tedeschi) – atrodo, kad viskas, prie ko prisiliečia Valeria Bruni Tedeschi, tampa chaosu. Ne išimtis ir šis semiautobiografinis filmas, pasakojantis apie jaunus aktorius, besiruošiančius savo pirmajam spektakliui. „Juk aktorius jis, o jam – juk tai kas, tai kas, tai kas. Pažiūri į savo, vadinkim, sparnus, bet mato tenai tik rankas“ – šios eilutės šie tiek atspindi šio filmo siužetą, kur greitai dūžta svajonės, neišsipildžiusios ambicijos, per didelis susireikšiminimas. Filmas apie teatrą ir jo aktorius, tad perspaudimo, nenatūralių emocijų, teatrinės vaidybos čia netrūksta. Vienintelis geras dalykas šitame chaotiškame teatriškai besisklaidančiame marmale yra Louis Garrelis, vaidinantis žymųjį režisierių Patrisą Šaro – nors personažas pakankamai klišinis, L. Garrelis sugeba kartais pateikti jį ir truputį niuansuotai. Vis tik vien L. Garrelio pastangų neužtenka ir šis filmas lieka vienu didesnių nesusipratimų festivalių programose. (3/10)