Pagrindinis Holivudo tikslas yra vienintelis ir neginčijamas – uždirbti pinigus. Ir kol jūs nepradėjote entuziastingai linksėti galva ir siūlyti pažiūrėti tą norvegišką filmą apie karvių ganymą, kuris buvo sukurtas už 200 eurų ir kurį pamatė penkiolika žmonių (visi jie, žinoma, buvo režisieriaus giminės), ir kol nepradėjote aiškinti, kad būtent tai yra tikrasis menas, turiu jus pristabdyti. Užsidirbti pinigus nori absoliučiai kiekvienas kūrėjas absoliučiai kiekvienoje srityje; lieka klausimas, kokiu būdu žmonės to siekia.

Ir kai vis dar atsiranda kūrėjų, kurie šventai tiki, kad gerą darbą žmonės patys tikrai pamatys ir atras, ir patys kūrėjai tikrai nesižemins reklamuodami savo kūrinį kaip dešros gabalą, Holivudas linksmai pasiima jų pinigus. Tik jeigu anksčiau buvo laikotarpiai, kuomet Holivudas bandė maskuoti savo tikruosius ketinimus, dabar begalinė pinigų meilė yra ryškesnė nei bet kada. Ir visa tai žiūrovai supranta perspausta Holivudo aistra filmų tęsiniams, perdirbiniams, adaptacijoms ir kitiems reiškiniams, sėkmingai iš kūrybinio proceso panaikinantiems tokį dalyką kaip originali pradinė idėja.

Sena, bet atgimstanti mada

Jeigu dabar atsiversite pirmąjį vieno iš didžiųjų JAV pramogų pasaulio naujienų portalų – „Variety“, „Deadline“, „The Hollywood Reporter“, „Vulture“ ar bet kurį kitą, – didelė tikimybė yra ta, kad ten puslapio viršuje, o galbūt šiek tiek žemiau, atrasite naujieną apie kokio nors legendinio filmo perdirbinį. Arba seno filmo tęsinį. Arba niekam negirdėto filmo naują viziją, kas tėra netiesioginis „perdirbinio“ sinonimas. Tai nėra paprastas pajuokavimas – per didelė tikimybė, kad tokia naujiena tikrai bus.

Tai tęsiasi jau ne vienerius metus. Didžiosios Holivudo studijos verčiasi per galvas kratydamos savo stalčius ir ieškodamos, ką jos sukūrė prieš kelis dešimtmečius ir ką žiūrovai yra pakankamai pamiršę, kad priimtų tai kaip naują dalyką, bet ne tiek pamiršę, kad jį be didesnių skrupulų praleistų pro akis. Ir taip, tai nėra dalykas, kuris kino pasaulyje atsirado tik per pastarąjį dešimtmetį. Perdirbinių kultūra toli gražu nėra nauja ir ji žiūrovams yra padovanojusi 1983 metų „Žmogų su randu“ (angl. „Scarface“), „Tikrą išbandymą“ (angl. „True Grit“) ar įspūdingąją Christopherio Nolano „Tamsos riterio“ (angl. „The Dark Knight“) trilogiją.

Tačiau pažiūrėkite tik per pirmuosius keturis šių metų mėnesius pasirodžiusias naujienas apie artėjančius Holivudo perdirbinius ar ambicingus tęsinius ir suprasite, kiek toli yra nuėjusi ši mada. Šių metų pradžioje „Disney“ susilaukė didžiulės finansinės sėkmės perkurdami animacinį filmą „Pelenė“ (angl. „Cinderella“) į vaidybinį filmą, ir iškart paskelbė tą patį darysiantys su legendinėmis animacinėmis juostomis „Gražuolė ir pabaisa“ (angl. „Beauty and the Beast“), „Pinokis“ (angl. „Pinocchio“) bei „Mikė Pūkuotukas“ (angl. „Winnie the Pooh“).

„Sony“ studija po kelių dešimtmečių pertraukos užsimojo sukurti net kelis naujus „Vaiduoklių medžiotojų“ (angl. „Ghostbusters“) filmus. Režisierius Davidas Fincheris sugalvojo perkurti Alfredo Hitchcocko šedevrą „Nepažįstamieji traukinyje“ (angl. „Strangers on a Train“). Ir kaipgi be tradicinio kas kelis metus Holivude vykstančio įvykio – „Sony“ sprendimo dar kartą perkurti filmus apie Žmogų-vorą, šįkart – su „Marvel“ studijos pagalba.

Nostalgijos galia

Klausimų, dėl ko didžiosios studijos kuria tiek daug perdirbinių ar tęsinių, nekyla – tai yra garantuotos pinigų kalimo mašinos. Dėl ko jos tokiomis tapo yra kur kas įdomiau. Nors vieno atsakymo į jį nėra, sudedamųjų dalių yra nemažai. Ir visgi bene svarbiausia jų yra susijusi su kertine žmonių psichologine ypatybe – mūsų nepaaiškinama silpnybe nostalgijai.

Pastebėkite, kad visi mano išvardyti filmai (kurie prisijungia prie dešimčių kitų šiuo metu perkuriamų darbų) yra susiję su plačiosios visuomenės nostalgija. Animaciniai filmai, kad ir kokie seni jie bebūtų, yra sudedamoji kiekvieno žmogaus vaikystės dalis, o „Disney“ klasika žavi jau originaliųjų jos žiūrovų proanūkius.

