Vakar, sekmadienį, iškilminga apdovanojimų ceremonija baigėsi 70-asis Kanų kino festivalis. Įteikta Auksinė palmės šakelė ir kiti festivalio pagrindinės konkursinės programos prizai. Iš karto po ceremonijos vyko tradicinė spaudos konferencija, per kurią žiuri, kuriai šiemet vadovavo ispanų režisierius Pedro Almodóvaras, paaiškino savo pasirinkimą. Daugumą labiausiai nustebino ex-eaquo padalytas apdovanojimas už geriausią scenarijų filmams „Šventojo elnio nužudymas“ (angl. „The Killing of a Sacred Deer“) ir „Tu niekada iš tiesų čia nebuvai“ (angl. „You Were Never Really Here“), bei pats svarbiausias apdovanojimas – Auksinė palmės šakelė, – kuris, priešingai išankstinėms prognozėms, aplenkė favoritais laikytus ruso Andrejaus Zvyaginstevo „Nemeilę“ (rus. „Nelyubov“) bei prancūzo Robino Campillo „120 dūžių per minutę“ (pranc. „120 battement par minute“) ir galiausiai atiteko švedo Rubeno Östlundo juostai „Kvadratas“ (angl. „The Square“).
Taigi 70-ojo Kanų kino festivalio žiuri, kurią sudarė amerikiečių aktoriai Jessica Chastain ir Willas Smithas, italų režisierius Paolo Sorrentino, kinų aktorė Fan Bingbing, vokiečių režisierė Maren Ade, Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wookas, prancūzai režisierė Agnès Jaoui ir kompozitorius Gabrielis Yaredas, bei žiuri pirmininkas P. Almodóvaras, paaiškino kai kuriuos motyvus, dėl ko prestižiškiausią apdovanojimą skyrė būtent „Kvadratui“.
„Šis filmas kalba apie politinį korektiškumą, kuris yra diktatūra. Ir ši diktatūra yra ne mažiau bauginanti, negu visos kitos diktatūros. Režisierius parodė net keletą politinio korektiškumo pavyzdžių. Tai nepaprastai juokinga. Mes taip pat svarstėm apdovanojimo už vaidybą galimybę. Manau, kad tai filmas, kurį norėsiu pažiūrėti dar kartą. Tai kažkas visiškai skirtingo“, į spaudos konferenciją susirinkusiems žurnalistams kalbėjo P. Almodóvaras.
Anot žiuri narės A. Jaoui, „Kvadratas“, tai „inteligentiškas, juokingas, subtilus filmas, kalbantis apie itin svarbius nūdienos klausimus. Kaip padėti viso pasaulio vargšams, kaip elgtis su žiniasklaida, kokiais šokiruojančiais būdais pritraukti tos pačios žiniasklaidos dėmesį…“. Be to, ją sužavėjo aktorių darbas: „Aktoriai buvo puikūs. Aš įsimylėjau pagrindinį aktorių, bet tai tik mano nuomonė!”, pridėjo A. Jaoui.
Paklaustas apie favoritu laikytą „120 dūžių per minutę“, pažymint, kad daugeliui žmonių šis filmas patiko, P. Almodóvaras retoriškai perklausė: „Kiek tas daug?“, tačiau vėliau tęsė: „Man labai patiko šis filmas – tiek, kad negalėjo patikti labiau. Buvau labai sujaudintas, net ir po peržiūros. Rytoj mes skaitysime tai, ką mano žurnalistai, tačiau, kaip jau sakiau [šios spaudos konferencijos] pradžioje, tai buvo labai demokratiška žiuri. Aš esu tik devintasis žiuri narys. Tai vienintelis dalykas, ką aš jums galiu pasakyti. Didžiajai daliai žiuri narių patiko Robino Campillo filmas, tai filmas, kuris bus šiltai sutiktas, aš tuo esu tikras. Mes prisiminsime tai, kas čia vyko. Tai filmas, kuris nusipelno būti pripažintas. Campillo pasakoja didvyrių, išgelbėjusių daugybę gyvybių, istoriją“, kalbėjo jis, akivaizdžiai sujaudintas.
Taigi, žiuri narių nuomonė išsiskyrė? W. Smithas net nebandė slėpti, kad gana karštai gynė vengro Kornélio Mundruczó darbą „Jupiterio mėnulis“ (vengr. „Jupiter holdja“), tačiau kitiems žiuri nariams šis filmas akivaizdžiai padarė kur kas mažesnį įspūdį ir jokio apdovanojimo negavo. Ar dėl to buvo pralietas kraujas? „Viskas vyko paprastai ir harmoningai. Vienintelis – metaforiškas – kraujas – tai tas, kurį galima pamatyti ant Jessicos [Chastain] suknelės. Tarp mūsų vyravo itin didelė pagarba, nors tai nereiškia, kad visų požiūriai sprendžiant apdovanojimų klausimą, sutapo. Kraujo nebuvo, visi vieni kitus išklausėme pagarbiai“, apibendrino P. Almodóvaras.
