Naujausiame belgų režisierių brolių Jeano – Pierro ir Luco Dardenne‘ų filme „Nežinoma mergina“ (pranc. „La fille inconue“) pagrindinį vaidmenį atliekanti jauna prancūzų aktorė Adèle Haenel iš pradžių atrodo šiek tiek susiraukusi, kas šiaip būdinga jos įprastiems vaidmenims. Vėliau, jos vaidinama užsisklendusi gydytoja Ženi po truputį atsiveria pasauliui tam, kad jos atliekamas tyrimas dėl jaunos merginos žūties judėtų į priekį. Šį personažą A. Haenel įkūnija puikiai – jauna gydytoja jaučiasi „kalta“ neatidariusi savo kabineto durų žuvusiai merginai, jis stengiasi reabilituotis užsiimdama svarbiu asmeniniu tyrimu. Aiškiai „dardeniškas“ vaidmuo. Toliau pateikiamas Christophe‘o Narbonne‘o interviu su aktore.

Ar prieš pradedama dirbti su jais pagalvojote, ar esate tiksite Dardenne‘ams?

Tiesą sakant, nemaniau, kad gyvename tame pačiame pasaulyje (juokiasi).

Tačiau filmai šį tą sakė?

Tai filmai, kurie sukūrė mane kaip žiūrovę. Jie apgyvendino mano vaizduotę. Kai kalbame apie autorinį kiną, turime omeny Dardenne‘us.

Kokiu būdu susipažinote?

Susitikome vienoje pusiau oficialioje šventėje, kurioje apsikeitėme pora žodžių. Po trijų mėnesių jie man paskambino.

Ar buvo lengva „atrasti“ jūsų vaidinamą Ženi?

Nevisai. Skaitant scenarijų, sakiau sau, kad vaidinant šį personažą reikia jam atsiduoti kiek įmanoma daugiau. Tai mažiausia, ką norėjau padaryti, be skrupulų, žinant, kad Dardenne‘ai mėgsta stebėti, kaip gyvenimas keičia žmones. Ta nekontroliuojama jėga – gyvenimas.

Broliai Dardenne‘ai daugelį savo personažų atranda jau vaidybos procese. Filme matome, kaip Ženi savo pacientus klauso stetoskopu, nustato diagnozes. Ar aktoriui tai nekelia nepatogumų?

Nepasakyčiau, kad nekelia nepatogumų. Tačiau norint atrodyti patikimai, reikia būti tiksliam. Kartais tai gali kelti šiek tiek streso.

O šių judesių, kaips usprantu, jūs išmokote?

Mėnesį juos kartojau su tikru gydytoju. Kartu su juo žiūrėjau, kur daugmaž yra vidaus organai, kad jausčiausi užtikrinta tuo, ką daro Ženi, klausydama stetoskopu.

Ženi yra savotiška atgailautoja. Paprasčiau tariant, ji nueina krikščionišką kelią. Ar jūs tai taip pat matote?

Man nesusidaro įspūdis, kad ji eina susitikti su žmonėmis tam, kad išgelbėtų save. Greičiau ji atlieka paieškas. Filmo pabaigoje taip pat nesakoma, kad nuodėmės yra išpirktos.

Jai visų pirma būtina, kad žmonės jai išpažintų?

Ji tiki, kad kiekvienas turi miegančią sąžinę. Nebūtinai religine prasme.

Pasiaukojimas, išklausymas – savo dvasia tai yra krikščioniška.
Taigi taigi (atsidūsta).

Panašu, kad šis vaidmuo ženklina jūsų karjeros etapą. Jis ramesnis, daugiau duodantis. Ar norėjote šiuo keliu eiti?

Susierzinimas glūdi manyje, tačiau yra daugybė būdų supykti. Tai taip pat gali būti konstruktyvu. Man patinka šis evoliucionavimas.

Yra aktorių, sakančių, kad gyvena savo vaidmenimis, tačiau kiti nuo vieno prie kito vaidmens persiorientuoja labai greitai. Prie kurių save priskiriate jūs?

Vaidmenys yra susiję su problematika, trukdančia mums mūsų gyvenime ir neišvengiamai mus šiek tiek veikia. Šis sąmonės pabudimas, kurį charakterizuoja Ženi yra tai, apie ką aš jau truputį galvojau, kad šis vaidmuo yra šiek tiek gilesnis.

Norėjote pasakyti, kad neatsitiktinai renkatės vaidmenis arba vaidmenys tenka jums?

Padėtis, kurioje esame duotuoju momentu, mūsų galimybės lemia vaidmenų pasirinkimą, tai akivaizdu.

Beveik pusė jūsų filmų buvo parodyti Kanuose. Koks ryšys sieja jus su šiuo festivaliu?

Sakyčiau, kad greičiau trys ketvirtadaliai… Šiais metais, aš tai priėmiau ne taip žiauriai, pasakydama sau, kad Kanai tai irgi žaidimas. Sutikau laikytis šio vaidmens. Svarbiausia, kad aplink kiną tvyro kažkoks fantazmas. Visa tai nėra labai racionalu.

Ar nusivylėte, kad Arnaud des Pallières‘o „Našlaitė“ (pranc. „Orpheline“) nebuvo pasirinkta?

Mačiau šį filmą praeitą savaitę, man atrodo, jis puikus. Be abejo, buvau nusivylusi, tačiau svarbu tai, kaip jis bus sutiktas publikos.

Apie ką šis filmas?

Jis pasakoja apie jauną moterį keturiais jos gyvenimo periodais – kiekviename jų vaidina skirtinga aktorė. Tai filmas apie vyrų – moterų temą, smurtą, tapatybę.

„Žmogėdros“ (pranc. „Les ogres“), „Nežinoma mergina“ (pranc. „La fille inconue“), „Našlaitė“… panašu, kad praėję metai buvo labai vaisingi.
Taip, man iš tiesų labai pasisekė.