Saulėtos kino dienos Kanuose (2 dalis)

Saulėtos kino dienos Kanuose (2 dalis)

Čia kartais gatve pravažiuoja visa „Žandaro iš Sen Tropezo“ kavalkada (įskaitant ir pašėlusią vairuotoją vienuolyno motinėlę), praeina Karibų piratai, kairė ranka ir koja įdega labiau, nes būtent iš tos pusės šviečia saulė belaukiant eilėje, išėjus po seanso galima visai iš arti pamatyti Tildą Swinton, laukiant vakarinio seanso pro šoną praeina Romanas Polanskis, o nušvilpti gali būti net ir pripažintų režisierių filmai… Taip, čia saulėti ir kino žvaigždėmis nusagstyti Kanai. Tad tęsiame pamatytų filmų apžvalgą.

Antradienis, gegužės 23-ioji prasideda skaidriu, šviesiu ir viltingu japonų režisierės Naomi Kawase filmu „Šviesa“ (jap. „Hikari“)  iš pagrindinės konkursinės programos. Misako kuria filmų įgarsinimus akliesiems ir silpnaregiams. Taip mergina susipažįsta su fotografu Mazaya, kurio rega pažeista. Tarp merginos ir fotografo ima megztis ryšys – vyrui, kurio pasaulį vis labiau ir labiau gaubia tamsa, ji gali tapti šviesa, įkvepiančia gyventi. Tai vėlgi lėtas ir meditatyvus filmas, kuriame N. Kawase naudoja tuos pačius elementus – liga/negalia ir jos fone besivystantys santykiai. Tačiau vis tik galutinis įspūdis, kurį palieka ši juosta yra pozityvus.

Tada bandau patekti į kitą kino teatrą – vos už kelių žingsnių esančią „Arcade“ ir čia rodomą konkursinės programos filmą „Nemeilė“ (rus. „Nelyubov“), režisuotą Andrejaus Zvyaginstevo, tačiau šįkart vien akreditacijos neužtenka. Grįžtu į Palais de Festival, kur rodomas debiutuojančios prancūzų režisierės Léonor Serraille filmas „Jauna moteris“ (pranc „Jeune femme“) iš programos „Ypatingas žvilgsnis“. Tai pasakojimas apie Paulą – iš Pietų Amerikos ji grįžta į Paryžių, tik čia, deja, jos niekas nelaukia. Likusi kaip stovi vidury gatvės su kate glėby ji imasi ieškoti stogo virš galvos bei kokio nors darbo. Deja, pati nenorėdama ji taip dažnai apsimeluoja ir susimauna, kad netrunka sugadinti savo ir taip ne itin stabilios padėties. Filmas kažkuo primena Lietuvoje rodytą Asios Argento juostą „Mergaitė su katinu“ (it. „Incompresa“, 2014 m.), tik šįkart tai pasakojimas ne apie mažą mergaite, o apie jau suaugusią merginą – kita vertus skiriasi tik jų amžius, kadangi abi jaučiasi vienodai niekam nereikalingos ir abi tęsia savo nesibaigiančias odisėjas su kniaukiančiu palydovu nuo vienų uždarų durų iki kitų.

Dar vienas antradienio filmas – italės Annaritos Zambrano debiutinis ilgametražis „Po karo“ (it. „Dopo la guerra“), atrinktas į „Ypatingo žvilgsnio“ programą. 2002 m. nužudomas Bolonijos universiteto dėstytojas. Tai paskatina prisiminti gal 30 metų senumo įvykius ir jų kaltininką Marko, kuris jau daug metu slėpdamasis nuo Italijos teisingumo gyvena Prancūzijoje. Tačiau dabar jo saugumui iškilo grėsmė, kadangi Prancūzija jį pagal ekstradiciją gali išduoti Italijai. Tad nieko nelaukęs ir nieko dorai nepaaiškinęs savo šešiolikmetei dukrai Violai Marko kartu su ja vyksta į laikiną slėptuvę bei ruošiasi bėgti į Pietų Ameriką. Pirmoji juostos dalis yra lėta ir sunkiai įsivažiuojanti – taip pat blaško šokinėjimas nuo Marko ir jo dukros prie kitų jo giminaičių, likusių Italijoje. Viskas įsibėgėja tik į pabaiga, tačiau ji truputį per greita ir absurdiškai neteisinga.

Antradienis baigėsi pagrindinės konkursinės programos filmu – prancūzo Jacques‘o Doillono biografine drama „Rodenas“ (pranc. „Rodin“), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Vincentas Lindonas, 2015 m. Kanuose jau įvertintas kaip geriausias aktorius.  Tačiau, panašu, vien jo talento ir sugebėjimų šįkart neužteks. Nors „Rodenas“ vizualiai yra gana patrauklus ir kokybiškai nufilmuotas, vis tik kyla klausimas, kam iš viso reikėjo tokio filmo. Rodeno paveikslas jame nėra visapusiškai atskleistas nors buvo bandoma tai padaryti tiek iš šio menininko profesinės, tiek asmeninių santykių, tarp kurių ryškiausias – ryšys su jauna ir talentinga skulptore Camille Claudel, pusės. Vis tik žiūrovai taip ir paliekami nesupratę, koks tas Rodenas, ir kokį jį čia norėta parodyti. Galbūt dėl to po seanso pasigirdo keletas švilpimų ir garsiai išreikštų nepasitenkinimu tuo, kas buvo rodoma ekrane.

Kadangi į Bruno Dumont „Žanetė. Žanos d’Ark vaikystė“ (pranc. „Jeanette, l’enfance de Jeanne d’Arc“) iš paralelinės programos „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. „Quinzaine des realisateurs“) net ir vakare nusidriekė ilga eilė, o apsaugos pareigūnas prie „Arcade“ kino teatro durų patikino, kad laukti nė neverta, nes vietų tikrai nebus, tuo maniškis antradienio repertuaras ir baigėsi.

