Kai jau išsimatuotos visos atsivežtos suknelės, išbandyti piniginei draugiškų restoranų dienos meniu, bet tuo pačiu išragauti visi ledai, kurių viena porcija kainuoja tiek, už kiek litų laikais Lietuvoje galėjai nusipirkti visą dėžutę… Kai nesuskaičiuojamą kiekį kartų perėjai kontrolę į Palais de Festival, mintinai atsimeni spaudos centro prisijungimo kodus, užsimerkus galėtum pareiti nuo centro iki gyvenamosios vietos… Kai valanda laukimo atrodo visai nedaug, o ant pėdų jau pritrynei pūsles… Tokios tad Kanų dienos, popietės, rytai ir vakarai. Mano viešnagė šiemet čia jau visai baigiasi, tačiau dar liko apžvelgti dviejų paskutinių dienų konkursinių programų filmus.
Ketvirtadienis, gegužės 25-oji prasidėjo tamsiu amerikiečių brolių Benny’io ir Josho Safdie kriminaliniu trileriu „Geras laikas“ (angl. „Good Time“). Konis (akt. Robert Pattinson) kartu su protinę negalią turinčiu broliu Niku (akt. Benny Safdie) apiplėšia banką, tačiau jiems bėgant nuo policininkų Nikas įkliūva. Konis yra pasiryžęs padaryti bet ką, kad tiek pats, tiek jo brolis išvengtų teisingumo, tad imasi neįtikėtinų aferų. Juosta savo nuotaika ir stilistika šiek tiek primena 2011 m. čia, Kanuose rodytą Nicolas’o Winding Refno kriminalinę dramą „Važiuok“ (angl. „Drive“) su Ryanu Goslingu, tačiau čia bent jau kraujas ir smegenys neišsitaško per visą ekraną. Taip pat visai įdomu stebėti, kaip R. Pattinsonas bando išaugti ir pamiršti Edvardą iš „Saulėlydžio“ serijos (angl. „Twilight“) ir imasi įvairių vaidmenų. Čia jis nėra gražus ar iki nekaltų mergelių svajų nusaldintas hermafroditas – čia jis pavargęs, nesiskutęs, šiek tiek išsigandęs, absoliučiai atsidavęs savo broliui, ir dėl to – apsukrus ir beatodairiškai einantis iki pat galo.
Antrasis ketvirtadienio filmas – „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programos dalyvis – dviejų argentiniečių režisierių Cecilios Atán ir Valerios Pivato drama „Dykumos nuotaka“ (isp. „La novia del desierto“). 54-ių metų Teresa visą gyvenimą dirbo vienos šeimos namuose. Vieną dieną jai pasiūlomas darbas Buenos Airėse. Belaukdama autobuso ji užsuka į turgų, kur pas vieną prekeivį pamiršta savo rankinę. Kyla audra, prekeiviai skubiai išsivažinėja ir tik tada Teresa pastebi, kad nebeturi krepšio. Moteris leidžiasi į prarastos rankines paieškas – kartu tai ilga kelionė per Argentinos dykumas į jos naują gyvenimą. Iš esmės ši juosta – kelio filmas, nuteikianti šiek tiek filosofiškai ir pozityviai.
Dar vienas ketvirtadienio filmas – Alžyro režisieriaus Karimo Moussaoui debiutinė ilgametražė juosta „Kol sugrįš kregždės“ (pranc. „En attendant les hirondelles“) iš „Ypatingo žvilgsnio programos. Filmas pasakoja tris menkai susijusias istorijas apie tris skirtingų kartų žmonės – pagyvenęs nekilnojamojo turto pardavimu besiverčiantis Muradas jaučia, kad viskas jam slysta iš rankų, jauna mergina Aiša su keliais giminaičiais ir jaunu vaikinu Džani keliauja per visą šalį ir negali apsispręsti, ką pasirinkti – savo sužadėtinį, su kuriuo jos likimas jau yra susietas, ar Džani, kuriam negali atsispirti, o vidutinio amžiaus neurologui Dahmanui netikėtai tenka stoti akistaton su seniai pamiršta praeitimi. Iš esmės tai galėjo būti trys trumpametražiai – pasakojamos istorijos yra taip menkai susijusios ir nei viena iki galo neišvystyta, tad tai dar vienas filmas, per kurį kyla sunkiai nugalimas noras pasnausti.
Tačiau ketvirtadienio vakaras baigiasi galingu François Ozono darbu iš pagrindinės konkursinės programos. Šįkart „prancūzų Woody Allenas“ čia pristatė erotinį trilerį „Dvilypis meilužis“ (pranc. „L’amant double“). Nors šis filmas, mano subjektyviu vertinimu, neperspjauna pernai rodyto „Franco“ (pranc. „Frantz“), tačiau F. Ozonas išlaiko tą aukštą lygi, į kurį pats save ir iškėlė. Kita vertus – visi jo filmai tiek stilistiškai, tiek žanro prasme yra labai skirtingi, todėl ir sunkiai sulyginami. Šįkart tai pasakojimas apie trapią ir emociškai pažeidžiamą Chloją (akt. Marine Vacth). Mergina jaučia chroniškus pilvo skausmus ir gydytojai, neradę jokių fiziologinių patologijų, nusiunčia ją pas psichiatrą. Taip jau išeina, kad Chlojės psichiatras Paulas (akt. Jeremie Renier) ją įsimyli. Mergina pasiduoda užplūdusiems jausmams, tačiau jaučia, kad nieko nežino apie mylimąjį. Šiame filme režisierius itin smarkiai gilinasi į dvynių mitologiją, žaidžia atspindžiais ir veidrodžiais, ir, kaip jam yra įprasta – pabaigą palieka supainiotą ir dviprasmišką bei nėra nusiteikęs jos detaliau paaiškinti. Žiūrint šį filmą kai kurie režisūriniai sprendimai sulaukė ovacijų, o pats filmas palydėtas gausiais aplodismentais.
