Vakar paaiškėjo Europos parlamento teikiamo „LUX“ prizo laimėtojas. Juo tapo vokiečių režisierės Maren Ade juosta „Tonis Erdmanas“ (vok. „Toni Erdmann“), pasakojanti apie tėvą ir dukrą, tragikomiškomis aplinkybėmis bandančius atgaivinti atvėsusius santykius, šias pastangas sugretinant su šiuolaikine europietiška visuomene. Kiti du „LUX“ prizo finalininkai buvo jaunos Tuniso režisierės Leylos Bouzid drama „Kai atmerkiu akis“ (pranc. „À peineouvre les yeux“) ir šveicaro Claude‘o Barras‘o sukurtas animacinis filmas „Mano, cukinijos, gyvenimas“ (pranc. „Ma vie de courgette“).
„Tonis Erdmanas“ buvo pristatytas Kanų kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje, laimėjo FIPRESCI metų filmo didįjį prizą, yra išrinktas kaip Vokietijos kandidatas į Oskarus geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Ši juosta atskleidžia Europoje egzistuojančias gilias socialines ir ekonomines atskirtis, kai pagrindinės veikėjos supratimas apie laimingą gyvenimą apsiverčia 180 laipsnių.
Europos parlamento pirmininkas Martinas Schulzas kalbėjo: „Tai kas mus, europiečius, vienija, yra daug stipriau už tai, kas mus skiria. Europoje yra daugybė skirtingų kultūrų ir reikia jas saugoti. […] Dešimtmečio jubiliejaus proga „LUX“ prizui linkiu sėkmės ir tikiuosi, kad mes tęsime šią misiją“.
Filmo „Tonis Erdmanas“ režisierės Maren Ade pakomentavo: „Tai didelė garbė gauti šį prizą, ypač dėl to, kad jį teikia žmonės iš daugybės skirtingų šalių. […] Tam, kad sukurčiau „Tonį Erdmaną“ aš taip pat dirbau su daugybe žmonių iš skirtingų šalių, ir net jei mes rengiamės skirtingais drabužiais ar valgome skirtingą maistą, mes dalijamės tokią pačią meilę mūsų kuriamam filmui“. M. Ade taip pat pabrėžė: „Toks filmas kaip „Tonis Erdmanas“ egzistuoja dėl gautų nacionalinių ir europinių subsidijų, leidusių imtis rizikos, kuri nebūtinai yra priimtina visiems – tiesą sakant, mes buvome labai nustebę, kad tiek daug skirtingų šalių rodo šį filmą“.
Dešimtąjį kartą teiktas „LUX“ prizas buvo įsteigtas siekiant skatinti kultūrinę ir kalbinę įvairovę. Pagrindiniai „LUX“ prizo tikslai yra skatinti europietiškų filmų judėjimą ir inicijuoti debatus apie didžiąsias problemas, su kuriomis susiduria mūsų visuomenė. Kiekvienais metais iš dešimties atrinktų filmų į finalą patenka trys – kuris iš jų taps nugalėtoju balsuodami nusprendžia visi Europos parlamento nariai. Į finalą patekę filmai parodomi visose Europos Sąjungos šalyse – narėse per „LUX“ prizo dienas – visi jie yra išverčiami į 24 oficialias Europos Sąjungos kalbas, o filmas – nugalėtojas specialiai pritaikomas regėjimo ir klausos negalią turintiems žiūrovams.
„LUX“ prizo teikimo ceremonijos išvakarėse žiniasklaidos atstovai buvo kviečiami dalyvauti dviejuose debatuose, kuriuos moderavo „LUX“ prizo koordinatorė Doris Pack. Pirmojo debato tema: „Kinas politiko dienotvarkėje: „Kūrybingos Europos“ įgyvendinimo ataskaita“. Šiame debate dalyvavo Europos parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Silvia Costa bei to paties komiteto narys Bogdanas Wenta. Seminarą pristatė pirmasis Europos parlamento pirmininkas Antonio Tajani. „Europa – tai ne pinigai ir ne bankai. Tai žemynas, atrandantis kultūrinio identiteto svarbą“, pabrėžė jis. Debato dalyviai papasakoję apie tai, kaip „Kūrybinga Europa“ skatina skirtingų sričių kultūros ir kūrybos industrijos (pradedant kinu, baigiant video žaidimais) finansavimą, taip pat pabrėžė „LUX“ prizo iniciatyvos svarbą mažiausioms šalims. B. Wenta atkreipė dėmesį į keletą sričių, kurias dar reikia gerinti: tai žiūrovų skaičiaus didinimas, filmų platinimas, vertimas ir reklamavimas. „Reikia, kad visi Europos Sąjungos piliečiai turėtų supaprastintą prieigą prie nepriklausomo kino“, kalbėjo S. Costa.
Antrajame seminare, pavadintame „Kokį vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje atlieka europietiškas kinas ir profesionalūs kino kūrėjai?“, dalyvavo Europos parlamento Kultūros ir švietimo komiteto vicepirmininkė Helga Trüpel, filmo „Tonis Erdmanas“ prodiuseris Jonas Dornbachas, filmo „Mano, cukinijos, gyvenimas“ režisierius Claude‘as Barras bei prodiuseriai Pauline Gygax ir Max Karli ir filmo „Kai atmerkiu akis“ scenarijaus bendraautorė Marie Sophie Chambon. Šioje diskusijoje sineastai ir politikai aptarė kino, kaip specialios erdvės, gyvybingumo palaikymo svarbą. „Mums reikia kino, kuris skatintų žmones vienytis ir dalytis išgyvenama patirtimi“, kalbėjo D. Pack. Šiame seminare buvo aptarti konkretesni klausimai, pavyzdžiui, legalių internetinių šaltinių, kur būtų galima pažiūrėti europietiškus filmus, stoka ir iš to atsirandantis piratavimas, daug diskusijų sukėlęs teritorinis išskirtinumas ir bendradarbiavimo svarba.
