Mėnesio režisierius. Thomas Vinterbergas

Nors Lietuvos, kaip ir, ko gero, daugumos pasaulio šalių kino teatruose dominuoja Holivudo produkcija, tačiau negalime skųstis, jog nėra galimybės pamatyti Europos kino kūrėjų darbų. Tuo labiau tokių, į kuriuos dėmesį Oskarų nominacijų išraiška atkreipia ir tas pats Holivudas. Vienu tokių galėtume laikyti daną Thomasą Vinterbergą. Po neįtikėtinos jo režisuotos dramos „Medžioklė“ (dan. „Jagten“) sėkmės, šio danų kino vunderkindo pavardė nuskambėjo plačiai už jo tėvynės ribų.

Vaikystė hipių komunoje ir daug žadanti pradžia

Thomasas Vinterbergas gimė Kopenhagoje. Anot jo paties, jis augo intelektualių hipių bendruomenėje. Thomaso tėvas Sørenas Vinterbergas yra žinomas danų aktorius ir kino kritikas, tad kino pasaulis nuo pat mažumės nebuvo svetimas ir Thomasui. Todėl galbūt nieko keista, kad sulaukęs devyniolikos ir nusprendęs pasirinkti kino studijas, jis tapo jauniausiu Danijos nacionalinės kino mokyklos studentu. Jau nuo pat pirmųjų jo kino darbų Thomasą lydėjo kritikų palankumas. Su savo baigiamuoju darbu trumpametražiu filmu „Paskutinis raundas“ (dan. „Sidste Omgang“) 1993 m. jis laimėjo žiuri ir prodiuserių prizą Miuncheno tarptautiniame studentų festivalyje bei buvo apdovanotas pirmuoju Tel Avivo kino festivalio prizu. Tais pačiais metais T. Vinterbergas sukūrė savo pirmąjį televizijos filmą, o netrukus (1995 m.) – ir antrąjį trumpametražį „Berniukas, kuris vaikščiojo atbulom“ (dan. „Drengen der gik baglæns“), kuris jam atnešė Klermon-Ferano tarptautinio trumpametražių filmų festivalio publikos prizą. O po šio poetiško trumpametražio atėjo laikas ir pirmajai ilgo metro juostai – 1996 m. T. Vinterbergas pristatė kelio filmą „Didžiausi didvyriai“ (dan. „De største helte“).

Dogma 95

1995 m. T. Vinterbergas kartu su Larsu von Trieru sukūrė „Dogmos 95 manifestą“ ir „Tyrumo įžadus“, kurie neatsitiktinai mėgdžioja 1954 m. prancūzų kino žurnale „Cahiers du cinéma“ spausdintą tuo metu taip pat avangardiniu laikyto kino judėjimo „Naujoji banga“ (pranc. „La Nouvelle vague“) režisieriaus François Truffaut esė „Tam tikros prancūziško kino tendencijos“ (pranc. „Une certaine tendence du cinéma français“). Tai yra, buvo nustatytos tam tikros taisyklės, kaip turėtų būti kuriamas kinas. Kiek vėliau prie T. Vinterbergo ir L. von Triero prisijungė ir Kristianas Levringas bei Sørenas Kraghas – Jacobesnas – taip buvo suburta „Dogmos 95 brolija“. Šio avangardinio kino judėjimo pradžia laikoma 1995 m. kovo 22 d., kai per Paryžiuje vykusią konferenciją, skirtą aptarti komercinio ateičiai kino menui įžengiant į savo antrą šimtmetį (pranc. „Le cinéma vers son deuxième siècle“), gavęs progą pasisakyti L. von Trieras vietoj lauktos kalbos pradėjo reklamuoti „Dogma 95“ judėjimą. Šio judėjimo tikslas buvo rasti atsvarą Holivudo produkcijai ir išgryninti kiną, atmetant brangius specialiuosius efektus, dekoracijas, įmantrią kino techniką bei nesistengiant žiūrovų priblokšti. Pagal „Dogmos 95“ koncepciją kino jėga turėjo koncentruotis į pasakojamą istoriją ir aktorių vaidybą.

Pirmasis „Dogmos 95“ judėjimo filmas buvo T. Vinterbergo drama „Šventė“ (dan. „Festen“), pelniusi daugybę įvertinimų ir nominacijų, tarp kurių – žiuri prizas 1998 m. Kanų kino festivalyje, Metų atradimo prizas Europos kino padovanojimuose, Auksinio gaublio, BAFTA ir Cezario nominacijos geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Dorai laikantis „Dogmos 95“ taisyklių, „Šventė“ yra nuo pradžių iki pabaigos išimtinai T. Vinterbergo kūrinys – tai buvo jo idėja, jis rašė scenarijų, režisavo ir net pats trumpai pasirodė kadre. Įdomu tai, kad pagal „Dogmos 95“ nuostatus, režisieriaus pavardė prie filmo neturi būti nurodoma, todėl Interneto filmų duomenų bazėje (IMDB) „Šventė“ įrašyta kaip filmas be režisieriaus..