Trečiadienis prasidėjo Sofios Coppolos režisuota kostiumine drama „Lemtinga pagunda“ (angl. „The Beguiled“). JAV pilietinio karo metais Pietinių valstijų mergaičių pensiono mokinė miške randa sužeistą Šiaurinių valstijų kareivį (akt. Collin Farrell). Karys priglaudžiamas ir slaugomas panelės Martos (akt. Nicole Kidman) pensione, kur visos penkios mokinės bei jų mokytoja panelė Edvina (akt. Kirsten Dunst) siekia bet kokia kaina atkreipti šio vyro dėmesį. Ilgainiui tampa nebeaišku, kas yra kas – ar Džonas Makburnis yra nuo vyrų atokiai laikomų ir jų dėmesio bei artumo ištroškusių merginų įkaitas, ar jis pats – pavojingas laukinis padaras, keliantis grėsmę, kraujuojantis ir agresyvus svetimkūnis steriliai baltuose panelės Martos namuose. S. Coppola vėl grįžta prie ilgų sijonų, rankinių ir nėrinių – gal šiek tiek mažesne apimtimi, bet iš esmės prie to, ką jau matėme jos „Marijoje Antuaneteje“ (angl. „Marie Antoinette“). Be to, reikėtų pridurti, kad šis filmas – tai 1971 m. Dono Siegelio filmo perdirbinys, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Geraldina Page ir Clintas Eastwoodas, šiemet čia, Kanuose, vedantis meistriškumo paskaitas. Originalaus filmo kol kas neteko matyti, bet labai abejočiau, kad perdirbinys, kad ir koks jis bebūtų, galėtų nuskinti pagrindinį festivalio prizą.

Kitas trečiadienio seansas – argentiniečio Santiagio Mitre’o režisuota politinė drama „Kalnai“ (isp. „La cordillera“) iš „Ypatingo žvilgsnio“ konkursinės programos. Ir nors šis filmas su nepakeičiamuoju argentiniečių aktoriumi Ricardo Darinu man buvo vienas laukiamiausių šių metų filmų, vis tik didesnę filmo dalį ėmė miegas. Iš to, ką praplėšus akis vis tik pavyko pamatyti, galima paminėti, kad pagrindinis šio filmo personažas – tariamas Argentinos prezidentas Hernanas Blanko išgyvena nelengvą laikotarpį – tuo pačiu metu, kai Čilėje vykta Pietų Amerikos valstybių viršūnių susitikimas, jo žentas įsipainioja į korupcijos skandalą. Tad Hernanas turi priimti sprendimus ir kaip mylintis savo dukters Marinos tėvas, ir kaip valstybės vadovas. Tiesa, šiame filme daug žaidžiama užburiančiais kalnų kraštovaizdžiais – apskritai kalbant, kameros darbas yra įsimintinas ir pagirtinas. Galiausiai į antrą pusę filmas pagaliau įsivažiuoja ir pirmojoje jo dalyje kaustęs snaudulys pagaliau išsisklaido.

Taip jau išėjo, kad į šios dienos programą pateko netgi du rusakalbiai filmai – kino debiutanto Kanterimo Balagovo drama „Akštumas“ (rus. „Tesnota“) („Ypatingas žvilgsnis“) ir Sergejaus Loznitsos „Nuolankioji“ (rus. „Krotkaya“) (pagrindinė konkursinė programa). O su rusiškais filmais, net ir tais geraisiais, mano santykiai yra, švelniai tariant, visiškai nekokie, todėl juos stengiuosi vartoti itin retai ir kaip įmanoma mažesnėmis dozėmis (kartą per metus – visiškai užtenka). Tad visai lengva ranka numojau į debiutinį „Artimumą“, nusprendusi, kad ir vieno rusiško filmo, kad ir kokia produkcijos šalis nurodoma jų informacijoje (aha, teisingai, Prancūzija), bus daugiau nei užtektinai. Gali būti, kad šiek tiek prašoviau – apie K. Balagovo „Artimumą“ jau teko skaityti entuziastingų ir pozityvių atsiliepimų. O štai S. Loznitsos „Nuolankioji“ buvo palydėta švilpimu – šįkart kol kas garsiausi, kokius tik teko Kanuose girdėti. Nepatiko šis filmas netgi patiems rusams – viena nusivylusi žiūrovė, kurios nuomonę teko nugirsti apgailestavo, kad S. Loznitsa renkasi rodyti tai, kas Rusijoje yra negražiausia ir labiausiai atstumia. Šiame filme matome dar vieną desperatišką kovą su sistema – jauna moteris vyksta į Sibirą, kur, kaip ji sako, „už nieką“ kali jos vyras. Moteris gabena siuntinį, kuris jai grįžo nepriimtas. Tačiau net ir nuvykus į visų įmanomų dievų užmirštą Rusijos užkampį niekas nepasikeičia – visi jos bandymai atsimuša kaip žirniai į sieną.

Reziumuojant antrą dalį, kol kas mano favoritai išlieka nepakitę – tai Rubeno Ostlundo „Kvadratas“ (angl. „The Square“) ir lengvai žavus Michelio Hazanaviciaus „Manasis Godardas“ (pranc. „Le redoutable“). Vis tik nemanau, kad būtent šiedu filmai bus ir komisijos favoritai į Auksinę palmės šakelę, nors – kas žino. Lieka dar dvi dienos, per kurias bus rodomi konkursinių programų filmai, o nugalėtojai paaiškės šį sekmadienį.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles