Šiame straipsnyje atskleidžiamos svarbiausios šeštojo „Sostų žaidimo“ sezono siužeto detalės
Serialas „Dingę“ antrame ir trečiame sezonuose buvo susidūręs su rimta problema. 22-iejų serijų per metus kūrimas stipriai atsiliepė serialo kokybei – jis tapo chaotišku, nerangiai šokinėjančiu nuo vieno veikėjo prie kito ir neapsisprendžiančiu, kokią istoriją nori papasakoti.
Dėl to serialo scenaristai nusprendė su „Dingusius“ rodžiusia ABC televizija susitarti trumpai ir aiškiai – kūrėjai jiems sukurs dar tris sezonus su fiksuotu serijų skaičiumi ir baigs serialą. Yra žmonių, kuriems paskutinis „Dingusių“ sezonas atrodo kaip išdavystė, tačiau ketvirtieji ir penktieji serialo metai buvo inovatyviausių ir ryškiausių istorijų laikotarpis, kuriam pravertė toks susitarimas.
Panašioje situacijoje esame atsidūrę su „Sostų žaidimu“. Nors oficialių pranešimų nėra, kone vieša paslaptis yra tai, kad serialas baigsis po aštuonių sezonų, t.y. jau po dviejų metų. Negana to, vietoje įprastų dešimties serijų per metus septintasis sezonas jų veikiausiai turės septynias, o aštuntasis – vos šešias. Ir tai yra geriausia, ką gali padaryti „Sostų žaidimo“ kūrėjai Davidas Benioffas ir D.B. Weissas bei serialą rodantis HBO kanalas.
„Sostų žaidimo“ masto serialo televizija nėra mačiusi. Per sezoną čia apylygiai laiko yra skiriama kone dešimčiai skirtingų siužeto linijų. Veikėjų su keistais vardais ir dar keistesniais poelgiais yra kelios dešimtys. Tam, kad perteiktų skirtingus George‘o R.R. Martino romanuose sukurto pasaulio kampelius, serialas privalo filmuoti keliose valstybėse vienu metu ir nenuostabu, kad vienai „Sostų žaidimo“ valandai išleidžiama daugiau nei 10 mln. dolerių.
Ir net jeigu technine prasme serialas visuomet buvo aukščiausiame lygyje, istorijos pasakojimui tokie logistiniai aspektai išties trukdė. Didelė tikimybė, kad apklausus padorią „Sostų žaidimo“ gerbėjų imtį dauguma atsakytų, jog mėgstamiausias jų sezonas yra pirmasis.
Tam yra aiški priežastis. Pirmasis sezonas buvo panašiausias į tradicinį serialų modelį. Mes turėjome Nedą Starką, įkūnijamą vargšo Seano Beano, ir sekėme jo istoriją. Seriale buvo kitų siužeto linijų, tokių kaip drakonų motinos užuomazgos ar tiesioginės intrigos apie Geležinį sostą, tačiau Nedas Starkas laikė jas visas kartu. Jis buvo didvyris serialo pasaulyje, nuolankusis herojus prieš žiūrovus ir kažkas, už kurio, atėjus problemai, galėjo laikytis scenaristai.
Ir tada jį nužudė.
Be to, kad Nedo Starko nužudymas į televizijos istoriją įeis kaip vienas labiausiai netikėtų siužeto vingių (nebent skaitėte G.R.R. Martino knygas), tai sukėlė daug problemų scenaristams. Po visą pasaulį išsibarstę Starkų vaikai, kraują pajutusios bei galios siekiančios legendinės šeimos ir savo reikalais užsiimanti Daenerys antrąjį ir trečiąjį sezoną užkrovė nesibaigiančiais vargais.
Serialo būklė niekad nebuvo tragiška, antraip jis nebūtų sužavėjęs tiek daug žmonių, tačiau kartu yra didelė tikimybė, kad iš antrojo sezono atsimenate tik didįjį mūšį devintojoje serijoje, o trečias sezonas yra įstrigęs dėl mirtinųjų vestuvių. Net jeigu Raudonosios vestuvės yra labiausiai šokiruojantis „Sostų žaidimo“ momentas, jis veikia būtent dėl savo netikėtumo. Serialas pirmaisiais sezonais į Starkus labiau kreipė dėmesį kaip likimo skriaudžiamą šeimą, ne atskirus veikėjus, ir žiūrovai dar nebuvo pajutę viso serialo potencialo, kuris dabar tą akimirką leistų paversti dar tragiškesne.