„Vaiduoklių medžiotojų“ ar „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“) tęsiniai yra orientuoti į kur kas tikslesnę auditoriją – tą, kuri devintajame dešimtmetyje buvo jauna ir besižavėjusi naujausiais kino technologijų pasiekimais, o dabar sudaro didžiulę viduriniosios klasės dalį ir yra pasiryžusi mesti pinigus į ekraną, kad tik dar kartą pamatytų juos mintimis į jaunystę sugrąžinančius vaizdus.

Ir nostalgiją šioje vietoje galima pakreipti kokia tik nori linkme – jeigu prieš kelis dešimtmečius pasirodęs originalas susilaukė pakankamo publikos dėmesio ar ilgainiui tapo kritikų numylėtiniu, prie jo perdirbinio, neužduodami per daug klausimų, būriuosis milijonai gerbėjų. (Kur į šią formulę patenka Žmogaus-voro filmai kol kas neaišku, nes kai 2017 metais pasirodys visiškai naujas jo perdirbinys, nuo paskutinio šio herojaus pasirodymo ekrane bus praėję trys metai. Visgi bendras herojaus populiarumas neabejotinai atneš daugybę milijonų.)

Nostalgijos ar bent jau kažko panašaus į šį reiškinį pavyzdį yra lengviausia pamatyti su filmų tęsiniais. Sukūrus įsimintiną filmą Holivudo studijų vadovams belieka atsilošti – jų darbas jau padarytas. Žmonės, ypač tie, kurie per daug nesidomi kino kūrimu ar tiesiog dabartinėmis tendencijomis, eis į to filmo tęsinius tikėdamiesi, kad pamatys kažką panašaus į pirmąją dalį. O jeigu antroji atrodė nekaip, su trečiąja kūrėjai juk tikrai pasistengs, argi ne? Pasakykite tai neeilinę nuobodybių fiestą surengusio filmo „Pagrobimas 3“ (angl. „Taken 3“) žiūrovams, kurie tikėjosi pamatyti dar vieną Luco Bessono veiksmo šedevrą, o gavo atvėsusį ir daugiau nei dešimties metrų be dublerio nepabėgantį Liamą Neesoną.

Holivudo istorijos dalis

Tačiau jeigu galvojate, jog įprastai tokio pobūdžio straipsniai kalba apie Holivudo praeitį ar dabartį – staigmena – nugrimzta į nostalgiją, turiu jus nuvilti. Šis straipsnis yra skirtas tiesiog jums atverti akis tam, kad pamatytumėte, jog prieš jus yra kuriama Holivudo istorija. Ne grandiozinė ar pakeisianti ateitį, tačiau tikra ir neginčijama meno istorijos dalis. Kaip penktasis ir šeštasis dešimtmečiai buvo Holivudo aukso amžius, kaip devintasis dešimtmetis buvo technologijų ir kietųjų veiksmo filmų klestėjimo laikotarpis, taip XXI amžiaus pradžia bus atsimenama kaip perdirbinių era.

Jeigu jūs visur ieškote optimizmo, čia jo yra apsčiai – juk Holivudas tokiais savo veiksmais pripažįsta, kiek daug šedevrų ar tiesiog vertų dėmesio kūrinių buvo sukurta iki šiol, ir kokie jie visi yra mylimi ir jų neverta pamiršti. Tai tuo pačiu gali būti traktuojama kaip netiesioginis pripažinimas, kad originalumas Holivude po truputį blėsta. Aš esu linkęs būti optimistų pusėje ir joje būsite ir jūs, kuomet suprasite, kad originaliausi pastarojo meto filmai, tokie kaip „Tarp žvaigždžių“ (angl. „Interstellar“), buvo finansuoti tik didžiulius pinigus atnešusių, daug originalumo nereikalaujančių ir laiko patikrintų projektų dėka. Kaip jau sakiau, Holivudas yra verslas, siekiantis rizikuoti vis mažiau, ir visi tuo besipiktinantys žmonės turėtų dar kartą apgalvoti, ar jų požiūris į kino kūrimą yra adekvatus.

Ir šiaip, piktintis nėra dėl ko. Dabartinių technologijų dėka seni filmai, net ir perkuriami nieko nemokančių režisierių, atrodo tarsi aplieti medumi. Jeigu prie tokių filmų prisiliečia ir bent kiek talento turintys kūrėjai, tokie kaip Zackas Snyderis su „Žmogumi iš plieno“ (angl. „Man of Steel“) ar Rupertas Wyattas su „Beždžionių planetos sukilimu“ (angl. „Rise of the Planet of the Apes“), viskas atrodo dar geriau. Kino ir kitų pramogų pasirinkimas dabar yra didžiausias per visą filmų kūrimo istoriją, todėl sau patinkančių kūrinių galite atrasti kur tik norite. Kad ir ką bedarysite, neišvengiama Holivudo istorijos dalis niekur nedings, filmai apie Žmogų-vorą bus perkuriami ir toliau, o tarp šimtų perdirbinių Holivudas vis dar sugebės jums padovanoti filmus, po kurių negalėsite atsipeikėti tiek ilgai, kad tie filmai bus perkuriami dar kartą, ir jūs patys juos eisite pamatyti.