Ne itin vykę anglakalbiai (ir kitokie) bandymai

Tačiau po „Šventės“ sėkmės T. Vinterbergo kūrybinis kelias nesiklostė taip sėkmingai kaip jo „Dogmos 95“ bendražygio L. von Triero. 1999 m. jam buvo pasiūlyta ekranizuoti vengrų rašytojos Agotos Kristof romaną „Storas sąsiuvinis“, „Trečiojo melo“ (angl. „The Third Lie“) pavadinimu 2000 m. pasirodžiusi ekranizacija dabar, galima sakyti, yra visiškai nugrimzdusi užmarštin – apie šią juostą informacijos pateikiama labai mažai. Tai buvo pirmasis šio režisieriaus filmas anglų kalba. 2003 m. pasirodė T. Vinterbergo režisuota apokaliptinė mokslinės fantastikos romantinė drama „Viskas apie meilę“ (angl. „It‘s All About Love“), kurioje vaidino Joaquinas Pheonixas, Claire Danes ir Seanas Pennas. Šis projektas, kuriam T. Vinterbergas rašė scenarijų, režisavo ir prodiusavo, pareikalavo net penkerių metų, tačiau didesnio susidomėjimo nei iš žiūrovų, nei iš kritikų nesulaukė. Jo bandymas sukurti paralelę tarp chaoso ištikto pasaulio ir vidinio chaoso, kurį išgyvena filmo personažai, liko nesuprastas.

Tačiau grįžęs į gimtinę T. Vinterbergas nenorėjo taip lengvai pasiduoti ir dar kartą išbandė savo jėgas su dar vienu anglakalbiu projektu. 2004 m. jis režisavo komišką dramą „Brangioji Vendė“ (angl. „Dear Wendy“), kuriai scenarijų parašė L. von Trieras. Filmas, kuriame vaidino Jamie Bellas, Billas Pullmanas ir Chrisas Owenas, aštriai kritikuoja JAV maniją dėl ginklų. Tačiau ir šis bandymas didelio dėmesio nepritraukė – net režisieriaus gimtojoje Danijoje parduota vos 14 521 bilietas. Paguodos prizu tapo Maskvos tarptautinio kino festivalio Sidabrinė Šv. Jurgio statulėlė už geriausią režisūrą.

Ne ką geriau buvusią šlovę sekėsi susigrąžinti ir su nauja, šįkart jau daniška, komedija „Vyras grįžta namo“ (dan. „En mand kommer hjem“), pristatyta 2007 m. – į šį filmą Danijoje parduota taip pat tik 31 232 bilietų.

Sugrįžimas į viršūnę

Tačiau visada norisi tikėti, kad nesėkmių periodas negali tęstis amžinai. Juo labiau, kad pirmieji T. Vinterbergo darbai rodė jo turimą kūrybinį potencialą. Ir jam pasisekė įrodyti, kad ne veltui kadaise buvo laikomas auksiniu kino berniuku – 2010 m., pagaliau, po ilgoko kūrybinių nusivylimų ruožo, T. Vinterbergo drama „Submarinas“ Berlyno kino festivalyje buvo nominuota Auksiniam lokiui, o Europos kino apdovanojimuose pelnė nominaciją geriausio aktoriaus kategorijoje.

Tačiau didžiausią šlovę ir tarptautinį pripažinimą nuo pat „Dogmos 95” ir „Šventės“ laikų režisieriui atnešė sukrečianti drama „Medžioklė“ (dan. „Jagten“), kurios centre atsiduria iki tol vietos gyventojų mėgtas darželio auklėtojas, neteisingai apkaltintas seksualiniu vaikų išnaudojimu ir dėl to tampantis įniršusios miestelio bendruomenės taikiniu. Šiuo filmu T. Vinterbergas grįžo prie savo tikrosios, dar net „ikidogminės“ kūrybos – iš esmės prie to, ką jis kūrė studijuodamas kino mokykloje. „Medžioklė“ iš viso pelnė 42 apdovanojimus ir dar 54 buvo nominuota. Kanų kino festivalyje pagrindinį vaidmenį atlikęs Madsas Mikkelsenas apdovanotas kaip geriausias aktorius, o pats filmas pelnė Ekumeninės žiuri prizą bei buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei, Gento tarptautiniame kino festivalyje jau pats T. Vinterbergas gavo du žiūrovų prizus kaip geriausias režisierius, Europos kino apdovanojimuose filmas pelnė prizą už geriausią scenarijų, bei buvo nominuotas Oskaro, Auksinio gaublio, BAFTA ir Goya apdovanojimams.

Naujausi darbai

Turbūt nieko keista, kad po tokio filmo kaip „Medžioklė“, kurios pagrindinis personažas buvo priverstas sprukti nuo įpykusios minios, T. Vinterbergas ėmėsi ekranizuoti britų rašytojo Thomas‘o Hardy‘io romaną „Toli nuo skubančios minios“ (angl. „Far from the Madding Crowd“). Filmas nukelia žiūrovus į Viktorijos laikų Angliją ir įsuka į meilės aistrų sūkurį.

Tačiau T. Vinterbergui, „Medžioklės“ sėkmė, panašu, suteikė antrą kvėpavimą – šiuo metu jau baigtas dar vienas jo filmas „Komuna“ (dan. „Kollektivet“), pasakojantis apie… gyvenimą daniškoje komunoje! Panašu, kad režisierius ne tik savo kūrybos stiliumi bando sugrįžti į jaunystės metus, bet ir panaudoti asmeninius prisiminimus apie gyvenimą Kopenhagos hipių komunoje ir perkelti tai į ekraną. Filmo premjera numatyta rugsėjo 27 d. Bet iki tol dar yra laiko įvertinti, kaip „Dogmos 95“ brolijos nariui sekėsi sukurti visiškai „nedogmišką“ filmą – „Toli nuo skubančios minios“.

Filmografija:

1998 m. „Šventė“ (angl. „The Celebration“)

2010 m. „Submarinas“ (angl. „Submarino“)

2012 m. „Medžioklė“ (angl. „The Hunt“)

2015 m. „Toli nuo skubančios minios“ (angl. „Far from the Madding Crowd“)