Ketvirtieji serialo metai buvo išskirtiniai savo didelių įvykių koncentracija. Net jeigu scenaristai, panašiai kaip G.R.R. Martinas ketvirtojoje savo knygoje, vargo užkišdami laiką tarp didžiųjų momentų, pastarieji atpirko visus vargus. Joffrey mirtis ar akis sprogdinanti dvikova žiūrovams suteikė daug džiaugsmo ir leido užsimiršti, kad begalę eterio laiko užėmusi Lanisterių šeimos drama, kurią vainikavo nehigieniška vyriausiojo Lanisterio mirtis, atitraukė dėmesį nuo klajojančių Starkų ar vis dar neįdomiai dominuojančios bei į priekį nejudančios Daenerys.
Atrodė, kad penktasis sezonas simbolizavo serialo krachą, kuomet istorijos tiesiog persipildė. „Sostų žaidimas“ jau tada turėjo fokusuotis link kelių siužeto linijų, tačiau vietoje to pasipildė bereikšmėmis dykumų moterimis-kovotojomis, į trečią planą nuvedė inerciją įgavusią Sansą, o Stanį, kuris iki tol buvo vienas labiausiai intriguojančių veikėjų, pavertė verksniu. Net jeigu aštuntojoje serijoje „Hardhome“, parodžiusioje Jono armijos ir White Walkers mūšį, serialas suteikė geriausią savo valandą iki šiol, tai toli gražu neatpirko ilgai trukusio nereikšmingo klaidžiojimo.
Būtent todėl šeštasis sezonas suteikia vilties. Jis nebuvo tobulas – bereikšmė Arya istorija tik šiek tiek atsipirko paskutinėje sezono serijoje ir scenaristai vis dar galvojo pataisysiantis neįdomiųjų dykumų moterų problemą, – jis parodė tikrąjį „Sostų žaidimo“ potencialą.
Šeštasis sezonas nesiliovė demonstravęs, kiek daug serialas pasiekė veikėjų prasme. Mirtys tapo jau nebe šokiravimo įrankiais – tokių žmonių kaip Hodoras ar Margaery praradimas reiškia, kad serialas nebijo paaukoti net tų, kurių istorijos pasakojimui skyrė daugiausiai laiko. Didieji sprogimai yra skirti išryškinti veikėjus, ne kompiuteriniams efektams skiriamo biudžeto dydį – Daenerys maudymasis ugnyje ar Cersei paskutinėje serijoje įvykdytas planas yra labiausiai susijęs su moterų asmeninės galios troškimu. Net didysis sezono mūšis tarp atgijusio Jon Snow ir Ramsay buvo labiau apie dviejų vyrų nesantaiką nei legendinį Geležinio sosto siekimą.
„Sostų žaidimas“, kitaip sakant, pagaliau pradėjo raškyti savo ilgai nokusius vaisius. Vis konkretesniu tampantis tikslas užbaigti serialą po aštuonių sezonų scenaristams leidžia judėti didelių įvykių link bei nedaryti tokių dalykų kaip penktajame sezone, kur valandų valandas trunkantys veikėjų vaikščiojimai nesuteikė tiek daug įtampos kiek sutartys tarp senų priešų ar dešimtis dienų filmuoti mūšiai.
Serialas nebeturi ko slėpti. Šeštajame sezone scenaristai pasistengė, kad padrikos siužeto linijos susivestų bent į tris ar keturias, ir net jeigu „Sostų žaidimas“ niekad nebus tas serialas, kuris savo istoriją pabaigs gražiai ir vienoje vietoje atsakęs į visus klausimus, to siekimas neabejotinai pravers. Judėjimas link pirmojo sezono stiliaus su šeštojo sezono energija ir biudžetu žada vieną įspūdingiausių pabaigų didžiausiam šio amžiaus serialui, ir ruoštis reikia pradėti jau dabar.
Komentarai
„Sostų karai“, o ne „Žaidimas. Knygos buvo užvadintos „Sostų žaidimas“, tuo tarpu per televiziją – „Sostų karai“. Ačiū Krikščiūnai.