Kažkas tarp Quentino Tarantino ir Davido Lyncho. Taip apie stilingą iranietišką filmą „Drakonas atvyksta!“ sako kino kritikai, tačiau čia pat priduria, jog ši mistiška istorija yra „kažkas žymiai daugiau“ ir nepanaši į nieką, kas iki šiol buvo sukurta Irane. Vieno iš originaliausių praėjusių metų filmų premjera Lietuvoje – sausio 6 dieną.
Berlyno kino festivalį sužavėjęs filmas žiūrovus nukelia į 1965-ųjų Iraną, atokią dykumą, kur smėlyje įstrigusiame laive keistomis aplinkybėmis nusižudo politinis kalinys.
Tirti bylos oranžiniu „Chevrolet Impala“ atvyksta detektyvas, geologas ir hipis garso režisierius. Greitai trijulė pakliūva į pasaulį, kur realybė maišosi su sapnais, mistika su haliucinacijomis, o konspiracijos teorijos su vietinių gyventojų kalbomis apie drakoną, kuris tūno giliai po žeme.
Elektroninės muzikos lydimas vizualus filmas maišo skirtingas nuotaikas ir žanrus. Detektyvą keičia trileris, trilerį – drama, o vaidybą – „mockumentary“. Šalia etnografinių motyvų atsiranda stilingų džentelmenų, o šalia vintažo – šiuolaikinių detalių.
„Supratau, kad vienu žanru istorijos nepapasakosiu, kad tai – nuobodu. Pagalvojau, o kas būtų, jei sudėčiau mokslinę fantastiką, paranoją ir „X-failus“ su privačiu sekliu Filipu Marlou, Žiuliu Vernu, Tintinu ir Indiana Džounsu, o tada dar įmaišyčiau Irano kino ir vietinių spalvų?“, – apie filmo idėją pasakoja režisierius Mani Haghighi.
Kūrėjas prisipažįsta, jog pirminė idėja sukurti „Drakonas atvyksta!“ kilo prieš dvidešimt metų, kai laukdamas eilėje pas kirpėją skaitė laikraštį, kuriame buvo rašoma apie kapinėse rastą didelę, genetiškai modifikuotą gyvatę.
„Didelė gyvatė kapinėse – štai kur prasidėjo mano istorija. Paklausiau savęs, o kas atsitinka, kai ta gyvatė pajuda? Kodėl ji galėtų judėti? Kuo ji minta? Paleidau savo fantaziją darbuotis“, – atsimena kūrėjas.
Šiuo metu režisierius M. Haghighi, pasak kino kritikų, yra vienas iš inovatyviausių ir įdomiausių kino balsų Irane. Jų nuomone, naujausias autoriaus filmas išsprūsta iš bet kokių apibrėžimų ir sulaužo ne vieną stereotipą apie iranietišką kiną, kuris daugumai žiūrovų asocijuojasi su lėtais, meditatyviais ir socialines problemas gvildenančiais filmais.
„Šis filmas – tai politinė alegorija, kuri čia pat virsta „film-noir“, siaubo, mistikos ir hibridinės dokumentikos žanro reginiu“, – teigia Nicholas Bell, portalo „Ioncinema“ kino apžvalgininkas.
Už drąsius sprendimus kino kritikai giria ne tik režisierių, tačiau ir išdegusią dykumą puikiai užfiksavusį operatorių, hipnotizuojantį apleisto laisvo interjerą sukūrusį filmo dailininką ir tradicinę muziką su pulsuojančiais šiuolaikiniais ritmais originaliai suliejusį kompozitorių.