Penktadienis – gegužės 26-oji, paskutinė diena, kai (bent jau žurnalistams) rodomi konkursinių programų filmai. Ir ši diena prasideda dar vienu stipriu filmu iš konkursinės programos. Tai – Lietuvoje taipogi gerai žinomo turkų kilmės vokiečių režisieriaus Fatiho Akino drama „Iš niekur“ (vok. „Aus dem Nichts“). Ši juosta pasakoja apie Katją (akt. Diane Kruger), kuri per teroristinę ataką praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Tai stiprus ir jautrus pasakojimas, į kurį susipina sielvartas, teisingumo siekis, keršto troškimas. Režisierių šį filmą sukurti paskatino pasaulyje šiuo metu itin dažni teroristiniai išpuoliai, tačiau berašant scenarijų radosi naujų pasakojimo sluoksnių. Itin stiprus Diane Kruger vaidmuo – ji, ko gero, yra viena rimčiausių pretendenčių į geriausios aktorės apdovanojimą.
Dar vienas matytas filmas penktadienį – bulgaro Stephano Komandarevo drama „Kryptys“ (bulg. „Posoki“) iš „Ypatingo žvilgsnio“ programos. Šįkart puikios juostos „Pasaulis yra didelis, o išsigelbėjimas slypi kažkur už kampo“ (bulg. „Svetat e golyam i spasenie debne otvsyakade“, 2008 m.) režisierius siūlo pasivažinėti su Sofijos miesto taksistais. Juosta prasideda tragedija – naktį į miesto gatves išriedėjusių penkių taksi automobilių vairuotojai per radijo žinias nuolat girdi tą pačią informaciją apie kolegos padarytą nusikaltimą. Šiame kelio filme kamera seka penkis skirtingus taksi vairuotojus ir jų klientus – kiekvienas jų išgyveną tikrai nelengvą vakarą. Šis filmas visai maloniai nustebina – kita vertus, iš šio režisieriaus to ir galima tikėtis. Dar labiau stebina neįtikėtinas Bulgarijos ir Lietuvos panašumas. Jei ką – tai ne mes vieninteliai emigraciją vadiname evakuacija.
Paskutinis penktadienio, pagrindinės konkursinės programos ir apskritai Kanų (bent jau man) filmas – škotės Lynne Ramsay mistinis draminis trileris „Tavęs čia niekada nebuvo“ (angl. „You were never really here“). Tai sprangus pasakojimas apie likimo laužytą ir daužytą karo veteraną Džo (akt. Joaquin Phoenix). Pagrobta senatoriaus Voto dukra, ir Džo balansuodamas ant korupcijos ir keršto ribos įsisuka į smurto spiralę. Filmas pakankamai žiaurus ir brutalus, daug kas lieka neišvystyta, neatskleista, nepaaiškinta – gal dėl to ši juosta buvo palydėta ne tik plojimais, bet ir keletu švilpimų.
Reziumuojant tai, ką per aštuonias dienas pamačiau Kanuose, maniškiai favoritai (iš pagrindinės konkursinės programos) būtų šie: „Dvigubas meilužis“, „Kvadratas“, „Iš niekur“ ir „Manasis Godardas“. Stipriausios pretendentės į geriausios aktores titulą – Diane Kruger („Iš niekur“), Marine Vacth („Dvilypis meilužis“) ir Vasilina Makovtseva („Nuolankioji“ / rus. „Krotkaya“), savo ruožtu dėl geriausio aktoriaus vardo turėtų varžytis Louis Garrelis („Manasis Godardas“), Jeremie Renier („Dvilypis meilužis“), Vincentas Lindonas („Rodenas“/ pranc. „Rodenas“), galbūt dar ir Collinas Farrellas („Šventojo elnio nužudymas“ / angl. „Killing of Sacred Deer“) ar Claesas Bangas („Kvadratas“). Į prizą už geriausią režisūrą galėtų pretenduoti F. Ozonas („Dvilypis meilužis“), Michelis Hazanavicius („Manasis Godardas“), Benny ir Josh Safdie („Geri laikai“ / angl. „Good Time“), o už geriausią scenarijų – „Kvadratas“, „Dvilypis meilužis“ ar „Meirovičių istorijos“ (angl. „The Meyrowitz Stories“). Žinoma, reikėtų paminėti, kad nemačiau keturių pagrindinės programos filmų – Kornélio Mundruczó „Jupiterio mėnulis„ (angl. „Jupiters’ Moon“), Joon-ho Bongo „Okdža“ (angl. „Okja“), Toddo Hayneso „Apstulbę“ (angl. „Wonderstruck“) bei Andrejaus Zvyagintsevo „Nemeilė“ (rus. „Nelyubov“) – jei apie pirmus tris atsiliepimai nėra patys geriausi, tai čia, Kanuose, puse lūpų kalbama, kad būtent „Nemeilė“ gali nuskinti pagrindinį festivalio prizą. Tiesa, daug kas favoritu laiko ir „120 dūžių per minutę“ (pranc. „120 battements par minute“). Bet prisiminus praeitus ar užpraeitus metus, gali būti, kad tokie spėliojimai liks nieko verti. Kaip ten bus iš tikrųjų, ar žiuri nuomonė šiemet sutaps su kritikų, paaiškės jau visai netrukus – garbioji žiuri savo žodį tars sekmadienio vakarą.